Varšuvos nacionalinių teatrų festivalyje Vilniaus trupė parodė „Išvarymą“ – jaudinančią freską apie šiuolaikinę emigraciją į Vakarus.
Marius Ivaškevičius – šiuo metu vienas populiariausių lietuvių dramaturgų. Lenkijoje jis pirmiausia žinomas kaip pjesės „Madagaskaras“ autorius. Joje Ivaškevičius teigė, kad Lietuvos žemė yra pažymėta mirties ir istorijos fatalizmo, susidorojo su tautiniais savo žemiečių stereotipais, taip pat jų neigiamu požiūriu į kaimynus, pirmiausia lenkus. Apie tai, kaip emigracijoje funkcionuoja jauna, maištinga Lietuva, jis neseniai parašė pjesę „Išvarymas“.
Ivaškevičiaus vizija
Jai atsirasti labai padėjo Ivaškevičiaus žurnalistinė patirtis ir Vilniaus dienraštyje „Respublika“ praleisti metai. Įkvėpimu tapo pokalbiai su lietuvių emigrantais, kurių tūkstančiai kasmet palieka Lietuvą ir, blogiausia, visai negalvoja sugrįžti. Jie važiuoja į Vakarus, kad pabėgtų nuo istorijos, martirologijos, pamirštų apie kaimynus.
O paskui ateina nusivylimas: jie nesugeba asimiliuotis su britais. Tad broliaujasi su tais, kuriuos anksčiau laikė priešais, – lenkais ir rusais. Emigrantai egzistuoja gyvenimo paraštėse, pasirengę pažeminimams. Jie kartu bastosi po svetimą miestą ir kovoja už išlikimą.
Pjesės herojus Benas – sunkiai sergantis žmogus. Jis pasakoja savo istoriją prirakintas prie invalido vežimėlio. Dabar jis jau paniuręs senis, bet prisiminęs jaunystę nušvinta. Jis prikelia laikus, kai turėjo vilčių ir užsidegimo. Tada scenoje atsiranda jo alter ego. Kupinas energijos ir idealų vaikinas. Jam atrodo, kad pergalingai žengia per gyvenimą. Sparnus suteikia grupės „Queen“ muzika ir ypač Freddie Mercury (Benas yra jo fanas) asmenybė. Londone jam tenka tik pažeminimai, trokštamas darbas – nepasiekiamas, jis ilgai negali rasti merginos ir dar sužino, kad taip garbinamas Freddie yra gėjus.
Koršunovo pasaulis
Režisuoti dramą ėmėsi vienas įdomiausių Lietuvos viduriniosios kartos kūrėjų Oskaras Koršunovas, kuris daugiau nei dešimtmetį turi neformalų amžinojo maištininko statusą. Intelektualiai jis susiformavo SSSR žlugimo metais, visuomeninių judėjimų ir kovos už Lietuvos nepriklausomybę laikais.
Scenoje jis dažnai lietė vadinamas karštas temas, suvesdavo sąskaitas su praeitimi, prikeldavo atmintį apie maištininkus. Viename interviu jis prisipažino: „Mano įgimtas anarchizmas buvo pagrindinis literatūros pasirinkimo motyvas.“ Nors jo spektakliai Lietuvos akademiniame dramos teatre sulaukė pripažinimo, Koršunovas įkūrė savo trupę. Jis pateikia naujus Europos literatūros judėjimus, keičia požiūrį į klasiką.
„Išvaryme“ Koršunovas patvirtina savo rokenrolišką temperamentą. Būtent pirmoji spektaklio dalis primena roko koncertą. Joje yra grupės „Queen“ pasirodymų citatų. Spindesio, muzikos ir svajonių pasaulis skausmingai susiduria su gyvenimo proza. Lietuvių trupė sužavi disciplina.
Atmintyje lieka lietuvių emigrantų gyvenimo vaizdeliai. Didelių pagyrimų nusipelno abu aktoriai, vaidinantys pagrindinį herojų. Ir melancholiškasis Vytautas Anužis, ir kilnaus naivumo kupinas, didžiajame pasaulyje pasimetęs Ainis Storpirštis. Tačiau tikrasis atradimas yra Monika Vaičiulytė. Ypatinga mergina sparčiai užvaldo žiūrovo vaizduotę vaidindama temperamentingąją Eglę. Viena vertus, tai moteris be kompleksų, kuri siekia greitos karjeros. Kita vertus ji sugeba sujaudinti, tapusi griuvėsiais žmogaus, kurio svajonės ir siekiai sužlugo. Pliusas yra ir gyvai muziką atliekantis roko kvintetas.
