7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Turinio ir raiškos skirtumai

Naujojo cirko spektaklis „Maja“

Kristina Steiblytė
Nr. 24 (1038), 2013-06-14
Teatras
„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.
„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.

Naujasis cirkas iš lėto, bet prigyja Lietuvoje: tuo užsiima nebe vien tik „Menų spaustuvė“, organizuojanti naujojo cirko festivalius, bet ir kūrėjai, bandantys savo jėgas šioje srityje. O birželio pradžioje Kaune prie naujojo cirko plėtros prisidėjo ir būrys jaunų žmonių, suorganizavusių kuklų – vos dviejų renginių – festivaliuką. Pirmasis ir, regis, pagrindinis festivalį motyvavęs renginys buvo spektaklio „Maja“ premjera, papildytas kitą dieną vykusiu naujuoju cirku užsiimančių trupių pasirodymu. Antrasis renginys buvo labiau skirtas žanro sklaidai (žinoma, ir susipažinimui, lygio į(si)vertinimui), o štai pirmasis žadėjo būti išskirtinis spektaklis.

Naujasis cirkas nuo senojo cirko skiriasi ne tiek priemonėmis, kiek siekiamu rezultatu. Pritaikyti tradicinius cirko elementus siužetui, pasakojimui ar tiesiog visai „necirkiškam“ judesio, šviesos, muzikos pokalbiui kurti, regis, labai intriguoja. Toks pasirinkimas išplečia tiek cirko, tiek šokio, tiek tradicinio dramos teatro (iš kurio atėję ir dalis „Majos“ kūrėjų) raiškos galimybes. Kalbant apie naująjį cirką, dažniausiai įsivaizduojamas žongliravimas ir akrobatika. To šiame spektaklyje buvo. Tačiau visai įdomu, kad „Majos“ kūrėjai pasiūlė ir šiek tiek naujosios klounados. T. y. atlikėjai ne tik vaidino, šoko, žongliravo, bet sukūrė ir kelis komiškus personažus, atlikusius cirko klounų funkciją. Nors užmačia ir nebloga, įgyvendinti ją pavyko ne iki galo: ne visai juokingi, ne visai klounai, ne visai įdomiai pradėjo spektaklį ir gana ištęstu epizodu smarkiai sumažino žiūrovų susidomėjimą. Klounados scena spektaklio pradžioje galėjo kurti atmosferą, įvesti į pasakojimą, tapti kontrastu visai kitokiam (žongliravimu, akrobatika ir gyva muzika kurtam) Majos pasauliui, deja, įgyvendinti tai nepavyko.

Kaip spektaklio siužete buvo galima išskirti du konkuruojančius pasaulius (kasdienybę, darbą biure ir, kaip kontrastą, Majos vizijų, svajonių pasaulį), taip ir spektaklio struktūroje aiškiai konkuravo dramos teatras, šokis (jam atstovavo režisierius Gildas Aleksa bei choreografė Agnė Auželytė) ir cirkas (skirtingais būdais kurtas tiek „Ugnies rato“, tiek „Teatrono“ atlikėjų). Naujojo cirko spektaklyje turėtų būti siekiama jungties tarp cirko išraiškos priemonių ir teatro, tarp techniško triukų atlikimo ir pasakojimo. Tačiau spektaklio metu ryškiai dominavo arba vienas, arba kitas. Konkuruodami dėl dėmesio (ir visų pirma, regis, režisieriaus, o ne žiūrovų) šie abu elementai nebuvo išnaudoti bendram pasakojimui: istorija liko neaiški, o cirkas spektaklyje gyveno sau kaip daugiau ar mažiau žavūs numeriai.

Ir nors spektaklis kaip visuma nebuvo paveikus, jame buvo kelios išskirtinės scenos, kuriose karaliavo ne pasakojimas, o cirkas, keli vienu metu vykstantys veiksmai, kuriantys žiūrovui ne visai patogią situaciją, bet išskirtinai patrauklius vaizdus. Šių scenų metu erdvė užpildyta ne tiesiog didelio būrio atlikėjų, o gana tiksliai surežisuoto, erdvėje išdėlioto atlikėjų ir jų manipuliuojamų objektų judesio. Ir nors akis ne visai žinojo, prie ko pulti, buvo sukurtas estetiškas gyvos, judančios erdvės įspūdis. Vis dėlto apskritai šiame kūrinyje buvo ir ne vienas vizualiai nepatrauklus elementas. Visų pirma kostiumams ir scenografijos objektams (dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė) pasirinktas spalvų derinys – šiltos rusva ir pilka bei šalta žalia – iš tolo priminė žaliai baltas sovietmečio laiptines. Ne visai pavykęs atrodė ir grimas, kurio iš tolo beveik nesimatė. Grimo dailininkė Jovita Aukštakalnytė pasirinko nubalinti kai kurių aktorių veidus vieną akį paryškindama spalvotais trikampiais. Žiūrint iš tolo, priklausomai nuo pasirinktos spalvos, toks grimas arba pranyko, arba atrodė tarsi mėlynė paaky. Kuriant grimą, regis, pritrūko žvilgsnio ne iš šalies, o iš tolo: tai, kas tinka fotosesijai, akcijoms gatvėje, gerai atrodo iš arti, scenoje (o ypač tokioje didelėje salėje kaip „Girstučio“) veikia visai kitaip.

Ne visai vykusiu spektaklio elementu tapo ir muzika. Tiesa, negalima sakyti, kad ji atlikta prastai ar spektakliui netinkama: keblus pasirodė perėjimas nuo įrašo prie gyvo atlikimo, vokalas bei nuvalkiotų stereotipinių dainų pasirinkimas. Apytiksliai pusę spektaklio grojus įrašui, nei iš šio, nei iš to į sceną pradeda rinktis instrumentais nešini muzikantai. Regis, šis pasikeitimas turėjo būti susijęs su scenarijumi, dramaturgija. Tačiau istorija spektaklyje neaiški, o toks perėjimas, galėjęs tapti visai dramatiška kasdienybės ir Majos pasaulio skirtimi, provokuojančia ne tik raiškos priemonių, bet ir gyvos muzikos bei įrašo dialogą, pasirodė kaip triukas jau pradėjusių kiek nuobodžiauti žiūrovų dėmesiui pritraukti. Tad gyvas muzikos atlikimas neatrodė būtinas: pakaktų vien įrašo, nereikėtų ir taip jau ganėtinai pilnos scenos užgrūsti dar penkiais žmonėmis. Dainuojančių merginų taip pat spektaklyje galėjo nebūti. Juo labiau kad gyvai atliekamos dainos nepasirodė labai reikalingos spektakliui, ypač kai aktoriams vaidinant duetą skambėjo prancūziška daina, o pasirodžius dviem įgėrusiems vyrukams pasigirdo rusiška. Tad muzika buvo vienas iš nesaikingumo, negebėjimo atsirinkti, kas svarbiausia, įspūdį kūrusių elementų. Ne taip nuvalkiota atrodė tik scena, kurioje eksperimentuota su garsu: grindis plaunančios valytojos Heros (Valerijus Kazlauskas) dūsavimai tapo muzikiniu fonu šokiui. Tokių žaidimų muzika šiame spektaklyje norėjosi daugiau: jie suteikia kur kas daugiau gyvybės nei eilinį koncertą primenantis mikrofoninis dainavimas.

Spektaklis turi įdomių elementų, nors cirko dalis atlikta ne visada tobulai, ji intriguoja ir atskleidžia jaunų atlikėjų potencialą. Bet pasakojimas, kuris turėjo suteikti šiam cirkui naujumo, vis dėlto nebuvo išvystytas, nebuvo rastas būdas sujungti turinį ir raišką. Ir tai, kiek teko susidurti, yra nebe pirmų lietuvių, bandančių kurti naująjį cirką, bėda. Kol kas dominuoja atlikimas, dažnai įdomiai, daugiau ar mažiau skoningai sudėliotas žongliravimo, akrobatikos demonstravimas, o dramaturgija, eksperimentai lieka nuošaly. Gal taip yra todėl, kad naujasis cirkas Lietuvoje vis dar atrodo naujas ir savaime reiškia eksperimentą? Tačiau ir šiame eksperimente galima kelti iššūkių sau ir žiūrovams: būtent su tuo ir susijusios sėkmingiausios „Majos“ scenos.

 

„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.
„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.
„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.
„Maja“. L. Tamošaitytės nuotr.