Epas, protmūšis ir kasdienybės katastrofos

Rugsėjo 1–8 d. Tartu vyko Estijos teatro festivalis „Draama“. Jame ne tik parodyti naujausi praėjusio sezono Estijos teatrų darbai, bet ir surengtos diskusijos bei pjesių skaitymai. Šiame tekste – įspūdžiai apie didžiąją dalį festivalio spektaklių programos.

Estijos dramos teatro spektaklis „Teorema“ (rež. Juhan Ulfsak) pagal to paties pavadinimo italų rašytojo ir režisieriaus Piero Paolo Pasolini filmą pasakoja apie buržua klasės šeimą netikėtai aplankantį Svečią, kuris, suviliodamas visus šeimos narius – motiną, sūnų, tėvą ir dukterį, sugriauna jų gyvenimus iki šiol nepatirtu meilės jausmu. Ulfsakas nesuteikia paprasto džiaugsmo stebėti, kaip kenčia emocinę nejautrą praradę turčiai, o priartina juos arčiau mūsų: scenoje išvystame paprastai apsirengusią šeimą, kuri susėdusi prie, regis, pirmo pasitaikiusio rekvizito sandėlyje rasto stalo, o jos pietūs – kava iš popierinių puodelių. Kavą šeimai patiekia tarnaitė, niekad nenusiimanti ryškiai žalios maisto kurjerio kuprinės, tarsi ironiškai ir subtiliai bedanti į šiandieną ir dažno mūsų įpročius: kas iš tiesų yra šiuolaikinis tarnas, jei ne maisto kurjeris?

Labiau įtikinančiu turto simboliu ir atsvara šeimai tampa paslaptingasis Svečias – androginiškas, dailus, baltu kostiumu apsirengęs tiek vyras, tiek moteris, atveriantis šeimai užuolaidą į prabangų, figūrinėmis gyvatvorėmis puoštą sodą. Lėtai besirutuliojantis šeiminės aferos su Svečiu siužetas neįtraukia, tačiau smagu stebėti šį personažą vaidinančią Liisą Saaremäel ir lygiai taip pat, kaip ir Svečias, savam pasauliui atstovaujančią aktorės Teele Pärn tarnaitę.

„Teorema“ subtiliai permąsto kintantį socialinių klasių suvokimą – juk kad pasižymėtum emociniu šalčiu ir nejaustum meilės, dabar nereikia būti buržua, o ir pačios aukštesnės klasės suvokimas nebe toks, koks buvo Pasolini dienomis. Kaip taria Tėvas: „Priklausyti buržuazijai šiandien reiškia turėti žoliapjovę.“

Tartu naujojo teatro spektaklyje „Kas nutinka, kai mūsų čia nebelieka?“ (angl. What Happens When We Are No Longer Here?, rež. Kirill Havanski) pasitelkiant judesį ir nežodinį bendravimą nagrinėjama, kokią įtaką gyviesiems daro pasaulį palikę artimieji.

Scenoje rutuliojasi jaukus draugų susitikimas – dengiamas stalas, nešami gėrimai ir maistas, pildomos taurės, lėkštės, sakomi tostai, vartomi nuotraukų albumai, šokama, šnekučiuojamasi. Tik viena prie stalo stovinti kėdė tuščia, o įprasto vakarėlio eigą nuolat pertraukia trūkčiojantis laikas: tik ką pasakytas tostas sakomas vėl, tik ką ant stalo padėtas pyragas nešamas iš naujo. Vakaras įgauna vis nervingesnį atspalvį.

Spektaklis analizuoja, regis, beveik neblėstančio netekties naujumo reiškinį: kaip ilgai ir kankinamai persekioja jausmas, kad pasaulį palikęs žmogus, rodos, tuoj įžengs pro duris ar kartu prisės prie stalo. Kaip prisiminimai gali įkalinti – negebėjimu, net ir norint, atsiplėšti nuo nuotraukų albumo ar instinktu bėgti prie lango, išgirdus net ir menkiausią garsą.

Vis dėlto beveik dviejų valandų pasirodymas tampa gerokai per ilgas šiems jausmams tyrinėti – po keturiasdešimties minučių nebepamatome nieko naujo, tačiau kūrybinė komanda kažkodėl jaučia poreikį vis iš naujo transliuoti tą pačią mintį, pasitelkdama kiek kitokius etiudus. Spektaklis pasiūlo mažiausiai dešimt pabaigų, o kai jau sunku besulaikyti norą paploti ir išeiti, įvyksta vienuoliktoji – nebesuvokiamą indėlį spektakliui suteikiantis kolektyvinis akordeono solo su dirbtiniu sniegu (?!) – ir dvyliktoji – visiškas namų sugriovimas. Pirmąsias keturiasdešimt minučių buvęs gan įdomus, užtrukęs papildomą valandą, darbas palieka absurdišką lengvai pakrikusio proto jausmą. Ir tikrai nekyla konceptualių sąsajų tarp, atrodo, niekada nesibaigsiančio buvimo žiūrovų salėje ir kankinamai amžino netekties jausmo. Palikus teatrą šią netektį norisi kuo greičiau pamiršti, ir tai padaryti ypač lengva.

Tartu įsikūręs teatras „Must Kast“ pristatė spektaklį „Lili“ (rež. Kaija M Külm), pasakojantį estų rašytojos, žurnalistės ir kovotojos už moterų teises Lilli Suburg gyvenimo istoriją. Kostiumų ir rekvizito prikrautoje scenoje keturi atlikėjai, energingai keisdami įkūnijamus veikėjus, akompanuojant gyvai atliekamai muzikai, dainoms bei muzikiniams numeriams, pasakoja apie kultūrininkės vaikystę, mokslus, šeimą, pirmojo moterims skirto literatūros žurnalo bei mergaičių mokyklos įsteigimą. Suburg gyvenimą atlikėjai pateikia tartum nacionalinį epą: istorijoje pinasi Suburg heroizmas, drąsa eiti prieš srovę ir būti pirmeive, o kartu ir asmeninio bei visuomeninio gyvenimo sankirtos, dilemos, ką pasirinkti – meilę ar visuomeninę misiją?

„Lili“ – vienas paprasčiausių ir aiškiausių festivalio darbų. Nors ir nesiekiantis pasižymėti originalumu, naujomis formomis bei autorine išmone, šis spektaklis puikiai ir įtraukiančiai įvykdo savo misiją: neversdamas žiūrovų nuobodžiauti supažindina su svarbia Estijos kultūros asmenybe, iš dalies paaiškina, kodėl pasaulio istorijoje tiek mažai moterų, bei palydi su aiškia ir išliekančia žinute, kad „ne laikai keičiasi, o žmonės juos keičia“.

Kolektyvo „Ekspeditsioon“ spektaklis „Kelionė į miško galą“ (angl. Trip to the End of the Forest, rež. Lauri Lagle) paremta estų XX a. rašytojo Juhano Jaiko apsakymu „Ohemäe medžiotojai“. Kūrinys pasakoja apie tai, kaip vieną dieną išėjusios į mišką dingsta vieno iš kaimelio gyventojų žmona ir motina. Vyras jų bergždžiai ieško, o neradęs prisiekia miškui atkeršyti. Skaitydami istoriją aktoriai dažnai sustoja ir įsiterpia į jos siužetą kurdami etiudus. Taip į Jaiko pasaką įsipina tokie neretai humoro persmelkti epizodai kaip išsamus pasakojimas apie šeimą, pasitelkiant objektų teatrą, ar šuns, ėjusio ieškoti dingusių moterų, kamantinėjimas apie tai, ką jis matė, klausimams nejučia virstant egzistenciniais.

Apsakymas čia tampa kūrybinių atradimų aikštele, azartiškai ieškant progų, kur įsiterpti, ir stengiantis kiek galima kūrybingiau tai padaryti. Vienu įsimintiniausių intarpų tampa pasiutęs Jörgeno Liiko solo įvairiausių stilių dainomis vardijant, kaip jis atkeršys miškui, o vėliau, tarsi tarp kitko prisiminus, – ir gyvūnams. Tai vienas iš itin retų atvejų teatre, kai net ir ilgas dešimties minučių solinis aktoriaus pasirodymas galėtų nepabosdamas tęstis dar ilgiau.

Kolektyvinis slovėnų ir estų darbas „Fun fact“, sukurtas Branko Jordano ir spektaklyje vaidinančių aktorių, kviečia žiūrovus susipažinti su vienu kertinių estiškos tapatybės akmenų – protmūšiu. Rinkdamiesi į salę atsitiktinai prie stalų susėdę žiūrovai per akimirką tampa komandomis, turinčiomis išsirinkti pavadinimą ir diskutuoti bei sutarti dėl atsakymų į aktorių užduodamus klausimus.

Kūrėjai protmūšio formatą išnaudoja kaip paveikų istorijos pasakojimo būdą. Žaisdami pagal atlikėjų žaidimo taisykles įsitraukiame, atsipalaiduojame ir įsiklausome, o klausimams tampant vis nejaukesniems, užstalėje taip pat įsivyrauja gyvas ir tikras nejaukumas. Vargu ar galima kitaip jaustis, kai tavęs prašo nupiešti, kaip laivuose, taupant vietą, buvo guldomi vergai (o vėliau dar ir gaunant kone motinišką pagyrimą už puikų piešinį), ar ramiai atsakyti, pagal kokį prioritetą turėtų būti gelbėjami žmonės, išgirdus kraupų pasakojimą apie laivo katastrofą, nusinešusią šimtus gyvybių.

„Fun fact“ neleidžia nuobodžiauti ir sužadina tikrą emocinį atsaką, tačiau neapleidžia klausimas: kokią reikšmę turi protmūšiui rinkti klausimai? Kodėl, kaip protmūšio dalyviai, esame klausinėjami apie beviltiškas katastrofas, skęstančius laivus, gelbėjimo protokolus, o galiausiai ir patys esame (išties gan įspūdingai) paskandinami po juodas bangas imituojančiu audeklu? „Fun fact“ palieki apimtas paties keisčiausio jausmo – puikiai praleidęs laiką, emociškai paveiktas ir visiškai nesuprantantis, apie ką iš tiesų buvo šis darbas ir kur link, nepaisant nejaukos, mus siekė nuvesti aktorių užduoti klausimai.

Teatro „Vaba Lava“ ir Kyjivo dramaturgų teatro koprodukcija, spektaklis „Išsirink geresnę versiją“ (angl. Choose a Better Version, rež. Valters Sīlis), pristato, ko gero, vieną brandžiausių dramaturginių darbų apie šiuo metu vykstantį Rusijos karą prieš Ukrainą. Ukrainiečių dramaturgės Natalkos Blok pjesėje veikia trys potencialios pagrindinės veikėjos – autorės versijos: viena jų kartu su sūnumi paliko šalį ir apsigyveno Vokietijoje, pernakt iš sėkmės lydimos dramaturgės tapdama valytoja, gyvenančia iš socialinės paramos, kita jos versija liko Ukrainoje ir optimistiškai užsiima savanoryste, o trečioji versija išėjo kariauti.

Spektaklis nesiremia aukų statistikomis ir nekuria reportažo apie didžiąsias katastrofas, kurios įprastai reprezentuoja karą ir jo žiaurumą, o telkiasi į asmenines žmonių problemas bei nepatogumus, per kuriuos parodo, kaip giliai karas persmelkęs kiekvieną su juo gyvenantį žmogų. Ar tai būtų nuolatinis kaltės ir gėdos jausmas palikus savo šalį (nepaisant griežtų rekomendacijų tai padaryti), ar kasdieniško tono pokalbis apie atbukimą nuo mirties baimės. Vieną šių „nepatogumų“ savo kailiu patiria ir žiūrovai, kai turi laikinai palikti salę, pasigirdus ukrainiečių buitimi tapusiai oro pavojaus sirenai, kuri dažną spektaklį gimtinėje pažymi suvaikščiojimu iki slėptuvės ir atgal.

„Išsirink geresnę versiją“ kviečia pajausti karą, kuris ne grandiozinis ir herojiškas, o šiurpiai kasdieniškas ir nuolat esantis kartu, bei susimąstyti apie neišsprendžiamą klausimą, karo akivaizdoje kylantį kiekvienam: kurią savo versiją pasirinkti yra teisinga? Ar ji apskritai egzistuoja?

„Vanemuine“ teatro spektaklis „Šimtas gramų mėlyno dangaus“ (angl. A Hundred Grams of Blue Sky, rež. Urmas Vadi) skirtas estų poetui Arturui Alliksaarui atminti – per premjerą buvo minimos 100-osios poeto gimimo metinės. Pirmas apibūdinimas, kuris instinktyviai iššoka mintyse, galvojant apie šį spektaklį, tai „senas geras teatras“. Ir šis apibūdinimas per spektaklį lygiavertiškai blizga abiejomis monetos pusėmis: realistiškus, nustekentų sovietinių interjerų kampus atsveria kūrybingai išnaudota „Vanemuine“ teatro salė, už lango nustebinanti kalėjimo kiemu, o už pakeliamųjų vartų – kukliu tekstų rinkėjos mašininkės kambarėliu. Šaržuota vaidyba, įkūnijanti porolonu kimštas tetas, pasimiršta stebint gyvo fiziškumo ir sąmojo kupinus veikėjų apsižodžiavimus.

Kaip ir „Must Kast“ teatro spektaklyje „Lili“, čia siekiant pavaizduoti svarbaus kultūros veikėjo gyvenimą keliai lieka tradiciniai: pasakojama apie gudrų poeto galynėjimąsi su sovietine valdžia, naivų, idealistišką polėkį rašyti, nužymėtą tokiais nutikimais, kaip antklodės kalėjime iškeitimas į žodyną ar nuolatiniai įsibrovimai pas pažįstamus vėlų vakarą, siekiant pasidalinti savo mintimis. Spektaklis prikrautas absurdiškų pokalbių, lengvo poeto gyvenimo siurrealizmo ir nesibaigiančio (šį kartą, laimei, ne rimto!) egzistencinio filosofavimo.

Tai spektaklis, kuriame naftalino tvaikas – ir lengvai atgrasus, ir nostalgiškas, o galiausiai sunku nepasigėrėti ir nepasidžiaugti juntamu kūrybiškumu ir tuo, kad nuo režisūrinių sprendimų iki aktorių vaidybos spektaklyje dominuoja ne ambicija, o meilė.