Jeigu visi naudotųsi subanalinimo galimybėmis, muilo operoms nebereiktų scenaristų. Būtų banalintojai, pritaikantys serialams kad ir Ericho Marios Remarque’o kūrybą ar Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“... Laimė, ne visi jaučia poreikį gadinti gerą literatūrą, ir kai taip nutinka, bent jau man vis dar neatrodo, kad tai natūralu. Dažniausiai vis dar renkamasi kas nors daugiau ar mažiau iš savojo žanro. Su klasikos sušiuolaikinimu tai neturi nieko bendra, kalbu apie pastatymus, nepretenduojančius beveik į jokią interpretaciją.
Pažiūrėjusi Birutės Mar premjerą „Laiškai į niekur“ pagalvojau – tiek to, gal nė neverta apie tai kalbėti. Tačiau žiūrint „Trupės liūdi“ spektaklį „Mano vardas Čarlis“ apniko labai panašus pasipiktinimo jausmas, tad, atrodo, tinka pasvarstyti, kur slypi jų panašumas.
Visų pirma, abiem atvejais pasirinkta atvira, nuoširdi ir jauki literatūra: Birutės Mar spektaklis paremtas Rainerio Marios Rilke’s, Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako laiškais, o „Trupės liūdi“ – Danielio Keyeso romanu „Gėlės Aldžernonui“. Ir nors tokioje pastogėje paprastumas atrodo tiesiog privalomas, viską užgožė kažkoks nepaaiškinamas, dirbtinis gelmiškumas. O iš subtilios ironijos buvo sugebėta išgauti šį tą neįsivaizduojamai buitiška. Tas bene labiausiai trikdantis infantilus dvasingumas, atrodo, kyla iš teatrinės kalbos nebuvimo. Ir Birutės Mar, ir „Trupės liūdi“ spektakliai stokoja ne tik veiksmo ar elementarių personažų santykių, bet ir aiškiai pasirinktos temos. Dėl to žiūrovas mato vien tik išsipūtusias sielas: kažką iš paviršiaus baisiai dvasinga, o viduje – visiškai tuščia.
Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad šių spektaklių „dvasingumas“ nėra tapatus. Aktoriai Aistė Lasytė ir Šarūnas Banevičius kartu su režisieriumi (?) Tomu Stirna bando lyg ir ieškoti šiokios tokios ironijos. Tačiau ši ironija atrodo dirbtinė, sukonstruota. Taigi Čarlis, kuris norėjo būti protingas ir spėjo toks pabūti D. Keyeso romane, spektaklyje tiesiog šveplavo, nebešveplavo ir isterikavo, o vėliau vėl šveplavo. Akivaizdu, jog prie to prisidėjo ne vien tik aktorius Šarūnas Banevičius. Pačia literatūra buvo pasinaudota labai specifiškai. Pasirinktos tik tam tikros romano dalys, kuriose Čarlis išties elgiasi keistai, bet atsisakyta tokio elgesio paaiškinimo.
Neapsieita ir be tam tikrų pasirinkto teksto pakeitimų. Pavyzdžiui, Čarlis pradėjo daug skaityti, romane jis skaitė klasiką – „Didįjį Getsbį“, „Žvelk, angele, į savo būstą“, tačiau spektaklyje šalia to (o gal vietoje to, nepamenu) nuskambėjo „Moterys meluoja geriau“, „Seksas ir miestas“. Mano manymu, čia bent kiek atlaidesnis paaiškinimas galėtų būti nebent toks: aktoriai tiesiog pamiršo tekstą ir vieninteliai jų galvose užsilikę kūrinių pavadinimai buvo štai tokie... Kitas pavyzdys: Čarlis įsimyli savo mokytoją ir užuot pamėginęs nuoširdžiai išreikšti savo jausmus griebia jai už krūties ir kvailai sukioja. Tuos mokyklinius pokštus galima būtų vardyti be paliovos. Lyg kūrėjai būtų iškėlę sau užduotį nukenksminti kiekvieną bent kiek sudėtingesnę mintį. Ilgai galvojau kodėl: norėdami pasityčioti iš Čarlio, pritaikyti kūrinį šiandienai? Vis dėlto panašiau, kad imituodami šmaikštumą (šmaikštaudami šiaip sau, bet kur ir bet kada), ką irgi galima sieti su tuo pačiu išsipūtimo momentu.
Birutė Mar taip pat nukenksmina pasirinktą literatūrą. Kiekvieną jautresnę akimirką ji sėda skambinti prie pianino, sukeldama įspūdį, kad akompanuojama kokiam nors trečiokėliui su smuikeliu (ne teatre, greičiau per egzaminą muzikos mokykloje). O jeigu Marina Cvetajeva rašo apie meilę, neišvengiamai šiuos žodžius palydi ir ilgesingas didelių akių žvilgsnis (toks pat kaip Salomėjos Nėries ar Unės Babickaitės ankstesniuose aktorės pastatymuose). Šį kartą tai ypač komiška, nes Vytauto Anužio Rilke, kuriam tos eilutės dedikuojamos, su jautrumu bei poezija turi mažai ką bendra. Jis veikiau atstovauja atbukusio, atsainaus valstiečio tipui. Beje, panašiai atrodė ir veikėjų bendravimas spektaklyje „Mano vardas Čarlis“ – Šarūnui Banevičiui vis bandant vaidinti jo ir Mokytojos santykių raidą, Aistė Lasytė tarytum miegojo, į viską reaguodama vienodai atsainiai, nors ji atliko net ne vieną, o kelis vaidmenis (tai galima suprasti iš besikeičiančių vardų, kuriais į ją kreipiamasi).
Vis dėlto gilintis į atlikėjų ar režisierių profesionalumą šiuo atveju nematau nė menkiausio reikalo. Mane labiau domina sugebėjimas viską apversti taip, kad nė neįmanoma atsiribojus klausyti teksto. Palyginti su šiais, vien tik supažindinantys žiūrovą su neskaityta pjese spektakliai atrodo pasiekę visai nemažai. O šiuo atveju, viską pritempiant prie savęs (ne prie idėjos!), net ir teksto originalo kaip nebūta. Manau, daug kam užteko perskaityti Birutės Mar spektaklio aprašymą, kad susidarytų pakankamai aiškų būsimo spektaklio vaizdą. Su „Trupe liūdi“ – panašiai, nors čia ir galima šiokia tokia išlyga, vis dėlto jie dar gana (deja, jau nebetinka žodis „labai“) jauni.
Pagaliau supratau, kodėl taip pykau dėl gadinamos literatūros dar net nenuėjusi į šiuos spektaklius. Dėl to, kad iš anksto galima nujausti, jog vieną ar kitą kūrinį jie pavers savimi, o patys liks nė kiek nepasikeitę.
