Ateinantį 74-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai tarp kitų premjerų išvys ir Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį jau pradėjo repetuoti režisierius Jonas Vaitkus. Ta proga kartu su režisieriumi lankėmės pas K. Binkio sūnų Gerardą Binkį, birželio pradžioje atšventusį garbingą 90 metų jubiliejų. Jis maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie „Atžalyną“, kuris iškart po premjeros 1938 metais tapo vienu populiariausių rašytojo kūrinių. Pasak poeto Alfonso Nykos-Niliūno, K. Binkis „nesaugojo savo žodžių išrinktiesiems, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.“
Ką Jums reiškia „Atžalynas“?
Jau slenka aštuntoji dešimtis metų nuo to laiko, kai mano tėvas Kazys Binkis pradėjo kurti savo dramą „Atžalynas”. Rašant jam nieko nereikėjo išgalvoti. Mano artimiausi draugai – Kazys Bobelis, Jurgis Bobelis, Juozas Blažys, Stasys Birutavičius, kaip tėvas apibendrindamas vadino, „B“ klubas – nuolatos būdavo mūsų dideliame kieme. Kai pas mano tris seseris ateidavo draugės – Nelė Dauguvietytė, Angelė Dėdelytė, Olė Radzevičiūtė – tėvai leisdavo pasidaryti namuose vakarėlį – „kinderbalių“. Visi mes ėjom šešioliktus metus.
Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo, visai mūsų nevaržydamas (o tą jis gerai mokėjo), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavom gimnazistišką žargoną. Kaip žinia, šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ne tik premjeros metu, bet ir daugelį metų po jos. To priežastis visai paprasta ir aiški, išreikšta paskutinėje šio spektaklio frazėje: „Gražus atžalynas auga.“ Visai neperdedant galima teigti: tai buvo nuostabi atžalyno karta. Tuo nereikia stebėtis – šį atžalyną augino nuostabūs tėvai.
Koks buvo laikas, kai buvo rašomas „Atžalynas“?
Gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, mūsų tėvai sugebėjo pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie vėl norėjo tas galvas nulenkti. „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis, – dažnai sakydavo mano tėvelis. – Galite mokintis savo gimtąja kalba. Išeisite universitetus ir užbaigsite Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome.“ Turbūt neatsitiktinai mano tėvelis ir Juozo Blažio tėvelis, ekstraordinarinis profesorius, mokslo knygų, tarp jų ir „Tolerancija, kaip kultūros principas“ autorius, mirė nesulaukę 50-ties. Petras Gužas, mano krikštatėvis, Geležinio Vilko eskadrono vadas, mirė nesulaukęs 60-ties metų. Tai todėl, kad mes galėtume gyventi pakeltomis galvomis.
Maironis mus įtikino, kad mūsų tėvynė gražiausia, mūsų tauta narsiausia, o mūsų pareiga tuo įtikinti visą pasaulį. Reikia tik žygdarbių, kuriuos tas pasaulis matytų ir kuriais stebėtųsi. Mes pavydėjome savo tėvams, kad jie kovodami galėjo parodyti savo narsumą. „Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai, jie mylimą Lietuvą gina“... Darius ir Girėnas parodė, kad pasaulinį žygdarbį galima atlikti ir ne mūšio lauke. Mūsų narsieji krepšininkai du kartus iš eilės įrodė Europai, kieno jaunimas šauniausias. Mes didžiavomės didžiuoju chirurgu Vladu Kuzma, kuriam sudėtingos operacijos atveju vokiečiai atsiųsdavo iš Karaliaučiaus lėktuvą. „Atžalyno“ spektaklio idėja taip pat yra užuomina, kad didelį narsumą galima parodyti ir palyginti mažuose dalykuose. Tačiau mums atrodė, kad tie dalykai savaime suprantami ir laikui atėjus savaime bus padaryti. Mums atrodė, kad tikrąjį narsumą galima parodyti tik mūšio lauke.
„Atžalyno“ drama pasibaigė. Prasidėjo atžalyno tragedija.
Gal dėl to buvo kalta karo pritvinkusi bendra Europos atmosfera. Gal kai kam atrodė, kad palaikyti militaristinę nuotaiką politiškai reikalinga arba egoistiškai naudinga. Mes toliau dainavom: „Kelsim kardą į padangę, už Tėvynę savo brangią“ ir „Laukėm to laiko, kai vadas galingas mums ženklą paduos.“ Mes tikėjom savo vadais.
Šiaip ar taip, tada mes vieningai griebėmės ginklo. Tačiau kada vieni ieškojo priešų, kiti vartė šautuvus rankose, nežinodami, ką su jais daryti. Man apsispręsti padėjo tėvelis. Tai buvo jo paskutinis, priešmirtinis ir turbūt pats svarbiausias pamokymas: „Žinok, vaikeli, kad ir ką jūs darytumėt, viskas bus Lietuvos priešų naudai. Dabar svarbiausia išlikti. Laimės tie, kurie išliks, – po to dar pridūrė, – kurie išliks Žmonėmis.“ Ne visi turėjo ko pasiklausti, ne visi žinojo, ką patarti. Nieko stebėtino, kad mes darėme daug klaidų. Tačiau vienos klaidos nepadarėme: mes niekada savo interesų nestatėme aukščiau už tautos, visuomenės interesų. Visada manėm, kad kiekvienam bus gerai tik tada, kai visiems bus gerai. Taip mums atrodė, kai tuo metu žiūrėjom pirmyn į ateitį. Tačiau kas tiesa, o kas klaida, aiškiai pasakyti gali tik ta ateitis, kuri jau tapo praeitimi.
Lietuvos likimą ir Kazys Binkis, ir Jūs daugiausia siejate su jaunimu.
Jaunimu mano tėtis labai domėjosi. Jam buvo svarbi auganti naujoji karta. Tėtis tikėjosi, kad šitas jaunimas atstatys Lietuvą; jis sakydavo: „Kai užaugsite, Lietuva pasijus gerose rankose.“ Kai dabar žiūriu, tai matau, kad tas „atžalynas“, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyti patys narsiausi. Atimti 30 000 jaunų žmonių – tai yra labai daug. Vėliau prasidėjo bėgimas iš Lietuvos. „Atžalyne“ aprašoma karta žlugo. Jai toks išpuolė likimas. Liko pavieniai, kurie jau negali padaryti didelės įtakos. Pabėgusių jaunuolių šeimos – vaikai ir anūkai – šiandien jau yra ne Lietuvos piliečiai.
„Atžalyno“ jaunimas buvo auklėjamas ir mokyklose, jiems didelę įtaką darė Maironis... Buvo skiepijama ir meilė, ir prisirišimas, pasiryžimas aukotis. O auka išėjo tokia – jų gyvų jau nebėr... Visa laimė, kad tėtis to laiko nesulaukė, jis mirė 1942 metais. Gal jis jautė širdyje, kad taip bus? Todėl kūrinyje labai svarbi moralė, dvasinės vertybės. Lietuva prarado kartą, gimusią 3-iajame dešimtmetyje, kartą, kuri galėjo pradėti reikštis, bet suirutė viską sumaišė.
Kuo „Atžalynas“ šiandien gali būti aktualus?
Jis gali būti pavyzdys kitiems jaunuoliams. Kaip šitoj sudėtingoj epochoj reikia elgis? Kokios moralinės vertybės svarbesnės už aklą narsą? Kokia svarbi žmogaus vidinė būsena? Mes į tai nekreipiame dėmesio, o šios būsenos šiandien labiausiai ir trūksta. Šiandien mes gyvename paviršiumi ir gilumine žmogaus būsena nelabai rūpinamės. O tai galėtų būti mūsų jėga, ir ypač šitoj epochoj. „Atžalyno“ kartai tai labiausiai ir rūpėjo: „Kas aš esu, kas aš noriu būti?
Jau pirmasis spektaklis parodė, koks „Atžalynas“ įtaigus. Šis kūrinys buvo statomas visose mokyklose visoje Lietuvoje. Įtaigumas buvo svarbiausias dalykas toje epochoje. Kelti kardą į padangę už tėvynę savo brangią mes negalėjom, nes mūsų rankos buvo per silpnos tam kardui laikyti, palyginus su tom galybėm, kurios buvo aplink mus. Mes tiesiog gyvenome neapykanta bolševizmui, mums atrodė, kad ta neapykanta jį ištirpins ir jo nebebus. Jiems buvo geriau: nekęskit ir išlįskit, o tada jau galima bus jus sučiupti. Panaikinti aktyviuosius ir buvo jų taktika.
Kazys Binkis ne tiek savo poezija, kiek savo gyvenimu darė poveikį. Jis buvo patenkintas „Atžalynu“, manė, kad jam pavyko išsakyti tai, ko siekė. Svarbiausia – duoti jaunimui gaires, pavyzdį, kaip galima savo jaunystę panaudoti. Ir tie žodžiai svarbūs: „Gražus atžalynas auga.“
Ar dalyvavote premjeriniame Valstybės teatro pastatyme?
Atsimenu, kaip 1938 m. ėjome Kaune iš Valstybės teatro premjerinio spektaklio ir tėtis šeimai pasakė: „Esu laimingas, kad jūs pamatėte, jog esu rašytojas.“ Premjerinis „Atžalyno“ spektaklis praėjo nepaprastai iškilmingai. Susirinko visa Kauno inteligentija. Mūsų šeima sėdėjo centrinėje ložėje. Paprastai tik operose po gerai atliktų arijų plojama, o pirmajame „Atžalyne“ po atskirų frazių buvo plojama, pasibaigus spektakliui visa publika plojo atsistojusi. Anuomet tai nebuvo įprasta. Mes lyg ir gėdinomės viešumo, elgėmės santūriai, tai tėvas ir sakė: „Visas Kaunas mane pripažįsta, išskyrus maniškius.“ Po kurio laiko jis vėl mane pasikvietė į „Atžalyną“. Po spektaklio į sceną išėjo Lietuvos civilinės aviacijos vadas, iškvietė į sceną Binkį ir už aviacijos populiarinimą (pjesės herojus Jasius svajojo tapti lakūnu, – D. Š.) įteikė Dariaus ir Girėno bareljefą. Jis buvo labai sunkus, iš metalo išlietas. Kaune tokie bareljefai gana plačiai paplitę.
Tėčiui Jasius buvo labai artimas personažas, kadangi jis kilęs iš vargšų, siekiančių „prasimušti“ į gyvenimą. Jis, matyt, save tapatino su juo.
Kaip ši sėkmė atsispindėjo tolimesniame jo gyvenime?
Turiu vienintelį to laiko Tėvo portretą, darytą „Atžalyno“ proga, kai apie jį plačiau pradėta rašyti spaudoje. Kai prasidėjo „Atžalyno“ repeticijos, pas mus labai dažnai lankydavosi artistai. Ypač dažna viešnia buvo Monika Mironaitė. Kai kas ją net tėvo simpatija vadino. Binkis labai vertino artistų pagarbą. Jie būtinai visi susirinkdavo ir per kazimierines.
Paskutinę savo gyvenimo dieną, 1942 m. balandžio 27-ąją, gulėdamas mirties patale, Kazys Binkis taisė savo mėgstamo autoriaus Edgaro Alano Poe vieno eilėraščio vertimą.
Tėvas mirė ant mano rankų. Jis jau apie metus sirgo. Tuomet namie buvome tik dviese. Paprašė jį šiek tiek kilstelti, mes pasibučiavome ir jis išėjo. Anksčiau aš prieš miegą kalbėdavau poterius, dabar vis grįžtu prie tėvo eilėraščių iš „100 pavasarių“. Dar saugau paskutines autentiškas žinias apie Kazį Binkį, bet jau greit ir aš išeisiu, ir apie jį liks tik legendos.
„Aš Binkio niekad nesu matęs, tačiau kažkodėl tikiu J. Aisčio žodžiams: majestotiškas, juodas, kaip Edgar Poe juodvarnis... Ir gailiuos, jeigu iš viso dera žmogui gailėtis to, kas buvo ne jo gadynėje. Gailiuos jo nematęs ir nepažinęs, nes tai būta tikrai šaunios ir įdomios asmenybės“ (Kostas Ostrauskas).
