Paskutinį balandžio savaitgalį, kai Lietuvos nacionalinis dramos teatras užsienio publikai pristatė naujausius savo spektaklius, įvairiuose Rygos teatruose ir viešosiose erdvėse vyko kasmetinė Latvijos naujojo teatro instituto organizuojama „Latvių teatro vitrina“. Nuo 2003 m. rengiama vitrina kasmet užsienio publikai koncentruotai pristato naujausias latvių teatro tendencijas. Pirmuosius keletą metų į šį renginį labiausiai viliojo galimybė išvysti bene garsiausio latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklius, bet dabar jau kurį laiką į Rygą traukia nauji latvių teatro vardai.
Vienas iš jų – Sankt Peterburge ir Londone režisūros studijas baigęs Vladislavas Nastaševas. Valmieros dramos teatre režisuota „Freken Julija“ – jau trečias režisieriaus bandymas išnarplioti Augusto Strindbergo dramos mįslę. Regis, pagrindiniu raktu šįkart tapo nepažabojamas seksualumas.
Pagrindinė kamerinio spektaklio dekoracija – medinė svirtis, ant kurios dėliojant įvairius indus nuolat mėginama išlaikyti pusiausvyrą. Taigi bent kiek sujudinus taures ar stiklainius nuolat svyruojanti svirtis tampa Mārtiņo Meierso Žano ir Inesės Pudžos Julijos dvikovos paralele. Bene netikėčiausias režisieriaus, kūrusio ir šio spektaklio scenografiją, kostiumus, šviesų bei garso dizainą, sprendimas – lyčių kovos ringu tampančioje scenoje palikti kyboti Antos Aizupės Kristiną. Taip, būtent kyboti: prisirišusi specialiais diržais prie svirties, didžiąją spektaklio dalį ji miega pakibusi virš žemės. Taip režisierius kuria iškreiptos meilės trikampį, kuriame stilizuotos Julijos ir Žako sueitys (Julijos nekaltybės praradimą simbolizuoja traiškomos vyšnios) vyksta trečiojo, nors ir nesąmoningo, liudininko akivaizdoje.
Jaunieji Valmieros teatro aktoriai scenoje siekia nuolat išlaikyti įtampą, bet ją slopina teksto lavina. Spektaklyje mėginama užkabinti feminizmo ir lyčių vaidmenų pasikeitimo temas. Pabrėžtinai berniukiška Pudžos Julijos išvaizda ir elgesys priešinami su nuolankiu Aizupės Kristinos moteriškumu. Akivaizdus ir Julijos noras pažaboti partnerį, taip tampant pranašesne už priešingą lytį. Tačiau jau pačioje Strindbergo dramoje užkoduotos moters vaidmens kaitos problemos nublanksta prieš aktorių kuriamą seksualinę įtampą ir emocinį brutalumą, tad pernelyg nenutolstant nuo originalaus teksto (pavojingoji pagarbos autoriui pusė) ir mėginant dramą naujai interpretuoti tik pagal jo diktuojamas temas, spektaklio svirtis vis dėlto nusvyra į melodramos pusę.
Pagrindinė latvių teatro žvaigždė, jau dažniau užsienyje nei Latvijoje spektaklius kuriantis režisierius Alvis Hermanis, „Latvių teatro vitrinoje“ pristatė naujausią savo darbą Naujajame Rygos teatre – „Kabalos paslaptis“ pagal penkis Nobelio premijos laureato Isaaco Basheviso Singerio apsakymus. Šis spektaklis itin primena kitą režisieriaus darbą – 2009 m. Vilniuje rodytas, „Nacijų teatre“ Rusijoje Hermanio režisuotas „Šukšino istorijas“. Tik prieš kurdamas pastarąjį spektaklį režisierius kartu su aktoriais klaidžiojo po rašytojo Vasilijaus Šukšino gimtinę, o šįkart, kurdamas „Kabalos paslaptis“, nepanašu, kad daug laiko praleido šiuolaikiniame Tel Avive. Būtent šio Izraelio miesto oro uoste ir vyksta „Kabalos paslapčių“ veiksmas. Kaip visada preciziškai tikslus ir realybę atkartojantis dailininkės ir nuolatinės režisieriaus padėjėjos Monikos Pormalės scenovaizdis – tai oro uosto bagažo skyrius, pro kurio langus matyti besileidžiantis nacionalinių Latvijos avialinijų „Air Baltic“ lėktuvas. Taip žiūrovai panardinami į ortodoksiškos žydų bendruomenės gyvenimo istorijas. Mielos ir tragiškos istorijos keičia viena kitą, o aktoriai kartu su kostiumais – personažus. Jidiš rašiusio Singerio kūryboje ryškiai atsispindi chasidų religinės bendruomenės pasaulėvaizdis ir ypatumai, tad jie ryškūs ir Hermanio spektaklyje. Singerį kaip vieną iš mėgstamiausių autorių įvardijantis režisierius (spektaklį tuo pačiu pavadinimu Hermanis 2009 m. režisavo Kelno „Schauspiel“ teatre Vokietijoje) teigia, kad kuriant spektaklį svarbiausiu tapo rašytojo kūryboje kaip leitmotyvas vis nuskambanti žmonijos nemirtingumo tema.
Tad „Kabalos paslaptyse“ jautriai pasakojamos tragikomiškos kuklių, paprastų žmonių istorijos, apvalytos nuo bet kokių papildomų kontekstų. Tiesa, šiokia tokia nūdienos intervencija leidžiama Elitos Kļaviņos kuriamiems personažams, kuriems suteikiamas prieš porą metų mirusios žydų kilmės britų dainininkės Amy Winehouse pavidalas. Nors nuo fatališkos moters iki neištikimos kaimo kvailelio žmonos įvairuojantys Kļaviņos personažai atitinka garsiosios dainininkės įvaizdį, papildomos motyvacijos tokiai ryškiai šiuolaikinio pasaulio nuorodai, ignoruojant bet kokias kitas, nesuteikiama. Tad Winehouse moteriškumo įvaizdis lieka tik dar viena gražia detale.
Ir spektaklio struktūra, ir charakterių kūrimo principais „Kabalos paslaptys“ primena „Šukšino istorijas“. Tik antrajame aktorinio talento purslais tryško vienas ryškiausių naujosios kartos rusų aktorių Jevgenijus Mironovas, o „Kabalos paslaptys“ stokojo ryškesnių vaidmenų, nors dalis jų ir buvo patikėta neprilygstamus persikūnijimo gebėjimus Hermanio „Sonioje“ (spektaklis pernai buvo rodomas „Naujosios dramos akcijoje“) demonstravusiam Gundarui Âboliniui. Be to, „Šiukšino istorijų“ scenografija (medinės grindys ir suolas) nesiūlė jokių konkrečių vietos ir laiko nuorodų, tad ir istorijų abstraktumas atrodė natūralus. „Kabalos paslaptyse“ vaizduojamas šiuolaikinis Tel Avivo oro uostas kuria prieštarą scenoje atgaivinamų istorijų laikui ir atmosferai, tačiau šis kontrastas savaime komentaru netampa ir papildomų interpretacijų nesiūlo. Ir nors žmogiškumo, žmogaus prigimties silpnumo ir žavesio temos skamba aiškiai ir raiškiai, vis dėlto „Kabalos paslaptys“ lieka dekoratyviu, kiek nuobodoku spektakliu, sekančiu pasaką apie kadaise gyvenusius žydus.
Visiškai kitos problemos domina kūrybinį dramaturgo Jānio Balodžio ir režisieriaus Valterio Sīlio duetą. Jų drauge sukurtas „Nacionalinis vystymosi planas“ (NVP), paremtas Latvijos Vyriausybės planais per artimiausius septynerius metus paversti Latviją dvigubai turtingesne, labiau išsilavinusia valstybe, kurioje gyventų laimingi (sic) žmonės. Lietuvoje šio dokumento atitikmuo – Nacionalinės pažangos programa 2014–2020. Minimuose dokumentuose nustatomos ilgalaikių valstybės prioritetų įgyvendinimo kryptys, numatomas Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos panaudojimas ilgalaikiams valstybės prioritetams įgyvendinti. Monospektaklyje vaidinantį jaunąjį dramaturgą Balodį sudomino šių ilgalaikių prioritetų atotrūkis nuo šiandieninės latvių kasdienybės ir optimizmas dėl vystymosi spartos. Pasak Balodžio, norint įgyvendinti NVP numatytus tikslus, Latvija jau šiandien turėtų pasiekti tokį ekonominio vystymosi pagreitį, koks šiuo metu priskiriamas vienai sparčiausiai besivystančių ekonomikų – Kinijai.
Monospektaklyje „Nacionalinis vystymosi planas“ jaunieji kūrėjai išradingai derina asmeninių pokalbių nuotrupas, NVP pateikiamus duomenis, istorinius faktus, šokio elementus (pasiskolina keletą prancūzų choreografo Jérôme’o Belo judesių) ir interaktyvų bendravimą su publika.
Įkvėptas NVP, Balodis rengia asmeninį vystymosi planą ir nusprendžia Rygoje įkurti kompiuterinių žaidimų gamybos studiją. Vaizdžiai pristatydamas savo svajonių projektą, jis remiasi NVP logika ir realių Latvijos valstybės biudžeto lėšų panaudojimo bei ES lėšų įsisavinimo planais. 2020 m. Balodis – jau didžiulės tarptautinės korporacijos vadovas. Sakydamas kalbą ir atsiimdamas aukščiausią Latvijos valstybinį apdovanojimą jis tvirtai teigia už savo sėkmę esąs dėkingas NVP ir pabrėžia, kad visi, kuriuos pažįsta, dėl šio plano yra laimingi.
Minimaliomis priemonėmis scenoje derinamos kelios siužetinės linijos ir pateikiamas keliasluoksnis ekonominio augimo, jo teikiamų galimybių ir pavojų paveikslas. Spektaklio temų ir problemų geografija neapsiriboja vien Latvija ar ES, bet plečiasi iki Indijos, Afrikos šalių ir JAV. O ir pasakojimo laikas šokinėja nuo tarpukario iki ateities. Viena vertus, Latvijos nacionalinių problemų pateikimas platesniame pasaulinės geopolitikos kontekste suteikia svorio jaunųjų kūrėjų išsakomiems teiginiams, bet tenka pripažinti, kad kalbant apie viską ir visus šiek tiek pasimetė spektaklio gija ir tempas.
Neretai politinę ir socialinę kritiką išsakantys spektakliai ir jų kūrėjai kaltinami, kad tokiuose darbuose tik pateikia žinomus faktus, pasinaudodami meninėmis priemonėmis. Regis, siekdamas išvengti tokios spektaklio baigties ir, kaip teigia, norėdamas pats kuo nors prisidėti prie teigiamų pokyčių, Balodis spektaklio finale pristato tikro Latvijos dienraščio falsifikatą, kuriame surašė tokias naujienas, kokias norėtų perskaityti, taip formuodamas kol kas dar tik fikcinį pasaulį, siekiamybę.
„Nacionalinis vystymosi planas“, prasidėjęs fraze „pasaulis nesusideda iš tyrų idėjų“, baigiasi ją paneigdamas, o jaunasis dramaturgas scenoje glėbesčiuojasi su savanoriais iš publikos. Jauniesiems jo kūrėjams rūpi ne tik jų pačių, bet ir jų šalies ateitis, kurią, akivaizdu, jie tiki galintys pakeisti.
Tai matyti ir iš kito šio dueto darbo – teatralizuotos kelionės paupiu „Mārupīte“. Meninė-ekologinė akcija prasideda „Dirty Deal teatre“, kur susirinkusiesiems išdalinami lietpalčiai (tądien, kai buvo rodomas spektaklis, be perstojo lijo, o oro temperatūra sušilo vos iki penkių laipsnių), tramvajaus bilietai ir dalies teksto vertimas. Pasiekus Rygos priemiestyje esantį Maros tvenkinį, prasideda kelių valandų kelionė palei į jį įtekančią Marupytę, kuriai kaip gidai-aktyvistai vadovauja Balodis ir Sīlis, kartu su kompozitoriumi Edgaru Raginskiu ir aktore Daiga Kažociņa. Pretekstu šiam projektui sukurti tapo 2011 m. vasarą šią upę ištikusi ekologinė katastrofa: po gaisro chemijos sandėlyje į Marupytę išsiliejo cheminės medžiagos, kurios, pasak gamtosaugininkų, upės ir tvenkinio „nepražudė, bet paliko be gyvybės“.
Spektaklio-akcijos metu nagrinėjami įvairūs šios upės taršos etapai ir požiūriai į juos. Pavyzdžiui, sovietmečiu, kai paupyje buvo įsikūrusi sovietinė armija, vietos gyventojai buvo įsitikinę, jog „teršia tik rusai“. Tuo tarpu dvi tonos išgaišusių žuvų iš Marupytės ištrauktos jau nepriklausomoje Latvijoje. Paradoksalu ir tai, kad chemikalų nuotekos buvo iš buitinės chemijos, taigi valymo priemonių gamyklos sandėlio, kas, pasak kūrėjų, leidžia drąsiai teigti, jog upė dabar „visiškai švari“. Šis įsitikinimas akcijos metu ne kartą demonstruojamas atlikėjams vis puolant į mažutės upelės vandenis: tuo metu nuo viaduko jiems virš galvų krinta padangos, mašinų dalys ir kitos šiukšlės, kurias vandenyje besiturškiantys menininkai džiaugsmingai gaudo, traukdami dainelę „It’s all right, it’s ok, all the shit goes there“ („Viskas gerai, čia patenka visas mėšlas“).
Teatralizuotos akcijos metu iš skirtinguose kelionės taškuose vis atsiduriančio automobilio skamba žinių apie nelaimę įrašai, rodomos nuotraukos, pateikiami duomenys, pasakojamos senos ir naujos istorijos. Kūrėjai pateikia gal kiek per toli siekiančias paraleles su naftos išsiliejimu Meksikos įlankoje 2010 m. ar 1984 m. įvykusia avarija pesticidų gamykloje Bopale, Indijoje. Tačiau šiame kontekste ryškėja mažų incidentų potencialas tapti realiomis katastrofomis. Žmonių abejingumą vis primenantiems kūrėjams pavyksta išvengti didaktinio tono „Mārupīte“ formuojant kaip gyvą dokumentinį performansą, pripildytą saviironijos; atskirus epizodus pagyvinant humoristinėmis detalėmis, o žiūrovus po truputį paverčiant gamtosauginės ekspedicijos dalyviais.
Abu Balodžio ir Sīlio spektakliai žavi paprastumu ir kūrėjų užsidegimu kalbėti jiems čia ir dabar aktualiomis temomis, siekiant atkreipti dėmesį į visuomenę, kurioje gyvena, liečiančias problemas. Tuo bus galima įsitikinti jau šį rudenį – Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ pristatys Sīlio Gertrūdos gatvės teatre režisuotą spektaklį „Legionieriai“, istorinius klausimus siejantį su nūdiena.
Viena latvių teatre praleista diena perša išvadą, kad šiuolaikinis latvių teatras gali drąsiai džiaugtis naująja teatro kūrėjų karta ir jų kuriama teatro žanrų, formų ir, svarbiausia, temų bei gvildenamų klausimų įvairove.
