Žiūrovas kaip kertinė festivalio ašis

Minias tarptautinių žiūrovų į Katalonijos miestelį Taregą sutraukiantis scenos menų festivalis „FiraTàrrega“, šiais metais vykęs rugsėjo 5–8 d., itin atidus ir vietinei bendruomenei. Jo metu organizuojama scenos menų profesionalų mugė, veikianti kaip spektaklių pirkimo–pardavimo, verslo susitikimų, naujų pažinčių ir ryšių mezgimo erdvė. Pagal šią lygia greta su festivaliu atsiradusią sekciją sudaroma ir „FiraTàrrega“ programa, didžioji jos dalis – iš Katalonijos kilusių ar čia dirbančių menininkų kūryba.

Festivalio pavadinimo žodis „mugė“ yra raktinis – pagrindinėje programoje gausu teatro, šokio, muzikos, poezijos ir cirko spektaklių, dauguma jų vyksta viešosiose erdvėse ir yra prieinami visiems miestelio svečiams. Nors pasirodymai pasiskirstę per visą dieną, tikroji „FiraTàrrega“ magija atsiskleidžia vėlyvo vakaro valandomis, kai naktinių pagrindinės ir šalutinės (Off) programų spektaklių, gyvos muzikos ir gatvės persirengėlių, kavinėse ir baruose vykstančių vakarėlių dūzgesys susilieja į viena ir išsiveržia siautulingo karnavalo nuotaika.

Chaotiškumo netrūko ir katalonų cirko trupės „Cia. Psirc“ spektakliui „Després de tot, el tràiler“, pasakojančiam apie postapokaliptiniais laikais gyvenančią cirko menininkų šeimą, kurią savotiškai valdo dirbtinis intelektas Aleksa. Kūrinyje tarsi filme atskiromis scenomis pasakojamos skirtingų veikėjų istorijos susietos su savaip suprasta graikų mitologija. Prieš atliekant sudėtingą cirko numerį, viena iš veikėjų išeina į priekį ir publikai paskelbia, kad dabar jie ruošiasi atlikti elementą, po kurio visi žiūrovai bus priblokšti. Žinoma, pranašystė išsipildo. Šioje „Cia. Psirc“ kuriamoje absurdiškoje visatoje gausu humoro, dramatiškumo, metateatrališkumo ir sąmyšio. Čia vadovauja atvirai iš žmonių besišaipantis dirbtinis intelektas, o paskui jį seka naivumo ir vilties kupini menininkai. Ateitį kaip beprotiškų nuotykių ir spalvotų išbandymų džiungles įsivaizduojančių „Cia. Psirc“ kūrėjų fantazija neįtikėtinai laki, tačiau ar tai tikrai vien hipiška apgaulė?

Kur kas žemiškesnis ir paprastesnis dueto „Kolektiv Lapso Cirk“ darbas „QOROQ“. Iš minimalistiniame šiuolaikinio cirko spektaklyje naudojamų medienos kuolų, tampančių scenografija ir menininkų instrumentu, rūpestingai dėliojamos įvairios architektūrinės figūros. Gyvai violončele atliekama muzika, smėlio kopą primenantis medžio drožlių pylimas ir paskirties transformacijas patiriantys cirke retai matomi objektai susilieja į meditatyvų ritualą, gyvybės ir mirties ciklą.

Nepaisant linksmos festivalinio miestelio šurmulio dvasios, šios milžiniškos spektaklių įvairovės sūkuryje neretai pasiklysta aukštesnė turinio kokybė, o į spektaklius susibūrusi publika ne pati kantriausia, pasirengusi atvirai išreikšti savo simpatijas ir antipatijas. Tad nuobodžiaujantys žiūrovai vienas po kito paliko belgų trupės „Sitting Duck“ šiuolaikinio cirko pasirodymą „La Dyane“. Užtat katalonų trupės „Losinformalls“ šokio spektaklio „Perdón“ auditorija mielai kvatojo ir garsiai plojo, menininkams į žiūrovus įžūliai purškiant gesintuvu ir iš kulkosvaidžio šaudant širdies formos kamuoliukus.

Paradoksalu, tačiau tai tik įrodo, kad Katalonijos žiūrovai – išskirtinai aikštinga ir aktyvi publikos kategorija. O menininkai tai išnaudoja savo labui. „Pau Palaus“ klounados spektaklyje „Embolic“ atlikėjas ant scenos pasikvietė žiūrovą suvaidinti keleto scenų kartu, taip pat vaikščiojo tarp glaudžiai susėdusios publikos, priversdamas pasitraukti, atsitiktinius narius provokavo familiariais bučiniais į skruostus ir apsikabinimais. Grandioziniame trupės „Sol Picó“ šokio spektaklyje „Carrer 024“ menininkai privertė žiūrovus nemenkai paplušėti, ištisą valandą varinėdami juos po didžiulę atvirą erdvę, į kurią įsiverždavo įvairiomis kryptimis judančios platformos su skirtingomis choreografinio pasirodymo scenomis. Esant tokioms aplinkybėms festivalyje „FiraTàrrega“ sumažėja atstumas tarp pasirodančiojo ir stebinčiojo, žiūrovo patirties kokybę paverčiant kertine festivalio ašimi.

Pagrindinis festivalio „FiraTàrrega“ tikslas – pristatyti pastarųjų metų ispanų menininkų kūrybą, tačiau programoje taip pat pasitaiko ir vienas kitas užsienio kūrėjų darbas. Tad dėl prastesnės kai kurių ispaniškų pasirodymų kokybės priekaištauti būtų neteisinga, tačiau keli tarptautinių spektaklių pasirinkimai, kaip jau minėtas belgų cirko darbas, – nustebino. Vis dėlto „FiraTàrrega“ – kur kas daugiau nei festivalis: tai vieta, kurioje susitinka kultūros ir atiduodama duoklė vietiniams scenos meno mylėtojams. Visų pirma tai didžiulė šventė, kurios pretekstas – spektakliai, o svarbiausias elementas – žiūrovai.