Artėjant naujam teatro sezonui, norisi kalbėti apie vieną labiausiai apleistų Lietuvos teatro sričių – dramaturgiją. Šiemet „Versmei“ pakeitus formatą, savo dramas pristatys trys autoriai. Kalbamės su vienu iš jų – dramaturge, poete, dėstytoja Gabriele Labanauskaite.
Nors rašote ne tik dramas, kalbinti noriu visų pirma kaip dramaturgę. Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti gera literatūra teatrui?
Tiesą sakant, šis klausimas neduoda man ramybės jau gerus dešimt metų, ir abejoju, ar kada galėsiu į jį atsakyti. Tradicinis atsakymas būtų – tinkamai išreikštas turinys tinkama forma. Teatro atžvilgiu varomoji jėga yra konfliktas, dažniausiai vystomas kanonine struktūra ir pasibaigiantis kulminacija.
Tačiau toks teatras ir jį aptarnaujanti dramaturgija jau seniai manęs nebedomina, norisi ieškoti naujų išraiškos formų ir atrasti ypatingą, savitą dramos teksto santykį su veiksmu scenoje.
O kokiam teatrui norite rašyti Jūs pati?
Visų pirma – drąsiam ir atviram teatrui. Teatrui, kuris nebijo rizikuoti. Teatrui, kuriam rūpi dramaturgas. O visa kita jau nebe taip ir svarbu.
Kokiu būdu, Jūsų manymu, tas teatro dėmesys dramaturgui turi pasireikšti?
Tai dar vienas opus klausimas, nes Lietuvoje vyrauja režisieriui paklūstanti ir jį aukštinanti teatro tradicija. Pavyzdžiui, Amerikoje dėl pakeistos dramos eilutės galima kreiptis į teismą. Lietuvoje yra atvejų, kai neatsiklausus dramaturgo ne tik keičiamos eilutės, bet sukuriama ir visai nauja dramos pabaiga. Viena pažįstama dramaturgė patyrė šoką, kai atėjusi į spektaklio premjerą ir išgirdusi paskutinį savo pjesės sakinį pasiruošė ploti, tačiau be reikalo – pasirodo, režisierius „prikūrė“ sau reikiamą pabaigą.
Nesu nusiteikusi prieš režisūrą ir nesiekiu teksto autoriaus diktatūros. Tiesiog norisi adekvataus santykio ir bendradarbiavimo. Suomijoje dramaturgas yra įdarbinamas teatre ir turi etatą kaip jame dirbantis aktorius ar režisierius. Lietuvoje, deja, vyrauja nuomonė, kad rašytojas – tai toks kūrėjas, kuris gyvena iš oro. Be to, tarp pačių teatralų vyrauja įsitikinimas, kad nėra geros lietuvių dramaturgijos. O iš kur ji atsiras, jeigu nėra galimybių ir sistemingai veikiančios infrastruktūros, palaikančios bei skatinančios dramaturgų įsidarbinimą bei tobulėjimą?
Iš to, ką pasakėte, atsakymas į klausimą apie dramaturgijos mokyklos reikalingumą akivaizdus. Bet vis dėlto norėtųsi ir paprovokuoti: gal situacija nėra tokia bloga, kaip teatralai linkę vaizduoti? Ir galbūt trūksta visai ne rašančiųjų, o su jais dirbti norinčių kūrėjų?
Iki šiol nesuvokiu, kaip Lietuvoje nėra teatro dramaturgijos studijų. Jeigu yra režisūros, vaidybos, scenografijos ir t.t. studijos, tai kodėl manoma, kad dramaturgu tiesiog gimstama? Priešingai nei poezijos menas, dramaturgija yra labai konkretus amatas, kuriam, kaip ir bet kuriai kitai teatro specialybei, reikia ne tik talento, bet ir tam tikrų žinių.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija jau išleido pirmą kino dramaturgų kartą, dalis jų rašo ir teatrui. O tai, kad savamokslių lietuvių dramaturgija (o tokie yra, deja, dauguma Lietuvos dramaturgų, matuojant formaliais terminais, nes kol kas Lietuvoje dar neišduodame teatro dramaturgijos diplomų) nėra vertinama lietuvių režisierių, irgi yra tiesa, nors žiūrovų susidomėjimas lietuviška drama yra iš tiesų didelis.
Akivaizdu, kad pastaruoju metu kai kurie pagal lietuvių autorių dramas pastatyti spektakliai sulaukia ypač didelio susidomėjimo. O ar Jūs pati domitės lietuvių dramaturgija? Kokia ji atrodo platesniame kontekste, kurį pažįstate bendradarbiaudama su užsienio teatrais, dalyvaudama dirbtuvėse?
Dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dramos istoriją ir teoriją vaidybos bei režisūros studentams, baigiu rašyti disertaciją šiuolaikinės dramos naratyvo tema. Taigi, domiuosi. Lietuviai kuklūs. Ir kaip žmonės, ir kaip autoriai.
Lietuvių dramaturgai nelinkę eksperimentuoti kalbinėmis formomis ar pjesės struktūra. Manau, kad tai lemia postsovietinis palikimas – įpratome kalbėti Ezopo kalba, metaforomis. Viena vertus, tuo esame išskirtini, antra vertus – apriboti. O tie kūrėjai, kurie drąsiau eksperimentuoja dramos forma, nėra įvertinti, į juos žiūrima labai atsargiai, jų pjesės nėra statomos jokiuose teatruose. Paradoksalu, ar ne? Sakome, kad ieškome naujų dramų, šiuolaikinės dramaturgijos, tačiau nesame jai pasiruošę.
Visai neseniai supratau, kad teatras yra viena iš konservatyviausių meno formų.
Tačiau Jūsų tikrai negalima pavadinti konservatyvia kūrėja. Ir kaip poetė, ir kaip dramaturgė esate ne kartą kūrusi bendradarbiaudama. Lietuvos teatre pastaruoju metu daugiau statyta klasikinių dramų, tad bendradarbiavimas su dramaturgais gana retas. Kaip Jums atrodo, kokia nauda režisieriui, spektakliui iš bendradarbiavimo su dramaturgu? O gal pastebite ir tokio kūrybos būdo trūkumų?
Privalumas – gyvas procesas, visai kita kūrybinė ir teksto energija, užčiuoptas dabarties pulsas. Tačiau tai pavyksta tik tuo atveju, jeigu tarp dramaturgo ir režisieriaus veikia kūrybinė chemija. Tada net ir idėjiniai ar meniniai nesutarimai pagimdo įdomų rezultatą. Priešingu atveju geriau dramaturgui vienam parašyti tekstą, be kitų įsikišimo, nes nesėkmingu bendradarbiavimo atveju nukenčia ir tekstas, ir spektaklis.
Vienas iš nedaugelio jaunajai dramaturgijai skirtų renginių yra „Versmė“. Kaip vertinate naują „Versmės“ formatą?
Vertinti naujus dalykus visada yra sudėtinga, nes tam reikia praėjusio laiko perspektyvos. Kol jos nėra, susilaikysiu nuo komentarų. Galiu tik pasakyti, kad pats kūrybinis procesas atrodo įdomus.
Apie ką rašote dabar? Ar kuriate tekstą tik „Versmei“, ar įgyvendinate ir kitas idėjas, dalyvaujate kituose projektuose?
Neseniai baigiau rašyti inscenizaciją pagal Chucko Palahniuko romaną „Nematomi monstrai“, kurio premjerą „No Theatre“ parodys šių metų spalį. Tekstas dar stipriai koreguosis, nes aktoriai ir režisierius Vidas Bareikis jį jaukinasi, transformuoja, perdėlioja. Žodžiu, dar vyksta procesas.
Be to, galvoje kirba dvi pjesės – viena rašoma „Versmei“ ir tarptautiniam projektui „Vyras iš Rytų“, kitas tekstas – šiuolaikinio šokio spektakliui kartu su choreografe Aira Naginevičiūte ir grupe „Avaspo“. Abiejų vaisiai bus skinami rudenį, Vilniaus ir Kauno nacionaliniuose teatruose.
