Teatre gimstantys žmonės, titanai ir dievai

Tą liesą, net kaulėtą, aštrius veido bruožus žilomis ilgų plaukų sruogomis išryškinusią, seniokiškai kojas scena velkančią būtybę, vilkinčią juodu firminiu sportiniu kostiumu, latvis režisierius Elmāras Seņkovas pavadino Gaja. Liepojos teatro spektaklyje „Graikai“, uždariusiame klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ tarptautinę programą, aktorės Inesės Kučinskos vaidinama graikų mitologijos pramotė Gaja, arba Žemė Motina, man regėjosi stebėtinai panaši ir į latvių mitologijoje knibždančias motes.

Mums, lietuviams, vaikštant Rygos gatvėmis arba latvišku pajūriu, lankantis teatruose arba muziejuose ir net perkant „Karvutės“ saldainių lauktuvėms kartais tenka susidurti su įdėmiai tave stebinčiomis senikėmis. Nedidukės, vilkinčios preciziškai švariais, elegantiškais, praeitą šimtmetį menančiais kostiumėliais, liesos ir tiesios kaip kartys, jos tikriausiai atsilieptų pašauktos Vėlių, Vandens, Žemės, Vėjo, Karo, Smėlio, Raugo, Mėšlo, Pieno motės vardu.

Spėju, kad per spektaklio aptarimą Klaipėdoje keletą kartų latviško teatro genijumi pavadintas režisierius Seņkovas galėjo susemti tas visas senučiukes į savo talentingus delnus ir akies mirksniu nulipdyti unikaliąją Gają – savyje sutalpinančią viso pasaulio pirmaprades deives, su seniokiška bravūra mums nuo scenos galinčią papasakoti apie saldžias naktis su pirmuoju vyru Uranu, tūkstančius savo pagimdytų vaikų ir tuos kelis mylimiausius sūnus, drąsiai sukilusius ir iškastravusius savo tėvus, o galiausiai sukūrusius mus, žmones.

Unikalus graikų dievų kūrinys šių metų liepą ruošiasi Europos centre įžiebti olimpinę ugnį. Nežinau, kiek apie artėjančią Paryžiaus olimpiadą galvojo režisierius, 2023 m. Liepojos teatre kurdamas „Graikus“, bet akivaizdu, kad kūno rengyba, sportas, tobulos fizinės formos kultas, rungtyniavimas ir svetimų pilvo raumenų pagalvėlių skaičiavimas tapo esminiu šio spektaklio veiksmo stūmokliu. Visi trylika spektaklyje vaidinančių aktorių dėvi juodus sportinius kostiumus – tokia „Graikų“ scenografo ir kostiumų dailininko Reinio Suhanovo valia. Scenos paviršiuje tarsi atkartodamos Olimpo kalnų keteras iškilo pakylų plokštumos, o visą antikinės estetikos galybę dailininkas įkūnijo išnaudodamas tobulų klasikinių proporcijų Liepojos teatro lubų rozetę, atspaustą preciziškai padėtį keičiančioje drobėje. Visą kitą dievišką „Graikų“ anturažą, vizualinius simbolius bei ženklus tarsi iš oro, iš nieko sukuria aktorių ir mūsų vaizduotė – galingiausias teatro dėmuo.

Dar renkantis žiūrovams, scenos priekyje išsirikiavę „Graikų“ aktoriai ramiai, metodiškai atlieka kūno apšilimo pratimus. Kiekvienas sau tinkamiausius, individualiu ritmu, bet visi kartu kaip kūrybinė komanda akcentuodami judesio, fizinio veiksmo svarbą būsimame sceniniame veiksme. Išsaugodami pirminį spektaklio scenų etiudiškumo principą, aktoriai tikslias, preciziškai nušlifuotas veiksmines struktūras išpildė maksimaliai tiksliai, nevengdami organiškų, aštrių reakcijų bei humoro.

Spektaklio garsinė, muzikinė partitūra čia tampa kone svarbiausia. Graikų dievybių ir pirmųjų žmonių pasaulyje žodžiai atrodo bejėgiai prieš visą įmanomą garsų paletę, kuriamą čia pat, prie mikrofonų abiejose scenos pusėse, pasitelkiant pačias keisčiausias priemones, netikėtus daiktus ir medžiagas, kupinas nuostabiausių garsų. Spektaklio kompozitorius Edgaras Mākenas į organiškai kuriamus garsus meistriškai įpynė dainuojančių aktorių solo numerius.

Juodi kostiumai, baltos sportiškų kūnų dalys, pilka spalva, vyraujanti scenovaizdyje, ypač efektingai išryškino teatrinėmis šviesomis kuriamą ugnies atidavimo žmonijai dramą. Istorija prasideda kartu su išskirtinai kūrybingo Gajos anūko, pusdievio Prometėjo apsireiškimu scenoje. Tarsi šešėlis močiutę lydinti neurotiška, smalsi, geraširdė būtybė, galėtum sakyti, net paties režisieriaus alter ego – aktoriaus Rolando Beķerio vaidinamas Prometėjas, sugalvoja mūsų akyse atlikti dievišką eksperimentą. Jis čia ir dabar tarsi iš gyvasties prisisunkusio teatro oro sukuria gražesnį už dievus pirmąjį vyrą (Edgars Ozolinš) ir moterį (Agnese Jēkabsone).

Nuodugniai išsiaiškinę beribes savo tobulų kūnų galimybes, abu žmonės puola daryti klaidų arba nuodėmių, galiausiai leisdami nukryžiuoti ir savo geradarį Prometėją, per vėlai supratusį, kokį žiauriai kvailą eksperimentą jis vis dėlto buvo sumanęs. Ar „Graikų“ kūrėjai mums palieka vilties? Kad ir kaip būtų keista – taip. Žmogui, pažinusiam blogį ir išmokusiam pripažinti savo kaltę, atitenka meilės dovana, o kaip „bonusas“, dėl linksmumo – grožis ir galimybė susimodeliuoti tobulą pilvo presą. Lyg tarp kitko kartu lieka ir Gaja – savo paties provaikių išdeginta, nusiaubta, iškankinta, bet savyje išsaugojusi gyvybės ugnį.

Aštuntasis „TheATRIUM“ baigėsi, nuščiuvo grėsmingas festivalio šūkis „Nepaisant mūsų“, sėkmingas finalinis „Graikų“ pasirodymas bent jau mano vaizduotėje suklijavo šiais metais festivalio afišose į šukes pabirusią Apolono galvą. Manau, visi lengviau atsikvėpė išgirdę, kad režisierius Seņkovas jau greitai vėl sugrįš į Klaipėdos dramos teatrą su nauju pastatymu.

O man po festivalio liko tik toks miglotas klausimas – kur mūsų nuostabių, talentingų, pačiame kūrybinių jėgų žydėjime tarpstančių keturiasdešimtmečių lietuvių teatro režisierių karta? Kodėl latviai užsiaugino talentų, vadovaujančių valstybiniams teatrams, ugdančių savo aktorių kursus ir šiuo metu kuriančių patį įdomiausią, novatorišką šiuolaikinį teatrą, įvertintą visais įmanomais apdovanojimais ir garsinantį Latviją pasaulyje, o mūsų vidurinės kartos režisieriai tarsi išnyko, o gal dirbtinai buvo išnaikinti, nutildyti, pastumti į šoną? Ir dar – regis, latviškame teatre visos režisierių kartos sėkmingai koegzistuoja ir kuria, pradedant senais gyvaisiais klasikais ir režisūros gigantais, o mes, atmetę viską, vis dar laukiame, kada užaugs šiltnamio sąlygomis puoselėjamas jaunasis atžalynas?

1984-aisiais Rygoje gimęs Seņkovas teatrą regi kaip gyvenimo nuotykį, dievišką žaidimą, dovanojantį džiaugsmą ir skeliantį grėsmingas minties žiežirbas. Norėčiau pagaliau pamatyti ir suprasti – kokį teatrą išpažįsta jo bendraamžiai lietuvių režisieriai.

Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija