Kaip peržengti ribą

 

Jokia naujiena, kad scenografijai teko likimas nuolat balansuoti ant ribos: dailės ir teatro, partnerystės ir individualios kūrybos, kasdienybės ir proginių pasirodymų. Natūralu, kad scenografijos kasdienybė neatsiejama nuo teatro, kur įprastoje besikartojančio veiksmo rutinoje kyla darbo ginčai, liejasi prakaitas, pinasi nusivylimai, sėkmė, pripažinimo ir atstūmimo reakcijos, trykšta ryškios emocijos. Šį pilną gyvybės ir aistrų pasaulį pristabdo retas įvykis – paroda: ramus, šventiškas veiksmas. Per 25 metus scenografai nutolo nuo proginio profesijos pagerbimo. Paskutinė bendra ir išsami scenografijos paroda vyko 1989 m. Vilniuje, per paskutinę Pabaltijo scenografijos trienalę.

 

Nuo pirmosios Lietuvos scenografų parodos praėjo 80 metų, ji įvyko 1933 m. sausio 8–22 d. Kaune. Jaunos nepriklausomos valstybės sostinėje daugiau nei dešimtmetį virė pagrindinis teatrinis gyvenimas, o savo parodinį žygį scenografai pradėjo nuo to, kad nuolat siekė pagarsinti bręstančio Valstybės teatro modernias iniciatyvas, atskleisti vizualumo paieškas, parodyti kapitalinius pokyčius bei ryšius su įvairių šalių teatrais. Tuo metu buvo kviečiami dailininkai iš įvairių Europos šalių. 1932–1933 m. Valstybės teatre buvo daug naujovių. Jų pagrindiniai iniciatoriai – dailininkai Liudas Truikys, Stasys Ušinskas – buvo įkvėpti paryžietiškos mokyklos, kupini drąsių kūrybinių impulsų, nebijantys provokacijų.

 

Kaip atrodo lietuvių scenografija šiandien? Kaip pakito po 80 metų nuo pirmųjų teatro dailės ekspozicijų? Apie tai susidaryti vaizdą bus galima, mat šiemet yra sumanytas parodų ciklas, kurio nedidelės apimties pradžia simboliškai siejasi su pirmosios parodos data. 2013 m. sausio 22 d. galėtų pratęsti pirmosios parodos laiką ir įtvirtinti naują scenografijos gyvavimo etapą. Pirmąją parodą su dabartine sieja atsinaujinimo paieška. Tik pirmoje parodoje dominavo laisva spektaklio veiksmo aplinkos tapybinė išraiška, kurią kūrė Kauno ir kitų šalių dailininkai, pakviesti į Valstybės teatrą, o dabartinėje gerai žinomų Vilniaus teatrų dailininkų kūryba atskleidžia įvairias scenografijos kūrimo technologijas, plastine ženklų kalba perteikiančias spektaklių herojų dvasines būsenas. Parodoje „Ant ribos“ rodoma praėjusiais metais sukurtų spektaklių scenografijos medžiaga, kitaip nei pirmojoje, byloja apie lietuvių scenografų pajėgumą ir jų įsitvirtinimą ne tik sostinės, bet ir kitų šalių scenose. Dabar Lietuvos dailininkai laisvai keliauja į įvairių šalių teatrus ir įsilieja į bendrą, visą pasaulį kankinantį klausimų srautą. Virstančių sienų, judančių stulpų ir kolonų įvaizdžiais jie vaizdingai pasakoja, kaip pasaulis jaučiasi atsidūręs ant pavojingos ribos tarp gyvenimo ir mirties, ambicijų, įsivaizdavimų ir realybės, o peržengus vieną ribą atsiduriama prie kitos.
 

Partnerystėje gimstantis scenografijos menas neretai yra privertas prarasti kūrybinio savarankiškumo pėdsakus, tačiau šiuo požiūriu ekspozicijoje yra galimybė paryškinti individualios kūrybos žymes. Neretai dailininkų eskizai kardinaliai skiriasi nuo to, kas įgyvendinta scenoje. Vienas tokių pavyzdžių parodoje – scenografės Martos Vosyliūtės eskizas ką tik Jaunimo teatre pastatytam spektakliui „Kovos klubas“ pagal Chucko Palahniuko romaną (rež. Vidas Bareikis). Spektaklio erdvė architektūriška, tamsi, šalta, joje dominuoja metalas, bėgiai, įvairi butaforija, sukurianti tamsos ir grėsmės įspūdį, o tapybiškame eskize netikėtai nušvinta šviesa, blyksi raudonos dėmės, virpa plonytė linija. Keliaplanio spektaklio parengiamasis darbas netikėtai atveria naują spektaklio sluoksnį, sustiprina ironišką žvilgsnį į nuolatines žmogaus tobulumo paieškas.

 

Dailininkės Aleksandros Jacovskytės grafiškas braižas ne taip matyti teatro scenoje. Teatro kostiumo meistrė puikiai valdo piešinį, jis dominuoja eskizuose, kurie kūrybiškai papildomi praktine informacija: medžiagų kvadratukais, mažais kostiumo fragmentų piešiniais. Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje pagal R. Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“ (choreografas Krzysztofas Pastoras) poveikį daro judančios baleto figūros, o eskize veikia linijų dinamika, aplink figūras skriejančios drabužio detalės pabrėžia gyvybingą teatro ir dailės jungtį. Giedrės Brazytės ir Julijos Skuratovos kostiumų eskizai artimi vaizduojamosios dailės kūriniams, kuriuose nėra aprėminimo nuojautos ar teatro laikinumo jausmo. Dailininkės pasitelkia koliažo techniką, pasinaudoja avangardistų atrasto būdo privalumais šiuolaikinėje teatro scenoje. Giedrės Brazytės sukurti scenografijos ir kostiumų eskizai Lenkijoje pastatytam J. Przyboros spektakliui „Medėja, mano simpatija“ (rež. J. Malinowskis) skirtingų medžiagų deriniais pabrėžia tragiško personažo charakterį, kuriame kaunasi prieštaringos aistros, kontrastingi jausmai, vyro ir moters meilės ir neapykantos dilema. Julijos Skuratovos sudėtingas montažas įtvirtinamas „Lėlės“ teatro spektaklyje pagal Apollinaire’ą „Teiresijo krūtys“ (rež. Gintaras Varnas), kur sugyvena daugybė pasakų ir modernaus pasaulio veikėjų neįtikėtinų derinių. Čia vyrai nesunkiai tampa moterimis, o moterys vyrais.

 

Du dailininko Gintaro Makarevičiaus scenografijos eskizai pateikia galvosūkį nemačiusiems M. Ivaškevičiaus spektaklio „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas) Nacionaliniame dramos teatre. Abu eskizai vaizduoja dvi vieno scenovaizdžio dalis, jas scenoje jungia videokadrai. Šios dalies atsisakęs dailininkas parodo architektūrinį mąstymą, scenos vaizdo struktūros atsiradimo eigą. Po truputį lipdant skirtingus vaizdo fragmentus prisidedama prie sudėtingo spektaklio herojų likimo atskleidimo.

 

Dar vienas dailininko individualybės įrodymas – autoriniai spektakliai, neretai gimstantys ir liekantys tik dailininko studijoje. Viena išskirtinė dailininkė, kurianti savo teatrą įsivaizduojamai scenai, – tai Irma Balakauskaitė. Jos niekam neprilygstantis mechaninis teatras vyksta be aktorių. Parodų lankytojai – vieninteliai žiūrovai, kurie turi progą pamatyti ir patys dalyvauti jos sukurtų herojų veiksme. Malonumą teikia įžvalgus ir subtilus konstrukcijos išmanymas, taikli priemonių atranka. Kiekviena figūrėlė atrodo tarsi gyvas hieroglifas, drauge sukuriantys naują fizišką kalbą, grindžiamą ne žodžiais, o ženklais. Menininkės darbai primena apie įprasto spektaklių atlikėjo ir automatų konkurenciją.
 

Didelė parodos dalyvių dalis savo kūryboje pabrėžia teatro srities stiprybę – jos erdvės realumą. Juk kuriant stichiškai atsiradę piešiniai ar eskizai, plokštumoje iškalbingai atveriantys bendro vaizdo gimimą, ne visada tenkina menininkų kūrybines ambicijas, jie ne visada realizuojami. Neretai teatro dailininkai kuria bet kur ir ant bet ko, kas pakliūna po ranka. Jei mintis užtinka staiga, scenografai piešia ant servetėlių, popieriaus skiaučių, ant savo delno. Bet kokia rašymo priemonė pamaino teptuką, plunksnelę. Bet koks daiktas sukelia asociacijas, pažadina mintis. Tada pakanka juos pamažu kaupti, jungti ir kurti miniatiūrinį scenos vaizdą, kuris kinta nuolat, net spektakliui pasiekus sceną. Tokie minčių fiksavimai ne visada virsta demonstravimo vertais kūriniais. Juodraštinėje formoje lieka dalis idėjų, kuriomis pasidalinama tik su režisieriumi. Tada parodai tenka ruoštis specialiai arba pasinaudoti galutinio rezultato fiksavimu moderniomis technologijomis ar fotoaparatu.
 

Pastarąjį eksponavimo būdą parodoje pasirinko dailininkai Adomas ir Marijus Jacovskiai. Marijus Jacovskis pateikia keletą F. Durrenmatto spektaklio „Damos vizitas“ (rež. Evaldas Jaras) Vilniaus mažajame teatre fotografijų, kuriose fotografas Dmitrijus Matvejevas užfiksavo skirtingas mizanscenas, įvairias spektaklio personažų būsenas, neatsiejamas nuo scenoje esančių daiktų. Fotografijose atsidengia įdomus scenografijos virsmas spektaklio herojų partneriu. Adomas Jacovskis dažniausiai užbaigia scenografijos ieškojimų procesą erdviniu sprendimu – maketu, tačiau fotografijose pateiktas minimalistinis „Tristano ir Izoldos“ vaizdo sumanymas leidžia pajusti kintančias spektaklio metaforas, veiksmo vystymąsi, fizinę scenos kaitą, materialių plokščių objektų sąsajas su erdviniu vaizdu, filmuotais kadrais, kompiuterine grafika.

 

Šiais laikais kompiuterinės technologijos pavaldžios ne vienam dailininkui. Pripažindami vaizdo aiškumą ir konkretumą, jie kompiuteriniu būdu formuoja eskizus ir išsamiai perteikia scenos erdvėje besiplėtojantį reginį, pabrėžia scenos erdvės apimtis, todėl parodos žiūrovai neįsivelia į detektyvinius daikto atpažinimo tyrimus. Dailininkai Laura Luišaitytė ir Vytautas Narbutas laisvai valdo kompiuterines technologijas ir kuria idealius plokštumos užkariavimo efektus, kai eskize akivaizdus sceninio vaizdo atitikmuo. Paprastai tokiais eskizais fiksuojami visi scenų pasikeitimai ir juos lydinčios vaizdų transformacijos. Tačiau daugelis dailininko sumanymų taip ir neiškeliauja iš studijos. Tokiais atvejais paroda padeda fiksuoti darbo procesą, išduoda paslaptį, kokie išbaigti dailininko sprendimai lieka už spektaklio ribų.

 

Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ (rež. Oskaras Koršunovas) scenografiją kūrė Islandijoje gyvenantis lietuvių dailininkas Vytautas Narbutas. Eskizuose įspūdingas reginys: pro grandinių lietų kyla ir byra šventnamis, gaudžia vargonų banguojančios keteros. Galingo spektaklio veiksmo išjudinti, šie tampa skausmingų kontrastų – laisvės ir priklausomybės – išraiškingomis metaforomis. Vieną iš jų galima pamatyti tik parodoje. Teatrinio efekto galimybės panaudotos ir Lauros Luišaitytės kompiuteriniame eskize M. von Mayenburgo spektakliui „Akmuo“ (rež. Agnius Jankevičius) Nacionaliniame dramos teatre. Dailininkės sukurtas realus scenos vaizdas fiksuoja prisiminimų eigą, pasitelkiamas laiko stabdymo efektas. Sumanus manipuliavimas vaizdu leidžia perteikti pasakojimą apie praeityje patirtus persekiojimus ir intriguoja pamatyti spektaklį realioje teatro scenoje.

 

Teatro kūrinio erdvinė forma, scenos mastelių suvokimas idealiai perteikiamas maketuose. Dailininkų Jūratės Račinskaitės ir Artūro Šimonio maketai išsiskiria tikslia, taupia vaizdų kalba, alegorijomis ir simboliais. Lengva, skaidri Artūro Šimonio scenografija sukurta Azerbaidžano Rusų dramos teatro (Baku) spektakliui pagal Nizami Ganjavi poemą „Septynios gražuolės“ (rež. Jonas Vaitkus), persmelkta Rytų mistikos ir ezoterikos, provokuoja žiūrovo fantaziją. Lietuvos žiūrovai taip pat greičiausiai nepamatys Makedonijos nacionaliniame dramos teatre (Skopjėje) lietuvių menininkų statyto A. Strindbergo spektaklio „Freken Julija“ (rež. Saulius Varnas). Tačiau dailininkė Jūratė Račinskaitė meistriškai sukuria teatrinę iliuziją, priverčia scenografiją atgyti ir leisti įsivaizduoti, kaip viskas vyko.

 

Paroda turi dar vieną galimybę priartinti teatrą prie žiūrovo – atsidūrę ekspozicijoje, objektai iš spektaklių atkreipia dėmesį į detales. Dailininko Jono Arčikausko turtinga scenografija nereikalauja didelės atrankos, kiekvienas spektaklio fragmentas – atskiras pasakojimas, atskira paslaptis. Lietuvos rusų dramos teatre pastatyto A. Vvedenskio spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. Jonas Vaitkus) pagrindiniai daiktiniai įrodymai parodoje provokuoja įsitikinti jų veikimu spektaklyje.

 

Po ilgos pertraukos įvykęs proginis teatro dailininkų pasirodymas leido žiūrovui skirti dėmesį plastiniam spektaklio vaizdui, primena apie savarankišką kūrybinėje partnerystėje pasislėpusio menininko mąstymą, individualaus kūrybinio proceso įvairovę ir dailininko galimybes kurti autentišką, vizualią teatro meninę formą.