Saulius Balandis, netrukus švęsiantis savo penkiasdešimtmetį, sužvaigždėjusiame teatro pasaulyje pelnė uždaro, nesiblaškančio aktoriaus vardą, bet nepasimetė, nedingo, „nemetė kelio dėl takelio“. Jis baigė pirmąjį režisieriaus Jono Vaitkaus dramos aktorių kursą (1981–1985). Mokėsi kartu su Diana Anevičiūte, Remigijum Bučiu, Povilu Budriu, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu, Ingeborga Dapkūnaite, Virginija Kelmelyte, Arūnu Sakalausku, Ramune Skardžiūnaite, pirmuosius spektaklius jie sukūrė Kauno valstybinio dramos teatro scenoje.
Vaitkaus auklėtiniai žinojo, kad scenoje privalu intensyviai išgyventi savo personažų likimus, mintis ir idėjas. Pirmasis įsimintinas jų spektaklis – Jeano Anouilh’aus „Antigonė“ (1986), kuriame, užmerkę akis ir „prirakinti“ prie kėdžių, jie perteikė maištaujančios jaunos asmenybės tragediją. Saulius Balandis vaidino Hemoną – lyriką, nuo tada pradėjo formuotis šio aktoriaus „įsimylėjėlio“ amplua. Kitas reikšmingas kurso spektaklis buvo „Literatūros pamokos“ (1985), tapęs savotišku jaunimo manifestu. Apie pirmuosius scenos darbus aktorius sako: „Darbo suvokimas, supratimas, aktorinė elgsena – pats svarbiausias dalykas, kurio J. Vaitkus mus mokė dar studijų metais. Mane tai žavi ir dabar. Praeina kiek laiko, vėl viską prisimeni ir jo pamokas suvoki kiek kitaip. Suvokimas ateina laikui bėgant, sukūrus naujų darbų. Reikalinga laiko distancija, kad susivoktum, kad netikėtai nusiritęs dugnan galėtum vėl iš jo pakilti.“
1988 m. Saulius Balandis pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionalinis) dramos teatre. Tačiau didesnio vaidmens teko laukti ilgokai. Tai buvo Pulkininkas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare“ (1998), kuriame karaliauja Fomos Fomyčiaus (Rolandas Kazlas) skleidžiama baimė. Dvaras pritvinkęs jausmų ir aistrų, jo šeimininkas, Sauliaus Balandžio Pulkininkas, stengiasi sutaikyti svečius ir šeimynykščius, jis supranta Fomos Fomyčiaus klastą, tačiau jo begalinis noras tikėti neleidžia pripažinti realybės. Šypsena, gerumu spindinčios akys, dažnai į priekį ištiestos rankos – lyg pagalbos prašymas. Balandis kuria teisingą, bet aklą žmogų, bijantį suvokti tikrovę. Aktorius nepaskęsta gausybėje balsų, jo herojus aristokratiškas, raiškios dikcijos. Apskritai Balandžio sceninis balsas ypatingas – jį galima girdėti ir tada, kai jis kalba tyliai, ir kai beria žodžius greitakalbe.
Aktorių energijos proveržiai priartino spektaklį „Madam Bovari“ (2003) prie didžiųjų Flaubert’o romano išgyvenimų. Didžiausias Emos Bovari užtarėjas, nuolatinis gyvenimo palydovas (ir kūrinio pasakotojas) – Autorius, kurį vaidino Saulius Balandis. Santūriai, be išorinės afektacijos perteikdamas giliausius jausmus, jis prakalbo apie aistrų išvargintas sielas, kankinosi dėl savo netobulo kūrinio, savo nerimą ir skausmą sudėjo į Rudolfo atsisveikinimo laišką, kuriame melodrama virto tragedija.
Aktorių vertina visi su juo dirbę režisieriai. Kūręs spektaklius su Irena Bučiene, Olegu Kesminu, Gyčiu Padegimu, Ramučiu Rimeikiu, Juliumi Dautartu, Evaldu Jaru, Yana Ross ir kitais režisieriais, šokęs Anželikos Cholinos spektakliuose, bene brandžiausius vaidmenis jis suvaidino Gintaro Varno spektakliuose. Iš J. Vaitkaus gavęs profesijos pamatus, G. Varno spektakliuose jis tarsi išlaisvino aktoriaus sielą. 2001 m. režisierius pakvietė S. Balandį Kauno dramos teatre kurti pagrindinį vaidmenį Jeano-Luco Lagarce’o „Tolimoje šalyje“. Jo Lui – lyg Jeano Cocteau Anapusybėn įžengęs Orfėjas. Lui aktorius kūrė lengvai, švelniai, nebijodamas suklysti. Jo herojus – drąsus, raiškus ir, be abejo, lyriškas, išsaugantis savo jausmų paslaptis, bijantis švelnumo: „O baisiausias dalykas – vėl įsimylėti...“
Liūdnas aktoriaus žvilgsnis, iškilus stotas, žmogiškas kuklumas ir išdidumas pravertė kuriant Artūrą kitame G. Varno spektaklyje – Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Nusiaubtoje šalyje“ (2004). Paslaptingas, kilnus, lyg iš kito laiko atėjęs herojus – subrandintas tarsi paties aktoriaus, ten, kažkur už teatro ribų....
Įspūdinga Sauliaus Balandžio filmografija. Pirmą kartą kine, būdamas dešimtmetis, jis vaidino Stasio Motiejūno, Algimanto Kundelio ir Gyčio Lukšo filme „Linksmosios istorijos“ (1973). Dar nepradėjusį studijuoti jį kvietė Almantas Grikevičius („Faktas“, 1980), Marijonas Giedrys („Amerikoniškoji tragedija“, 1981), Vytautas Žalakevičius („Atsiprašau“, 1982), Arūnas Žebriūnas („Turtuolis, vargšas...“, 1982). Vėliau filmavosi garsiame Algimanto Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1984), Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“ (1984), Lietuvos ir kitų šalių kino studijų darbuose. Išorinės ir vidinės savybės lėmė ir partizano Juozo Lukšos-Daumanto vaidmenį J. Vaitkaus režisuotame filme „Vienui vieni“ (2003).
Nemažai vaidmenų Saulius Balandis yra sukūręs televizijos serialuose, bet pagrindinė jo kūrybos erdvė buvo ir yra teatras. Apie aktorių kalba režisieriai Jonas Vaitkus ir Gintaras Varnas.
Jonas Vaitkus: Pirmame mano rengtame aktorių kurse Saulius turėjo savo aurą, savo matymą, savo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, stuburą, o kuriant bendrus darbus – vietą, kurios niekas kitas negalėjo užimti. Kai statėme „Literatūros pamokas“, „Antigonę“, „Elektrą“, „Mamutų medžioklę“, kursas lyg turėjo tapti teatru. Bet įsikišo komunistų Centro komitetas, „Literatūros pamokos“ buvo sustabdytos, studentams nebuvo leista suvaidinti Sofoklio „Elektros“ ir Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“. Saulius jau nuo pirmųjų spektaklių išsiskyrė patirtimi, kurios buvo įgijęs lankydamas Valerijos Karalienės dramos būrelį. Jis be galo darbštus, gali kurti įvairiausius vaidmenis. Tačiau labiausiai jam tinka truputį romantiški, virš realybės pakylėti tipažai. Jis turi tokių žmogiškų savybių, kurios scenoje neprarandamos. Jo biografijoje nemažai emocinės patirties: netektys, suvokimas, kas svarbiausia. Sauliui gerai sekėsi kine, bet kino Lietuvoje buvo ir yra nedaug, tad, manau, jo galimybės čia taip ir nebuvo panaudotos iki galo.
Gintaras Varnas:Saulius Balandis – gražus aktorius. Juk vis dėlto aktoriai (bent kai kurie iš jų) turi būti gražūs. Man Saulius – tipiškas Verdi herojus tenoras. Jaunystėje jis daug filmavosi. Gal dėl to kartais norisi sakyti, kad jis labiau kino aktorius. Nelengva buvo nuspręsti, kokį aktorių pakviesti Lui vaidmeniui J.-L. Lagarce’o „Tolimoje šalyje“. Tuomet, apie 2000-uosius, Saulius buvo lyg primirštas, kelerius metus nevaidinęs didesnių vaidmenų. Tas mūsų pasirinkimas – pavyzdys, kaip reikia nepamiršti aktorių. Po poros metų jis gavo ir pagrindinį Artūro vaidmenį Tankredo Dorsto „Nusiaubtoje šalyje“. Šiame spektaklyje yra du pagrindiniai vaidmenys – Merlinas ir Artūras. Galiu pasakyti, kad Merlinai keitėsi, o Artūras – niekada.
Saulius – labai darbštus aktorius. Pamenu, repetuojant „Tolimą šalį“ jis ir į Vilnių beveik nevažinėdavo. Gal buvo ir svarbesnio vaidmens išsiilgęs, tad į šį spektaklį kibo labai rimtai. Iš tų repeticijų man liko labai geri atsiminimai. Apskritai „Tolimoje šalyje“ visa aktorių komanda labai „sulipo“. Todėl pjesėje skambantys tekstai apie šeimą – „tikroji šeima“, „pasirinktoji šeima“ – buvo tikrovė. Trupė tapo lyg šeima. Iš pradžių net kai kurie garsūs aktoriai atkrito, bet tie, kurie pasiekė finalą, labai susidraugavo... Ir scenografas Andris Freibergas labai prie to prisidėjo. Viskas vyko su įkvėpimu. Sauliaus personažas visą laiką scenoje: viskas yra apie jį, per jį.
O „Nusiaubtoje šalyje“ buvo paprasčiau – mes jau buvome pažįstami. Saulius nė kiek nesvyruodamas iš karto nėrė į medžiagą. Jam patiko savotiška šio neaprėpiamo darbo „avantiūra“. Artūro vaidmuo labai svarbus spektaklyje, nors negali sakyti, kad tai dėkingas, „išrašytas“ vaidmuo. Merlinas, Gineverė, Mordredas turi daugiau aistringų scenų, o Artūras ne. Bet tai nereiškia, kad jo vaidmuo mažesnis. Tokia yra dramaturgiška lemtis.
Po „Tolimos šalies“ staiga visi prisiminė Saulių Balandį: pradėjo jį kviesti vaidinti visuose serialuose, vienu metu jis buvo beveik kiekviename televizijos kanale. Tai buvo labai juokinga. Po darbo šiuose dviejuose spektakliuose Saulių visada prisimenu kaip labai patikimą aktorių, kuris niekada nevėluoja, niekada nepraleidžia repeticijų. Man jis lyg ramstis, ant kurio laikosi spektaklis.
Balandis vienišas teatre, taip ir neradęs savo režisieriaus, o gal režisieriai neatrado jo? Daugelį aktorių siejame su Koršunovu, Nekrošiumi, Tuminu, o jis – lyg niekieno. Tai ne gyvenimo, o meninė vienatvė. Abiejuose spektakliuose – ir „Tolimoje šalyje“, ir „Nusiaubtoje šalyje“ – sutapo jo ir personažų, kurie iš esmės yra vienišiai, jausena. Manau, tas vienišumas artimas aktoriaus prigimčiai.
Po didesnių vaidmenų prasidėjo serialų era, jis turi savo gerbėjų. Publika, kuri žiūri TV serialus, yra Saulių tiesiog įsimylėjusi. Bet juk aktoriams to ir reikia, jie turi būti mylimi ir garbinami. Tik kaip po to vaidinti teatre?
Saulius Balandis. D. Matvejevo nuotr.Saulius Balandis spektaklyje „Stepančikovo dvaras“Saulius Balandis spektaklyje „Tolima šalis“. D. Matvejevo nuotr. iš Kauno dramos teatro Saulius Balandis filme „Moteris ir keturi jos vyrai“
