Menas – ne vien akims, ausims ir jausmams

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė – svarbi daugelio Lietuvos teatro ir šokio spektaklių kūrybinių komandų narė, festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantė; taip pat rašo šiuolaikinę bei kino muziką. Pavasarį kartu su Meno ir mokslo laboratorija, režisieriumi Naubertu Jasinsku ir aktoriumi Matu Dirginčiumi sukūrė vienos dalies performansą „Pilėnai*“, paremtą nacionaliniu mitu. Neseniai grįžusi iš rezidencijos Japonijoje, buria menininkų komandą naujam kūriniui, įkvėptam paslaptingo Japonijos kultūros reiškinio „Sayonakidori“.

Kaip pradėjote dirbti su teatru bei šokiu ir kaip tai pakeitė jūsų suvokimą apie muzikos reikšmę šiose srityse?

Teatras man visuomet patiko. Pradėjusi studijuoti LMTA, ėmiau bendrauti su bendraamžiais vaidybos studentais. Tad pirmieji mano teatro darbai buvo jų diplominiai spektakliai. Pirmą kartą teatro muziką sukūriau spektakliui, kurį statė pirmojo Oskaro Koršunovo vaidybos kurso aktoriai Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika ir Ugnė Šiaučiūnaitė. Vos po kelių kitų kūrinių buvau pakviesta dirbti su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru.

Bendradarbiavimas su šiuolaikiniu šokiu mano karjeroje atsirado kiek vėliau, nors šokis mane taip pat žavėjo dar nuo mokyklos laikų. Atsimenu, lankydavausi Gyčio Ivanausko šokio teatro spektakliuose Kotrynos bažnyčioje.

Man yra tekę dirbti ir su choreografiniais šokio spektakliais, pavyzdžiui, šokio teatro „Low Air“ kūriniu „Me Two / Savoj krūvoj“, ir konceptualesniais, tokiais kaip Gretos Grinevičiūtės spektakliai, kuriuose susijungia įvairios medijos. Būtent kūrybiniai procesai su Greta stipriai pakeitė mano suvokimą apie šiuolaikinį šokį. Jie atvėrė man didesnę kūrybinę laisvę, leido daugiau eksperimentuoti su visai kitokia dramaturgijos samprata, kitokiomis jos kūrimo priemonėmis.

Neseniai teko komponuoti muziką šokio spektakliui, kuriame nebuvo jokio teksto – tik judesys, tačiau manau, kad šiais laikais ribos tarp skirtingų meno sričių yra beveik išnykusios. Mano kūrybos principai panašūs ir nepriklauso nuo to, ar rašau muziką šokiui, ar teatrui. Visuomet pradedu kurti atsispirdama nuo temos, ieškodama tam tikro koncepto ir svarstydama, ką galiu tam tikromis aplinkybėmis papasakoti garsu bei koks yra pagrindinis mano pasakojimo personažas. O tada jis jau pasakoja nepriklausomai nuo to, ar tai dramos, ar šokio pastatymas, ar garso instaliacija galerijoje, ar filmas.

Esate labai aktyvi teatro bei šokio spektaklių ir performansų kompozitorė, taip pat kuruojate asmeninius projektus ir dar studijuojate. Kaip įveikiate kūrybines krizes?

Vienu metu dažnai tenka dirbti ne su vienu projektu, jie persidengia. Tam suvaldyti esu atradusi receptą, padedantį išvengti kūrybinės krizės. Mano sprendimas – susiplanuoti darbus taip, kad nebūčiau tame pačiame kelių kūrybinių procesų etape. Pavyzdžiui, yra mąstymo etapas, kai susipažįsti su tema ir atlieki kūrybinį tyrimą. Toliau eina konceptualizavimo etapas, kai bandai išsigryninti tai, kas temoje svarbiausia, ir suprasti, kokios galėtų būti priemonės, padėsiančios mintis išreikšti per garsinį kodą. Vėliau prasideda kūryba, repeticijos ir paskutinis etapas – kūrybinių idėjų plėtojimo užbaigimas ir premjera. Tad svarbiausia – vienu metu nebūti tame pačiame kelių darbų etape. Ir jeigu kūrinys jau paruoštas viešam pristatymui, vadinasi, galima atsiverti kažkam naujam.

Norėčiau pabrėžti, kad kūrybinės krizės vis tiek užklumpa. Veikiu daug ir kartais išties labai pavargstu, būna sunku kūrybos rezultatus pristatyti laiku. Tačiau jei ir patiriu kūrybinę krizę, visada pasirodau repeticijose ir atnešu medžiagą. Nesididžiuoju šia savo savybe, tačiau nepastebiu, kad nuo to nukentėtų kūrybinių vaisių kokybė. Galbūt tai pamatysiu po daugelio metų atsigręžusi atgal.

Be to, man labai patinka viską planuoti iš anksto. Kelerius metus į priekį žinau pagrindinius būsimus procesus. Tad teisingo atsakymo, kaip susitvarkyti su kūrybine krize, neturiu, bet esu atradusi būdą, kaip neišprotėti.

„Pilėnų*“ muzikinėje dramaturgijoje daug nacionalinių ženklų. Koks jūsų, kaip kūrėjos, santykis su tautine ir globalia tapatybe?

Nelaikau savęs nei nacionaline, nei globalia kūrėja, tačiau man patinka ieškoti bendrų vardiklių ir semtis įkvėpimo iš skirtingų kultūrų. Iš jų išsirenku tai, kas tuo metu tematiškai man, kaip kūrėjai, svarbu. Pavyzdžiui, pradėjus dirbti su „Pilėnais*“, Matas Dirginčius su Naubertu Jasinsku man papasakojo Pilėnų mitą, nes iki tol nebuvau jo girdėjusi. Matyt, tai ir atsako į klausimą apie mano santykį su nacionalizmu. Net ir su „Pilėnų“ opera iki šio darbo nebuvau susidūrusi. Tik jau vėliau, kalbant apie rezistencinę, karinę garsinę dramaturgiją, pasiūliau dokumentinius Sausio 13-osios įrašus. Tada kilo mintis performanse panaudoti ragus, bet tai atėjo atsispyrus nuo temos, nes jie primena savotiškus liaudies instrumentus. Juos pasirinkau, kad galėčiau papasakoti istoriją, suteikti garsinį simbolį susirinkusių žmonių kvietimui į medžioklę, o ne dėl to, kad pirmiausia man būtų svarbus lietuviškas kontekstas.

Anksčiau jūsų kūryboje buvo daugiau eksperimentų su įvairių medijų ir muzikos jungtimi, tarkim, darbe „Synth porn“. Kokią vietą medijos jūsų kūryboje užima dabar?

Visus savo projektus suprantu kaip medijų projektus. Galbūt todėl, kad pačią muziką suvokiu kaip medijų meną. Medijos sąvoką vartoju remdamasi Marshallo McLuhano teorija. Jis mediją įvardija kaip komunikacijos priemonę, reikšmės kūrimo terpę. Seku šiuolaikinio meno praktika ir muziką bandau suprasti bei interpretuoti kaip mediją. Esu įsitikinusi, kad konceptualaus požiūrio į kūrybą išmokau Vilniaus dailės akademijoje studijuodama medijų meno bakalaurą ir vėliau šias žinias pritaikiau muzikos kompozicijoje.

Kartais atrodo, kad užsiimu net ne kompozicija, o muzikos semiotika. Jeigu turėčiau antrą gyvenimą, mielai studijuočiau humanitarinius mokslus. Juk šiuolaikiniame mene ypač svarbu kelti klausimą, apie ką visa tai. Kad menas būtų ne vien akims, ausims ir jausmams, bet ir žinutė, kurią perduodame savo kūrinio suvokėjui.

Jūsų naujausią projektą – garso ir judesio performansą „Sayonakidori“ – įkvėpė Japonijoje atliktas meninis tyrimas. Kaip planuojate toliau plėtoti projektą Lietuvoje? Kokių sąsajų atradote tarp Lietuvos ir Japonijos?

Prieš metus per poilsinę kelionę Japonijoje atsidūriau Kioto buvusioje imperatoriaus pilyje, kurioje kai kurių koridorių grindys skleidžia neįprastą girgždesį, primenantį lakštingalų čiulbesį. Šis reiškinys neatsitiktinis: grindys buvo suprojektuotos kaip apsaugos sistema (einant jomis atrodo, kad jų skleidžiamas garsas ateina iš lauko), tačiau aplink šį reiškinį taip pat sklando mitas, kad galbūt tai architektūrinė klaida – grindys paprasčiausiai per daug metų nusidėvėjo. Būdama menininkė renkuosi tikėti paslaptingesne istorija. Mane sudomino, kad šis mitas yra kažkieno užrašomas ir taip dviprasmiškai pristatomas. Nuo tada, kai užmyniau ant šių grindų, žinojau, kad noriu apie tai sukurti pasirodymą. Per šį laiką išsigryninau tam tikras temas: saugumas, mitas, ribos, kito baimė. Atsispirdama nuo patirčių Japonijoje atlikau tyrimą, kaip tam tikrose meno srityse, pavyzdžiui, šokyje, galima būtų nubrėžti ribą tarp dviejų žmonių. Manau, ši tema universali. Iš jos galima kelti begalybę klausimų, tarkim, kaip garsu, judesiu ir veido mimika japonų kabukio ar no teatro aktorius vaidintų baimę arba kaip ji išreiškiama per tam tikrus simbolius.

Japonija tapo savotišku mano kūrybinių idėjų šaltiniu dar ir dėl to, kad tai kultūriškai įdomi šalis. Pavyzdžiui, ten ypač gaji susvetimėjimo problema. Daugelyje viešųjų erdvių negalima garsiai kalbėti, tarp žmonių visuomet išlaikomas atstumas – tai puoselėja individualumą. Asmeninių ir kūrybinių simpatijų pagrindu Japonija man tapo svarbiu atspirties tašku ieškoti ryšio tarp tos, regis, be galo tolimos ir lietuviškos kultūros.

Į Japonijos tradicijas ir istorijas man įdomu pažvelgti iš kūrėjos perspektyvos – jas permąstyti, interpretuoti ir kurti naują pasakojimą. Pati šalis būsimame performanse liks vien kontekstu, kuriame gimė idėjos. Nenoriu per daug išduoti, tačiau pasirodyme turėsime bent vieną atlikėją iš Japonijos. Projektą planuojame sukurti Lietuvoje ir tada pristatyti Japonijoje su kitais atlikėjais. Norisi sujungti mūsų konceptualią meninę prieigą su tradicijoms ištikimu japonišku kontekstu ir pasižiūrėti, kas iš to išeis.

***

Norėčiau pridurti trumpą apibendrinimą apie savo požiūrį į kūrybą. Labai nemėgstu kalbėti apie tai, kas originalu. Viena mano mėgstamiausių frazių ta, kurią plakate užrašė garsus kino režisierius Jimas Jarmuschas: „Niekas nėra originalu, viskas yra sintezė“ (Nothing is original, everything is a remix). Vėliau jis taip pat teigia, kad niekas nėra autentiška, bet dėl šito pasiginčyčiau, nes autentiškumas yra kur kas sudėtingesnė sąvoka nei originalumas. Tačiau tai dažnas kūrėjų siekis. Tame pačiame plakate ironiškai, tarsi dar kartą pagrindžiant sintezės idėją cituojamas ir Jeanas‑Lucas Godard’as, pasakęs: „Nesvarbu iš kur tai pasiskolinta, svarbu, kur tai perkelta“ (It’s not where you take things from – it’s where you take them to). Šios citatos tiksliai atspindi mano kredo. Mėgstu komponuoti, maišyti ir dekonstruoti įvairius kultūrinius kodus – esmė, ką su pasiskolintais elementais padarai. Rašydama disertaciją ėmiau geriau suprasti, kaip veikia mano kūrybinis procesas, kuris yra iracionalus, bet kartu stengiuosi jį pažaboti, kad ištikus kūrybinei krizei žinočiau, kaip iš jos išeiti ir tęsti toliau. Tad po tiek kūrybos metų vis vien kuriu iracionaliai, tačiau šį procesą valdau sąmoningiau.

Dėkoju už pokalbį.