Kas ganosi juodose lankose?

„Pagrindinė festivalio žvaigždė“, „stipriausias šių metų „ConTempo“ programos pasirodymas“ – taip buvo skelbiama dar iki Barselonoje kuriančio dueto „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ parodymo Obelynėje. Išties, skamba intriguojančiai: nei aktorių, nei tradicinės scenos, užtat – ekranas, tekstas, muzika, gyvūnai... ir dar gamtoje! Tai nekantraudami aptarinėja besirenkantys ar jau ant medinių suolų įsitaisę žiūrovai. Obelys, kurių tiek daug aplink, tikriausiai sodintos čia gyvenusio gamtininko, profesoriaus Tado Ivanausko. Ši mintis nuteikia ypač romantiškai.

Prieš renginį visus pasveikina tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė ir darkart patikina –„Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ iki šiol rodytas tik keturiuose Europos miestuose, taigi labai ypatingas. Ji primygtinai prašo spektaklio metu nesinaudoti telefonais ir nefilmuoti, nefotografuoti. Stebiuosi, kad šio prašymo, regis, paklusniai laikomasi. Kurį laiką žiūrovai – ištikimi festivalio lankytojai ar atvykę tik šį vakarą – dar gali pasišnekučiuoti. Tol, kol tampa sunku įžiūrėti vieniems kitų veidus. Tada juodame ekrane išnyra balti žodžiai.

Juodos lankos, baltos avys? Kas išmano... Avys vėliau išties pasirodo. Gyvos. Vis dar bandau suvokti, kuo jos čia dėtos. Vis dėlto laike ir erdvėje susipynusios istorijos išmoningai įtraukia, o „juodos lankos“ tamsoje paskendusioje Obelynėje sutirština paslapties pojūtį ir įsuka vaizduotę. Būtent ji yra svarbiausias šios patirties komponentas: „ribota vaizduotė veda į smurtą“, – teigia menininkai Tanya Beyeler ir Pablo’as Gisbertas, 2010 m. Barselonoje įkūrę trupę „El Conde de Torrefiel“ („Torefielio grafas“). Šveicarijoje gimusi Beyeler dirbo aktore, o vėliau susidomėjo šokiu bei dramaturgija, Gisbertas Valensijoje studijavo filosofiją, paskui – dramaturgiją Madride; abu jie įvairių apdovanojimų pelnę, pripažinti kūrėjai. Įvardindamas fikciją kaip „viską, kas nėra būtina gyvybei, bet yra būtina gyvenimui“, spektaklio dramaturgiją ir režisūrą sukūręs duetas retoriškai klausia: kur išnyksta riba tarp fikcijos ir tikrovės?

Kūrinio istorijų apie virš Viduržemio jūros skrendantį lėktuvą ir tuo pačiu metu jūroje plaukiančią migrantų valtį siužetai gana primityvūs, tačiau pateikiama konkrečių smulkmenų apie lėktuvo keleivius (jaunuolis iš Ispanijos į savo užrašų knygutę rašo 2 mm tušinuku, o penkerių metų berniukas spalvotais pieštukais piešia spektaklį tarp medžių) bei laivu plaukiančiuosius (jaunas vyras nusifotografuoja ir įkelia nuotrauką į instagramą, moteris migdo kūdikį, niūniuodama lopšinę). Iš pažiūros mažareikšmės, tokios detalės įtraukia publikos vaizduotę į šiek tiek kontroliuojamą, bet gana laisvą žaismę, o kartu kiekvienas iš apibūdintų keleivių charakterizuoja ir bendrą grupės dinamiką bei nuotaikas. Metonimijų šių metų „ConTempo“ spektakliuose gausu.

Paaiškėja, kodėl buvo svarbu sulaukti saulės laidos ir viso to, kas apgaubia drauge su tamsa: be juodo ekrano, sutemose daugiau nelabai kas matosi, tad grupių „Radiohead“ ir „Low“ dainos skamba gyviau, o baimė ir smalsumas sustiprėja. Anksčiau nei keleiviai bei įgula sužinome, kad lėktuvas suduš, ir nujaučiame, jog laivo likimas taip pat tragiškas, tačiau kol tai neparašyta juodu ant balto (tiksliau – baltu ant juodo), tokia baigtis neatrodo tikra. Ar nuojauta būtina gyvybei, ar gyvenimui? Istorijos pabaiga lieka atvira, tik ekranas staiga nušvinta baltai ir pasklinda dūmai.

Avis, baltas ir juodas, vaiko du aviganiai ir švilpukas. Jos išjudina, pradžiugina iškvėpti pamiršusius žiūrovus, ir 2000 pirštų (pačioje pradžioje buvo pasakyta, kad spektaklyje yra 200 žmonių su 200 galvų, 400 rankų, tiek pat kojų ir t.t.) tiesiasi link minkštų, šiltų gaurų, išgelbėjusių nuo mąstymo apie tai, kas iš tiesų ką tik nutiko (ypač kai šokinėdamos viena per kitą avys pralekia palei pat kojas). Nebereikia galvoti apie kitų pirštus, žarnas bei smegenis. Net jei kartu su statistika buvo pateikti ir konkretūs veikėjų paveikslai, net jei su kažkuo buvo galima tapatintis. Be trumpos atgaivos bei galimų pritempti banalių metaforų (turiu omenyje bėgančius „su banda“), avių pasirodymas neatrodo pakankamai motyvuotas. Jis, žinoma, užlieja šiluma ir vienkartiniu džiaugsmu, vis dėlto nesinori tikėti, kad tai tėra triukas žiūrovų palankumui laimėti. Daug dėmesio spektaklio pradžioje skirta norint įtikinti, kad visa, ką matysime, – melas, fikcija, o ne realybė. Nors medžiai, mediniai suolai ir dangus atrodo labai įtikinamai, jie sukurti. Bet avys, net jei „netikros“, galėjo ir nelakstyti. Reikšmingos potekstės tai nesuteikė, o streso gyvūnams bei rūpesčių festivalio organizatoriams, tikiu, pridėjo per akis.

Šis spektaklis – įvietinto (site-specific) meno pavyzdys. Turint omenyje, kad jis pastatytas 2021-ųjų Santarkandželo festivaliui, o Italijoje minėtas formatas – gana dažnas, pernelyg nestebina, jog kita ekrane pasirodanti istorija pasakoja tai, kas vyksta čia pat, už kelių žingsnių esančiame restorane. Sėkmingai užbaigusi projektą čia linksminasi tarptautinė filmo kūrėjų komanda. Vokietis prie pulto įsismagina: viskas pradeda siūbuoti nuo elektroninės muzikos, net medžiai aplinkui. Ivanausko obelis apšviečia automobilio lempos – „ConTempo“ technikos vadovas važiuoja į restoraną paprašyti, kad pritildytų muziką: žiūrovai negirdi „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ spektaklio! Kai staiga nuo medžio bumbteli obuolys, jo kritimas irgi atrodo surežisuotas. Ekrane pateikiamo teksto, muzikos ir aplinkos simbiozė įtraukia, panardina. Tik kodėl istorijų fragmentai paleidžiami atskirai plūduriuoti tuose dviejuose šimtuose smegenų, jų nesusiejant aiškesnėmis povandeninėmis srovėmis?

Ekrane perskaičius paskutinę istoriją apie moterį, einančią per dykumą parnešti savo šeimai vandens, ekranas pradeda mirkčioti skirtingomis spalvomis – taip seniau mirgėdavo kompiuteriai. Nuorodų į šiuolaikybę, prasidedančią 10-ajame dešimtmetyje, apstu. Tai ne visada pagirtina, tačiau, be abejonės, masina. Kai šviesos nukrypsta į publiką, 400 rankų dar ilgai guli nejudėdamos. Ar jau laikas ploti? Pagaliau nusprendžiama, kad taip, bet plojimai skuboti ir ne itin audringi, žmonės pradeda skirstytis. Ar iš fikcijos taip suskubo grįžti į tikrovę? Antroji plojimų banga – taip pat be didelio entuziazmo. Neaišku, kam ploti, kai niekas neateina nusilenkti. Ir vis dėlto sunku suprasti tokias reakcijas – nepatenkinęs visų sukeltų lūkesčių, „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ buvo šių metų „ConTempo“ žvaigždė. Galbūt „Vidinis paveikslas“, naujesnis „El conde de Torrefiel“ kūrinys, rudenį sudrebins ir „Sirenų“ festivalį?

Teksto autorė – Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo 2024“ jaunųjų kritikų dirbtuvių dalyvė