7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moters tapatybės klystkeliais

Gyčio Padegimo spektaklis „Top Girls (Neprilygstamosios)“

Austėja Adomavičiūtė
Nr. 5 (1019), 2013-02-01
Teatras
Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.

Ko gero, pradedant kiekvieną straipsnį apie Klaipėdos dramos teatrą, galima apgailestauti dėl nepavydėtinos teatro be pastato padėties ir nejaukios „Žvejų rūmų“ salės. Tačiau juk teatras niekad negriūva iš išorės, pagrindinė jo merdėjimo problema yra pūvantis vidus. O peržvelgus uostamiesčio teatro repertuarą akivaizdu, kad nuo gyvavimo link vegetavimo einama jau ilgoką laiką. Po puikių Oskaro Koršunovo pastatymų, kuriuos Klaipėdos publika greitai pradėjo ignoruoti, ir Jono Vaitkaus Dievą gąsdinančios mergaitės, įdomesnių spektaklių jame nebepasitaikė, tuo labiau kad teatro meno vadovas neformuoja teatro koncepcijos ir neskatina žiūrovo auginimo. Visuose teatruose, kur meno vadovai pernelyg ilgai miega ant laurų, matomi kūrybinės dykumos ženklai. Tik ar šiais laikais Lietuvoje gali atsirasti žmogus, norintis prisirišti prie vienos įstaigos ir pradėti iš pagrindų kurti naują teatro kryptį?
 

Būtinybę įžangoje taip apžvelgti uostamiesčio teatro padėtį paskatino naujausia jo premjera – pastaruoju metu vieno aktyviausiai Klaipėdos teatriniame gyvenime besireiškiančio Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Top Girls (Neprilygstamosios)“ (vertėjas Aivaras Mockus).
 
Naujasis pastatymas savo tematika susijęs su kitu Klaipėdos dramos teatro pastatymu – Miro Gavrano pjese „Viskas apie moteris“, režisuota Dalios Tamulevičiūtės. Tik joje moterų pasaulis buvo parodytas per juokingas, graudžiai juokingas ir dramatiškas gyvenimo scenas, o Caryl Churchill neria į moters tapatybės gelmes, analizuodama jos būtį ir buitį per skirtingų laikotarpių prizmę. Taip praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje parašytos pjesės centre atsiduria jausmus blokuojančios karjeristės Marlenės (Alina Mikitavičiūtė) personažas.
 
Spektaklį galima skirstyti į tris dalis, pagrindines spektaklio scenas, kurias jungia skirtingi Marlenės gyvenimo etapai, egzistuojantys realiame ir fantastiniame pasauliuose.
 
Dramaturgė savo pjesėje pateikia platų moters asmenybių spektrą. „Top Girls (Neprilygstamosios)“ prasideda fikcija – Marlenės sukviestos vakarienei renkasi istorinės ir mitinės asmenybės – Popiežė Joana (Eglė Barauskaitė), keliautoja Izabelė Berd (Jūratė Jankauskaitė), Bruegelio paveiksle pavaizduota Nykioji Greta iš flamandų folkloro (Renata Idzelytė), imperatoriaus sugulovė, vėliau tapusi budistų vienuole Ponia Nidzio (Simona Šakinytė, Jolanta Puodėnaitė), bei vyrui besąlygiškai paklūstančios žmonos simboliu laikoma Griselda (Eglė Jackaitė).
 
Kiekvienos viešnios pasirodymą lydi ją pristatantis iliustratyvus muzikinis motyvas (pavyzdžiui, popiežė Joana charakterizuojama bažnytinėmis krikščionių giesmėmis, Nykioji Greta – būgnų ir dūdmaišių melodija, Izabelė Berd – fanfaromis ir t.t.). Daugiau nei valandą trunkanti scena, apimanti įvairių epochų, charakterių ir visuomeninės padėties moterų istorijas, spektaklio veiksmui nėra reikšminga, ji skirta tik šioms asmenybėms prisistatyti, ir jo kontekste matysime XX a. „heroję“ – Marlenę.
 
Antroji spektaklio dalis pristato Marlenės vadovaujamos darbo paieškų įstaigos kasdienybę. „Top girls“ agentūros darbuotojos – tikras „Cosmopolitan“ kartos šūkio „Jauna, žavi, veikli!“ išsipildymas. Šalia žaismingos meilužės vaidmeniu besidžiaugiančios Puodėnaitės Vinės ir santuokos pasiūlymus vis atmetančios šaltos Jackaitės Nelės, Marlenė pasirodo kaip kietaširdė karjeristė. Biuro scenoms būdingas technomuzikos beat’ų pripildytas garsinis fonas (kompozitorius Gintaras Kizevičius).
 
Šalia visos Marlenės sėkmės istorijos egzistuoja kita jos gyvenimo pusė – provincijoje, iš kurios jai pavyko ištrūkti, palikta dukra. Būtent paskutinė spektaklio scena labiausiai atskleidžia, ką prarado ir ko atsisakė Marlenė.
 
Churchill savo dramoje tradicinį moteriškumą tapatina su motiniškumu. Marlenė, atsisakydama dukters Eindžės (Renata Idzelytė), metaforiškai išduoda savo moteriškumą ir pasirenka vyrišką karjeristės verslininkės gyvenimą. Motinystės atsisakymas ar apskritai motiniško instinkto ignoravimas vienu ar kitu atžvilgiu yra būdingas visoms Churchill vaizduojamoms veikėjoms.
Kostiumų dailininkė ir scenografė Birutė Ukrinaitė spektakliui sukūrė santūrią scenografiją. Pagrindiniai jos elementai – trys funkcionalūs stalai, lengvai permontuojami į širmas su moteriškais portretais, videoprojekcija bei scenos dešiniame kampe stūksanti milžiniška butaforinė lėlės-kūdikio koja, tarsi iškalta iš akmens luito.
 
Videoprojekcijoje besikeičiantys portretai vaizduoja meno kūriniuose įamžintus moterų veidus – nuo Leonardo da Vinci „Damos su šermuonėliu“ reprodukcijos iki rašytojos Virginios Woolf portreto. Režisierius savo pastatyme pateikia simbolių ir ženklų, tačiau nesuteikia galimybės jų iki galo iškoduoti. Tad ir videoprojekcijoje besikeičiantys įvairių epochų moterų portretai atveria platų kontekstą, tačiau nenurodo, ką iš jo reikia atsirinkti žiūrovui, kad spektaklio vaizdas taptų pilnavertis. Jis veikia tik kaip vaizdinis fonas, neaišku kodėl vaizduojamosioms paveiksluose kartkartėmis sujudant. Nurodoma į tam tikrus kintančius moters grožio etalonus ar išskirtines savo laiko moteris, tačiau ką tai duoda konkrečiai spektaklio scenai ir jos sprendimui – neaišku. Tik biuro aplinką ir šiuolaikinės verslo pasaulyje dominuojančios moters įvaizdį atspindi videoprojekcijoje slenkantys kompiuterio ekranai ir jame sportuojančios – darančios aerobiką – merginos vaizdas. Moters atvaizdą, atkurtą meno kūrinyje, keičia moteris, pati kurianti savo kūną.
 
Pjesėje dominuoja aktyvūs ir gyvi dialogai, jie savaime varo veiksmą į priekį, dramaturgė maksimaliai išnaudoja pokalbio formą. Atrodo, kad režisierius visiškai susitapatina su dramaturge ir tiesiog atidžiai perskaito Churchill pjesę, nesiekdamas išskirti konkrečios jį dominančios teminės linijos. Taip, žinoma, galima teigti, kad tiek pjesė, tiek spektaklis kalba apie moterį, jos padėtį visuomenėje, bandymą išsikovoti vietą vyrų pasaulyje – tačiau šie teiginiai yra labai abstraktūs, neturintys nieko bendra su individualia interpretacija, kurios šiame Padegimo spektaklyje ir pritrūko. Jis nepasiūlo konkretesnių režisūrinių sprendimų ir visą dėmesį sutelkia į aktorių darbus, išlaikydamas literatūrinio spektaklio žanrą su pretenzijomis į režisūrą. Tačiau ilguose veikėjų tekstuose trūksta dinamikos, emocijų bangavimo, jie beriami gana monotoniški. Režisieriui nepavyksta išlaikyti nuolatinės veiksmo tąsos ir logiškos jungties tarp scenų – apsiribojama tik primityvokai apžaistu scenos rekvizito perstatymu. O tai lemia ganėtinai paviršutinišką pasirinktos pjesės ir temos apžvalgą.
 
Aktorėms šiame spektaklyje tenka nemažas krūvis jau vien dėl teksto „paklodžių“. Be to, dauguma jų spektaklyje įkūnija po kelis personažus. Jolanta Puodėnaitė ir Simona Šakinytė, kurios abi pasikeisdamos atlieka Ponios Nidzio vaidmenį, pateikia kone identiškas šio personažo interpretacijas, o Reginos Šaltenytės ir Jūratės Jankauskaitės epizodinis Misis Kid pasirodymas skiriasi kardinaliai. Scenoje su Mikitavičiūtės Marlene Šaltenytė šią moterį vaizduoja kaip maldauti pasigailėjimo atėjusią nelaimingą, kone isterijos ištiktą žmoną, o Jankauskaitės Misis Kid atrodo kaip tvirta ir savo teisybės siekianti moteris, pas Marlenę atėjusi reikalauti, o ne prašyti.
 
Didžiausia spektaklio bėda – beveik visose scenose dominuoja režisieriaus pasirinktas psichologinio realizmo vaidybos žanras. Kuriamos skirtingos veikėjos, tačiau vaidybai naudojamos vienodos priemonės, personažų charakteriai skirtingi tiek, kiek juos aprašė pjesės autorė. Tik abi Renatos Idzelytės kuriamos veikėjos, ypač Nykioji Greta, įneša į aktorės vaidybą grotesko elementų. Taip pat kaip manieringesnius, bet labiau priklausančius nuo pačių aktorių ironiško požiūrio į savo personažus galima išskirti epizodinius Eglės Jackaitės bei Simonos Šakinytės „Top girls“ agentūros klienčių vaidmenis.
 
Taigi, dominuojant jau minėtam psichologinio realizmo žanrui, daugelis konfliktinių scenų pavojingai priartėja prie buitiško santykių aiškinimosi ribos. Ypač problematiška ilga Marlenės ir jos sesers Džoisės scena, kurioje aktorės atakuoja viena kitą dramaturgės parašytomis frazėmis, tačiau vien dialogu paremta scena neturi režisūrine logika pagrįstos dinamikos, išnyksta ribos tarp kulminacijos ir atomazgos, todėl ir pati spektaklio pabaiga netenka galimai galingo emocinio užtaiso. Jį Padegimas kompensuoja garsiniais ir vaizdiniais efektais, tačiau užtikrinto spektaklio veiksmo pabaigos akordo nesulaukiama, nes režisieriui taip ir nepavyko per tris valandas nuspręsti, ką jis šiuo spektakliu nori pasakyti.

 

Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.
Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Simona Šakinytė. A. Kubaičio nuotr.
Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Simona Šakinytė. A. Kubaičio nuotr.
3.Simona Šakinytė, Renata Idzelytė.  A. Kubaičio nuotr.
3.Simona Šakinytė, Renata Idzelytė. A. Kubaičio nuotr.