Teatras visur atsiduoda paraku

Nerimo genama šią vasarą išsiruošiau į savotišką piligrimystę kaimyninių šalių vasaros teatro festivalių maršrutais. Taip į savo meninių patirčių trofėjų maišelį subėriau įspūdžius iš Estijoje, Rakverės mieste, vykusio jubiliejinio trisdešimtojo „Baltoscandal“, panašaus amžiaus ir ambicingumo Lenkijoje, Gdanske, naujausius pastatymus reprezentuojančio Šekspyro festivalio, devintą vasarą švenčiančio Valmieros vasaros teatro festivalio Latvijoje ir nuo 1920 m. gyvuojančio Zalcburgo festivalio Austrijoje. Dvi pastarosios kelionės būtų neįvykusios be Scenos meno kritikų asociacijos paramos.

Jei būtų mano valia, iš visų keturių vietų kas vasarą kartočiau išvyką į Zalcburgą, čia būtų galima ištirpti tame dieviškame mieste visai vasarai, maksimaliai įsitraukiant į pagrindinę operos meną pristatančios programos peržiūrą. Pasak festivalio meno vadovo Markuso Hinterhäuserio, šiemet muzikinės programos jungtimi tapo neapčiuopiamų ribų tarp rojaus ir pragaro paieškos, šioje festivalio ideologinėje temoje tilpo ir stichiškos begalybės grožio, demoniškų prarajų, begalinės vienatvės ir galvą susukančios bedieviškos laisvės motyvai. O teatro programos dalis, šiais metais pirmą kartą atiduota į kuratorės Marinos Davydovos rankas, išsiskyrė maišto dvasia. Buvusi festivalio „Wiener Festwochen“ programų direktorė, sudarydama šių metų Zalcburgo festivalio teatro programą, griebėsi kraštutinumų ir radikaliai nutolo nuo tradiciškai šiam festivaliui įprastos postbrechtiškos teatro estetikos, aktorių žvaigždžių solavimo, didingų frontalinių mizanscenų, ribinės emocinės įtampos ir išskirtinio dėmesio socialinėms temoms.

Davydovos sudaryta programa remiasi įvairovės principu – tiek spektaklius pristatančių šalių, tiek teatrinių formų atžvilgiu. Ką reiškia vien kuratorės siekiamybė pagrindiniu Zalcburgo festivalio teatrinės programos įvykiu paversti režisieriaus Krystiano Lupos pastatymą „Užburtas kalnas“, sulydžiusį į nedalomą vienį vokiškos, lenkiškos ir lietuviškos aukštosios kultūros reiškinius. Istorinė Vilniaus jaunimo teatro koprodukcija su Zalcburgo festivaliu šimtmetį švenčiančio Thomo Manno genialų kūrinį pakylėjo iki gyvos legendos, neįtikėtina įtaiga, dvasine jėga okupavusios Zalcburgo senąjį Landestheater. Patirtis žiūrėti „Užburtą kalną“ garsiausiems neoklasicizmo architektūriniams šedevrams prilygstančiame šimtamečiame teatre įsimena visų pirma estetinio išgyvenimo gelme, galimybe beveik fiziškai patirti meno apoteozę. Nekantraudama laukiu galimybės išgyventi „Užburtą kalną“ Jaunimo teatre, nujausdama stiprią emocinio reagavimo į veiksmą kaitą, nulemtą tokio radikalaus vaidybinės erdvės pokyčio.

„Užburtame kalne“ Lupa renkasi polifoninės veiksmo struktūros raktą. Iššūkis suvaldyti tokią daugiasluoksnę knygą atvedė į žmogiškąją būtį teigiančio dialogo tirštumą. Maža to – pats režisierius paraleliai sceniniam veiksmui iš ložės atliko nematomo komentatoriaus, beriančio vokiškų žodžių garsines salves, vaidmenį. Smalsu, kiek šis netikėtumas suerzins, išmuš iš tradicinės spektaklio žiūrėjimo rimties lietuvišką publiką.

Kelionė į Zalcburgą man tapo savotišku žiūroviniu krikštu – didysis tikslas buvo pamatyti Hugo von Hofmannsthalio pjesės „Kiekvienas“ (Jedermann) sceninę traktuotę, tradiciškai nuo pirmo parodymo 1920 m. rugpjūčio 22 d. tampančią Zalcburgo festivalio kulminacija. Režisieriaus Maxo Reinhardto pradėta tradicija priešais Zalcburgo katedrą suvaidinti į viduramžių misterijų žanrą apeliuojančią Hofmannsthalio „pjesę apie turtingo vyro mirtį“ yra stropiai tęsiama ir puoselėjama. Šių metų pastatymo režisierius ir scenografas Robertas Carsenas pasirinko saikingo meninio chuliganizmo kelią – Zalcburgo Domplatz užtvindydamas šiuolaikine rafinuotų malonumų ir persisotinimo kankinama visuomenės „grietinėlės“ masuote.

Mirties netikėtumas, šiuolaikinio žmogaus negebėjimas susitaikyti su jos neišvengiamybe tampa vienijančia spektaklio poteme, sulyginančia visuomenės elitą ir įbaugintų varguolių minią. Jedermaną vaidinantis garsus austrų aktorius Philippas Hochmairas spinduliuoja rokerio charizmą, jam mažiausiai tinka taisyklė, kad kiekvienas aktorius, suvaidinęs Jedermano personažą Zalcburgo festivalyje, kitą rytą tradiciškai atsibunda žvaigžde. Šiam aktoriui užteko atsainiai, jaučiant savo vertę ir nebaudžiamumą, išeiti į atvirą vaidybinę aikštelę, aplink save sukoncentruojant žmogiškosios tuštybės puotos vyksmą. Didžiulė įtaiga, maksimaliai į žiūrovus nukreipiama energija, meistriškai valdomas perėjimas nuo komiško, ironijos nestokojančio savo personažo reprezentacijos prie nebanalaus, bet labai žmogiško, autentiško dramatiškumo atsvėrė savotišką scenografinių sprendimų estetinį nesaikingumą ir pigaus blizgesio perteklių.

Režisieriaus Heinerio Goebbelso multidisciplininis projektas „Everything that happened and would happen“ ir choreografo Alexanderio Ekmano baletas „Vasarvidžio nakties sapnas“ rodo du kardinaliai priešingus kelius švęsti arba įprasminti kasdienybę. Pirmajame projekte tekstinę mėsą sudaro ką tik, per savaitę, pasaulyje įvykusių naujienų faršas, vaizdo greitukėmis sukarpytas baltai ekrano akiai tiesai iš žinių kanalo. Toks bet kokių žmonijos pasaulį reprezentuojančių aktualijų suniveliavimas Goebbelso meniniame tyrime stebėtinai rezonuoja su stulbinančio grožio ir jusliškos ekstazės kupina masinio šėlsmo didžiosios Mozarto teatro scenos erdvę nuklojusiuose šiauduose scena Ekmano šedevre. „Everything that happened and would happen“ iš esmės atskleidžia teatro pastangas gilintis į bet kokio įvykio pasaulyje mikrostruktūras, sceninėmis priemonėmis jas dekonstruojant. Čia net aktorių masuotė atlieka scenos darbininkų vaidmenis, jų paskirtis – iš esmės scenoje sukurti mūsų pasaulio butaforinę kopiją, užvedamą magiško garsyno ir finale neatšaukiamai pasmerktą žlugti arba būti susandėliuotą dekoracijų sandėlio užkampyje.

„Vasarvidžio nakties sapnas“, prasidėjęs kaip minios vyrų ir moterų ketinimas gerai atšvęsti eilinę gamtinio ciklo progą, totalios bakchanalijos kryptimi nusirita į košmariškiausią košmarą apie kiekvieno mūsų viduje tūnančią traumą, baimę, o gal mirtinos nuodėmės žymę. Abu spektakliai – tarsi lengvas stumtelėjimas į dvasinio supurtymo, protinės įtampos, emocinio persisotinimo, teatrinės traumos būseną, tobulai tinkančią kiekvienam žiūrovui, įsipainiojusiam klastingame Zalcburgo festivalio tinkle.

Mažiukas, kompaktiškas, į aplinkinių kalnų uolas godžiais namų dantukais besigraužiantis, savo senatvinio marazmo ir nuolatinės atsijauninimo versmės nė trupučio nesigėdijantis Zalcburgas ankstyvą rytą kvepia šviežiai nupjauta Alpių žole, rasa suvilgytomis rožėmis, karštu šokoladu, riebiu austrišku štrudeliu, ir ši gerokai tauresnė puokštė žavi savo pilnatve, palyginti su prieš tai šią vasarą mano aplankytų miestų įspūdžių spektru.

Estijoje liepos pradžioje galima patirti švelnią baltųjų naktų atmainą. Visi mėgaujasi lengvais vasariškais desertais ir kažkodėl ypač populiariais itališkos virtuvės skoniais. Rakverėje vykstančiame jubiliejiniame „Baltoscandal“ festivalyje per dvi dienas spėjau „suvartoti“ keturis projektus ir pasidžiaugti mane ypač sudominusios knygos „The Art of Assembly: Political Theatre Today“ pristatymu. Išties šiame politiniam teatrui skirtame festivalyje labiausiai ir pasigedau politinio teatro – gyvo, aktualizuoto, o ne jo teorinės substancijos.

Lietuvai festivalyje atstovavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Sirenų tyla“. Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis savo ryškia, provokuojančia moteriškumo vizualizacija akivaizdžiai pakerėjo vietinę publiką, bet ar išties jis laužo, ar bent jau padeda peržengti tam tikras ribas? O gal sąmoningai tas ribas kuria? Matytas italų spektaklis „Materia“ siaubingu putplasčio trapumu, birumu, lakumu, čežumu ir gebėjimu beveik savarankiškai judėti neatsitiktinėmis trajektorijomis scenos erdvėje mūsų akistatoje iš niekio materializavo apokalipsę. Prancūzai spektaklyje „Farm Fatale“ nuėjo dar toliau, priversdami postapokaliptiniame pasaulyje užgimstantį komišką skečą suvaidinti trumpam atgijusias daržų baidykles. Instaliacija „Shrink“ dviem valandoms užvakuumavo polietileno įmautėse tris vietinius savanorius, priverčiant gėrėtis „pomirtinio“ virpulio palytėtais bejėgiais jaunų žmonių kūnais.

Tada ratas apsisuka, ir vis dėlto politiškiausiu bei daugiausia ribų peržengusiu projektu tenka pripažinti Ivo Dimchevo ironišką, beatodairiškai drąsią, sarkastišką ataką prieš tikra mūsų laikmečio epidemija tapusį narcisizmo reiškinį beveik dešimtmetį įvairiose pasaulio scenoje vaidinamame „Selfie Concert“ projekte. Mano telefono vaizdo įrašų atmintyje amžiams išliks koketiškai pakreipta atlikėjo galvutė, flirtuojančios šypsenos, papūstos lūpos, dviese, trise, priešais Ivo, už Ivo, gulintys prie Ivo kojų, šokiai Ivo fone, dainavimas kartu su Ivo – stebint iš šalies ir nuolat filmuojant, kaip ir visiems koncerto dalyviams, sunku buvo susilaikyti neprisijungus ir kartu baugu suvokti, kieno rankose yra galios svertai.

Visos Lenkijos mastu svarbų 28-ojo Šekspyro festivalio šūkį, kaip ir kiekvienais metais, sugeneravo intelektualių kuratorių komanda. Šiais metais jis byloja: „Tegul ritasi galvos!“ Festivalį pristatanti spaudos konferencija vyko madingame prekybos centre, o bilietų į režisieriaus Grzegorzo Jarzynos „Dvyliktąją naktį“ neliko akimirksniu. „Ar bebūna didesnis pragaras?“ Tokią mintį man visų pirma įskėlė britų režisieriaus Declano Donnellano Rumunijos nacionaliniame teatre sukurtas „Hamletas“. Visos kitos mintys buvo apie ją – Gertrūdą (Ramona Drăgulescu), tokią nuostabią ir iš esmės šiame spektaklyje svarbiausią, suabsoliutintą. Tik dėl šios moters pasirinkimų subyra dar vienas Elsinoro pasaulis. Grakšti, žavi, elegantiška, išmintinga, prigimtinio gyvybingumo ir aistringumo kupina Gertrūda pasirenka jauną, žavų, gyvybingą ir meile jai spinduliuojantį Klaudijų (Claudiu Mihail). Nes pirmos senėjimo šalnos pakąstai moteriai akivaizdžiai mieliau buvo užmigti ant tos jaunos, gyvybe pulsuojančios krūtinės, apsikabinus tą medumi ir apyniais kvepiantį tvirto, lankstaus vyro kaklą, klausantis jo reiklios, nepavargstančios širdies ritmo. Kaip žiūrovė, kaip moteris ir kaip tiesiog jautri būtybė, dar niekada nebuvau patekusi į tokius režisūrinius spąstus – visiškai išteisinau pagrindinę Williamo Shakespeare’o piktadarę ir net susitapatinau su ja.

Gdanske pamačiau ir kitokią ledi Makbet – tarsi kiaulės skerdena kaimiškoje „balėjoje“ išsipleikusią moterį. Net nesiryžtu griežtai vertinti pagrindinėje konkursinėje programoje pristatyto lenkiško spektaklio „Makbetas. Balsai iš tamsos“ (režisierė Aneta Adamska-Szukała). Lietuviai raukytų nosis, kad mes tai jau seniai išaugę iš tokio folklorinio teatro – su šamaniškų būgnų mušimu, grėsmingomis sutartinių vibracijomis, šimtu scenoje sustatytų medinių karčių ir iki užkimimo savo monologus staugiančiu pusnuogiu, akmens amžiaus karį ir pilvotą samurajų tuo pačiu metu primenančiu Makbetu. Bet kažkas tame buvo: kaip ir aukščiausios teatrinės prabos brito kurtame „Hamlete“, čia buvo kalbama jausmų, ribinių emocijų, aistros kalba. Jokių vizualinių triukų, fokusas į aktorių, jo gebėjimą įtikinti savo herojaus tiesa ir jokio video, tarsi TAI pagaliau liko tame, senajame teatre. O šiame, naujame teatre, reprezentuojamame Gdanske, Šekspyro festivalio konkursinėje programoje, užteks žvakių, minimalios dekoracijos, dirbtinio kraujo kibirų arba spektaklio pabaigoje atsiveriančio spektaklio stogo – taip kartais atsitinka Gdansko Šekspyro teatre.

Brangiausius įspūdžius apie Valmieros vasaros teatro festivalį ketinau pasilaikyti sau. Kaip reta tylios, jautrios, sakralios patirtys atėjo būtent iš čia. Teatro praktikams gal bus įdomus toks Valmieros dramos teatre užsilikęs artefaktas: tik įėjus pro tarnybinį įėjimą, čia kabo rankomis valdoma šimtametė teatro darbuotojų darbo apskaitos lenta. Joje kiekviena pavardė abėcėlės tvarka paslėpta už medinių durelių. Atėjai į darbą, ketini teatre pabūti – iki galo atveri langelį ties savo vardu. Išbėgi trumpam nusipirkti bandelės – palieki langelį pusiau uždarytą. Išeini po darbo – savo langelį uždarai aklinai. Šviesaus veido teatro budėtoja šyptelėjo: kad taip ir gyvenime viskas būtų paprasta... 

Keliones iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija