7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasroviui

Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Rojus“ premjera

Milda Brukštutė
Nr. 8 (1022), 2013-02-22
Teatras
Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.

Viena iš svarbiausių Dantės (Dante Alighieri) „Rojaus“ minčių man atrodo ta, kad čia dingsta abejonių kančia. Čia netenkame žemėje mus slegiančių pasirinkimo galimybių. Tai iliustruoja ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio pradžioje vaizduojamas įvairiausių daiktų (karolių, veidrodžių, knygų...) atsikratymas. Todėl pamaniau, kad ir man „Rojų“ lieka priimti tokį, koks jis yra, nesipriešinant jaunatviškai, su nekrošiškais simboliais nederančiai vaidybai, dėl kurios be galo sunku buvo stebėti praėjusiais metais pristatytą „Pragarą“. Nebandant to atmesti, kaip tik ši vaidyba ir pradėjo diktuoti pagrindines veiksmo supratimo taisykles. Viskas apsivilko tiesiog begėdišku nerimtumu, leidžiančiu išsilaisvinti nuo prievolės nuolat vis pasirodančius simbolius suprasti kaip spektaklyje skambančiai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninei poemai „Miške“ prilygstančią jėgą ir tapo nors ir nepilnu, bet Dantės suformuluotu šios poemos žanru – komedija.
 

Nekrošiaus „Rojus“ prasideda dviejų merginų atliekama Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasis“. Jau tuomet sunku įžiūrėti sielas, kurioms, kaip jos dainuoja, ilgu. Užtat labai aiškiai juntamos jaunų aktorių pastangos kuo tiksliau šią dainą atlikti. Taip nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos rodoma aktorių jaunystė ir jos bandymas laikytis griežtoje režisūrinėje nelaisvėje. Nekrošiškas simboliškumas nuolatos kontrastuoja su į jį įsiveržusiu nepažabojamu studentų gyvybingumu ar metaforiškai aplinkai nederančiu natūraliu žmogiškumu. Spektaklis kalba ne apie Dantės aprašytąjį rojų, o apie jaunus žmones, atsidūrusius teatro scenoje. Tai dar labiau išryškėjo pasirodžius pagrindiniam – Dantės personažui. Jam atsistojus ant galvos ir pasakius, kad papasakos mums apie tai, ką regėjo rojuje, nors ir tiesmukai, galima buvo suprasti, kad į visa tai, ką regėsime, leidžiama žiūrėti aukštyn kojomis.
 
Kažin ar įmanoma būtų rasti kitą aktorių, kuris sugebėtų taip šelmiškai džiaugtis, kaip tai pavyksta Rolandui Kazlui, visą sceną užpildančiam savita šviesa. Čia jis ne koks nors prašalaitis, užklydęs į rojų, o to rojaus kūrėjas – pats režisieriaus Eimunto Nekrošiaus alter ego, likusių aktorių vadovas. Jis – tikrasis Dantė, „Dieviškosios komedijos“ autorius, kurio niekas po jokius ratus iš tikrųjų nevedžioja – tai jis pats aprodo visiems spektaklio veikėjams ir žiūrovams savąjį, susikurtą pasaulį. Vedžioja visus už nosies ir džiūgauja, nes yra laisvas ir galų gale, kai visi jau gana ilgą laiką žiūri į jį perdėm rimtai, gali daryti tai, ką nori; nesvarbu kur, nors ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje.
 
O nori jis juoktis, pirmiausia – iš savęs ir iš savojo dieviškumo. Tada, kai iš visų pusių laukiama jo profesinio tobulumo, leisti sau pabėgti nuo žiūrovų bei kolegų lūkesčių ir pasinerti į žmogiškąjį, jaukų mokyklinio teatro malonumą. Dramaturgija Nekrošiui visada buvo lyg atspirties taškas, nuo kurio jis pats pradėdavo kurti savąją. Šįkart jis sukūrė istoriją apie iškilaus režisieriaus (savo?) rojų. Apie tai, kaip žymus kūrėjas, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, spjauna į visą sau būdingą preciziškumą ir pradeda mėgautis jaunyste. Atsisako net sau būdingos trijų spektaklio veiksmų trukmės, pasitenkindamas vienu, ir pasineria į, rodos, tik studentams būdingą lengvumą.
 
Pragaras baigėsi, galima elgtis instinktyviai ir klestelėti žaviai studentei ant kelių. Ji nesupyks, čia niekas nepyksta, juk jis – dieviškasis režisierius. Mokiniai stengiasi kiek įmanydami, bet mokytojas žino jų galimybes, todėl net nesuteikia progos kiekvienam pasakyti raiškiai savo tekstą – šiaip ar taip, pagarsina muziką, kad žiūrovų salėje vis tiek beveik nieko nesigirdi. Tačiau jie nešiojasi knygas, kaišo jas mokytojui po nosimi ir skaito, įvardydami net giesmių numerius, pabrėždami, kad profesionalumo stoką kol kas tenka užpildyti stropumu. O mokytojas gali vartytis pagarboje, mėgautis stebėdamas, kaip nė nesusimąsčius pildomas kiekvienas jo paliepimas. Nors mylimiausiai mokinei ir suteikiamas pagrindinis – Beatričės vaidmuo (Ieva Triškauskaitė), iš esmės ji, kaip ir likę aktoriai, atlieka tą patį studentų vaidmenį. Pabaigoje Beatričė taip įtiki savo jėgomis, kad net sušunka savo pačios, improvizacinę, asmenišką mintį: „Rojus tikrai yra!“ Tačiau niekaip nepavyksta žiūrėti į ją kaip į Beatričę, kaip į Kazlui lygią pakeleivę, nes savo vaidyba ji vis viena artimesnė kurso draugams. O rojus tikrai yra, ji nemelavo – nes režisierius ilsisi ir mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais, o jie vieninteliai, būdami tokie jauni, visi kartu turi galimybę vaidinti jo teatre.
 
Priešais sceną, orkestro duobėje, yra du iš studentų būrio išsiskiriantys, bet irgi Kazlo klausantys žmonės. Vienas jų galėtų vadintis režisieriaus padėjėju (Audronis Rūkas): jis priima visus nebereikalingus daiktus, o prireikus paduoda taurę vandens (gal vyno?). Kitas – prie pianino sėdintis muzikantas (Pijus Ganusauskas), kuriam kada panorėjus galima pamojuoti ir pasiprašyti muzikos, nurodant ir kokį tik nori tempą. Ir nors Kazlas žvelgia į šį personažą kiek ironiškai (vis dėlto ir jis čia atėjęs iš to paties kurso), tai visai nesvarbu, svarbiausia, kad jam niekada netenka nuobodžiauti, kad pavargęs nuo mokinių bet kada gali prieiti prie pianisto ir perduoti linkėjimų kad ir Oskaro Koršunovo „Išvarymui“.
 
Galima pastebėti ir dar vieną aliuziją į kitą, praėjusiais metais „Naujosios dramos akcijoje“ parodytą Árpádo Schillingo spektaklį „Dvasininkė“. Kai režisierius, pajutęs nuobodulį dėl jam vis mokykliškai kartojamo Dantės teksto, pradeda bėgti ratu nuo savo mokinių, o jie lekia jam iš paskos, sunku neprisiminti „Dvasininkėje“ taip pat bėgančių mokinių kūno kultūros pamokoje. Taip lyg užsimenama, kad šie aktoriai – tai Nekrošiaus išgalvotų judesių mechaniški atkartotojai. Tą puikiai iliustruoja ir scena, kurioje vienas studentų atneša Kazlui kėdę: jis negali jos tiesiog pastatyti, viską reikia tiksliai apskaičiuoti, pažymėti keturis taškus su kreida ant grindų ir tik tada ją įmontuoti į vietą. Beje, kreidos, kuri neišvengiamai asocijuojasi su mokykla, šiame spektaklyje visur pilna, ji pagrindinis, nuolatos veiksmą lydintis akcentas...
 
Po intensyvaus darbo, prikalbinę režisierių pasilikti, galimybę pailsėti turėjo ir mokiniai. Vienas jų grojo gitara, o visi kartu dainavo „Pink Floyd“ dainą „Wish You Were Here“. Turbūt, kaip jaunimui ir priklauso, buvo ir alkoholio. Matyti jo neteko, tačiau Ieva Triškauskaitė, Beatričės atlikėja, netikėtai pradėjo deklamuoti savo tekstą, be galo įsijautusi ir sunkiai artikuliuodama, kai tuo tarpu visi kiti dainavo toliau. Dar vienas stropumo įrodymas – net ir vakarėlyje studentė negalėjo atsiriboti nuo savo vaidmens.
Vienoje iš paskutinių spektaklio scenų, Dantei likus vienam su Beatriče, ji ištiesusi ranką laukia taurės, bet vanduo išpilamas jai į delną ir režisierius pats jį išgeria. Mokytojas suteikia iliuziją mokiniams, kad juos gaivina, o pats sau pasilieka visą neva jiems skiriamą jėgą. Jis maitinasi jų jaunatviška energija, ir tai – pagrindinė šio režisūrinio rojaus paslaptis.

 

Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.
Rolandas Kazlas (Dantė), Ieva Triškauskaitė (Beatričė). M. Nekrošiaus nuotr.
Rolandas Kazlas (Dantė), Ieva Triškauskaitė (Beatričė). M. Nekrošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Nekrošiaus nuotr.