Liepos 5 d. prasidėjo vienas seniausių ir svarbiausių pasaulyje Avinjono teatro festivalis. Šiemet su juo atsisveikina dešimt metų direktoriavęs Hortense Archambault ir Vincent’o Baudrillero duetas. Gal todėl programinis šių metų festivalio tekstas kupinas melancholijos. Organizatoriai teigia, kad reikia atvirai kelti klausimus, kurie pasakys tiesą apie mūsų padėtį, nepamiršti praeities ir pasvarstyti, ką, pavyzdžiui, norime patys nuslėpti nuo savęs. Gal tada mums pagaliau pavyks pamatyti bent kokią alternatyvą, liausimės tikėję, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra vienintelis įmanomas.
Panašius klausimus formuluoja ir naujas Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ („Kabaret warszawski“), kurio koprodiuseriu tradiciškai buvo festivalis. Jis bus rodomas naujai pastatytoje Avinjono festivalio salėje.
„Varšuvos kabareto“ premjera Lenkijoje jau įvyko gegužės pabaigoje. Apie naują spektaklį su Krzysztofu Warlikowskiu žurnalo „Przekrój“ ( 2013 m. gegužės 20 d., Nr. 20) puslapiuose kalbėjosi Mike’as Urbaniakas. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.
Ką galvoji, kai perskaitai, kad esi lenkų teatro klasikas?
Suprantu, kad tokie apibrėžimai ateina su amžiumi ir sėkme. Todėl galima sakyti, kad šalyje turime porą kiekvienos srities klasikų, tiksliau, kad nėra taip jau ir blogai. Neteikiu tam didelės reikšmės. Kadaise buvau hormonų režisieriumi, dabar galiu pabūti išsisėmusiu klasiku. Epitetai keičiasi, o aš be perstojo darau savo teatrą.
Apie išsisėmimą niekas nekalba. Ar žinai Konstantino Bogomolovo kūrybą?
Ne.
Dabar tai garsiausias Rusijoje teatro režisierius. Vietinė spauda vadina jį „rusų Warlikowskiu“.
Labai miela iš jų pusės. Gal taip yra dėl „(A)polonijos“, kurią prieš porą metų rodėme Maskvoje, „Auksinės kaukės“ festivalyje.
Ne tik rodėte, bet ir gavote geriausio Rusijoje rodyto užsienio spektaklio apdovanojimą. Rusams įspūdį padarė ne tik „(A)polonijos“ tema, bet ir kalba, forma. Regis, jie nežinojo, kad galima kurti tokį teatrą.
9-ajame ir dar 10-ajame dešimtmetyje rusų teatras Rytuose buvo stipriausias. Buvo kelios pavardės, kad ir Anatolijaus Vasiljevo, kurios tada uždavė toną. Naujoji tikrovė ilgokai nesukūrė naujo teatro, naujų pavardžių. Be to, anas teatras visada buvo formalesnis už mūsų. Tad gal juos sužavėjo mūsų kitoniškumas.
Ir temos, kurių rusai nepalietė.
Žinoma, galima liesti netolimos praeities temas, komunizmo palikimą, bet tikrasis tragizmas (graikiška prasme) pirmiausia rodo susidūrimą su didžiausiais tabu. Lenkijos atveju tai Holokaustas, požiūris į žydus. Tai didelio kalibro dalykai. Rusai taip pat turi su kuo susikauti. Kai Maskvoje lankiausi naujoje Tretjakovo galerijoje ir žiūrėjau meno kūrinius, sukurtus 3–6-ajame dešimtmečiais, supratau, kad visi tie kūrėjai buvo sistemos aukos, jie išnyko nepalikę pėdsakų. Šis muziejus iš tikrųjų yra didelis kryžių kalnas. Galima pabandyti aptarti kad ir tai. Yra daug kitų temų – čečėnai, terorizmas, bet rusai neturi kalbos, kuria galėtų apie tai prabilti.
Vadovauji prieš penkerius metus Varšuvoje įkurtam Naujajam teatrui („Nowy Teatr“). Ar manai, kad kada nors atsiras senokai miesto žadamas šiuolaikiškas pastatas?
Niekad netikėjau stebuklais. Vos pavyko su didžiuliu privataus žydų kapitalo indėliu pastatyti Lenkijos žydų istorijos muziejų. Pastatyti šį muziejų buvo didelė mūsų valstybės pareiga pasauliui. Dabar ne pats geriausias laikas statyti teatrus.
O kada tas laikas ateis?
Jei teatras bus pastatytas, taip įvyks ne todėl, kad miestas turi tokią pareigą ar ambicijas, bet todėl, kad mes to pasieksime taip, kaip apskritai pasiekėme savo teatro įkūrimo. Sakyčiau, jei ne visuomenės iniciatyva, Naujojo teatro nebūtų. Dabar vykdoma politika, kuri griauna tam tikras struktūras, užuot jas reformavusi. Apskritai neaišku, kur mes esame ir kas bus toliau. Vokietijoje, kurios teatro modelis arčiausiai lenkiško, Vakarų sistema paprasčiausiai buvo permesta į rytinę dalį. Kiekvienas miestas turi savo viešąjį teatrą, savo trupę. Lenkijoje yra panašiai, tik Varšuvoje – ne vienas ar du, o keliolika teatrų. Tarp jų – kelios svarbios meno vietos, kurios dabar nyksta.
O kaip bus suNaujuoju teatru?
Niekad nelaukiau Luvro. Paprasčiausiai norėjau, kad miestas turėtų svarbų teatrą. Kol kas dirbame tokiomis sąlygomis, kokias turime.
Šiukšliavežių remonto ceche.
Mano gyvenimas – mano spektakliai. Kur jie vaidinami, ceche ar kur nors kitur, antraeilis klausimas. Cechas tikrai yra grobis, bet ne mūsų, o Varšuvos gyventojų. Norime čia įkurti vietą ne sau, o jiems, kad turėtų kur ateiti į teatrą, koncertą, kavos, pasivaikščioti. Ši vieta turi savo specifiką ir, nors nelengva, norime čia sukurti naują dvasią, norime pabandyti.
Kuo turi būtiNaujasis teatras?
Visi pokalbiai apie šią vietą prasideda nuo etikečių: teatras, opera, kinas, galerija, koncertų salė. Mano galvoje tai vieta be etikečių. Vakar, kai ėjau į repeticiją, pamačiau palapines, stalus, žmones, bėgiojančius vaikus. Būtent to ir reikia. Noriu, kad mūsų teatras būtų atvira nepretenzinga vieta, kur visi, neturintys kur pasidėti, nes nesijaučia saugiai ar savo namuose, galėtų giliai įkvėpti. Varšuvoje yra daug žmonių, kurie sukasi tarp skirtingų vietų, kurios anksčiau ar vėliau dėl įvairiausių priežasčių uždaromos, kaip kad „Le Madame“ (klubas ir galerija, – red. past.), klubas „Utopia“ ar „Chłodna 25“ (kavinė ir klubas, – red. past.). O žmonės lieka ir neturi kur pasidėti.
Naujasis teatras kaip saugi prieplauka?
Kaip susitikimo vieta, intymi erdvė. Nenoriu kalbėti, kokia tai turėtų būti vieta, nes iš manęs laukiama didingų vizijų, bet aš manau, kad Varšuvoje dažniausiai reikia kiemo ir šiek tiek saulės. Norėčiau, kad šiame dažnai nemaloniame mieste, perkirstame judrių arterijų, būtų vieta, kur galėtum sutikti pažįstamų, pasikalbėti, pažiūrėti spektaklį, išgerti vyno.
Prancūzijoje gali atvažiuoti į pirmą pasitaikiusią skylę ir iškart sužinosi, kur verda gyvenimas ir kaip ten atsidurti. Varšuvoje tokių vietų nėra daug, jos toli viena nuo kitos ir nė vienoje (toks mano įspūdis) nėra gerai. Todėl kalbėdamas apie Naująjį teatrą ieškočiau alibi ne mene, o poreikyje sukurti adresą, kur galima gerai jaustis. Varšuva nėra maloni vietelė.
Naujasis teatras kaip prieglauda?
Devintajame dešimtmetyje Varšuva buvo tvirtovių miestas, kuriame galėjai jaustis saugiai. Vaikščiojome iš vienos tvirtovės į kitą – ten žmogus galėjo būti savimi. Dabar vėl nebesaugu, nes politinis susiskaldymas veikia visuomenę, kurioje reikia būti arba kairuoliu, arba „treninguotuoju“. Būtina visame tame rasti savo vietą.
Manai, kad artimiausiu metu teatro laukia komercializacija?
Priklauso nuo to, apie kokią perspektyvą kalbame – kosminę, politinę ir istorinę ar 50-mečio tipo gyvenimo perspektyvą. Ar galima įsivaizduoti, kas bus po 10 metų? Ir kokią tai turi reikšmę? Man tai mažiausiai įdomu. Labiau domina savosios egzistencijos prasmės paieškų darbas.
Reguliariai neskaitai laikraščių, nežiūri televizoriaus, daug dirbi. Iš kur semiesi žinių apie kasdienį gyvenimą?
Tai intuicijos ir bendravimo su žmonėmis klausimas. Nesu žmogus, kuris keliasi anksti ir pradeda dieną nuo naujausių žinių. Manęs tai nedomina. Domina susitikimai su žmonėmis, pokalbiai su jais.
Paskutinė parašyta pjesė, kurią statei, buvo Tony Kushnerio „Angelai Amerikoje“ 2007-aisiais. Nuo tada tavo spektakliai – skirtingų tekstų koliažai. Kodėl? Tavęs nedomina baigti dramaturginiai tekstai? Negauni nieko vertingo, ką galėtum statyti?
Pats atsakei į klausimą. Be to, kiekvienas eina savo keliu. Kartais tai repertuarinis teatras, kartais toks, kokį kuriu aš. Man repertuarinis teatras atrodo skurdinantis. Iš esmės tai konvencija, priklausanti kitiems laikams. Bet, žinoma, yra ir tokių režisierių, kurie glaudžiai bendradarbiauja su autoriais. Kalbant apie mane, tarp rašančiųjų teatrui dabar neradau nieko, ką galėčiau pavadinti savo rašytoju. Manau, kad skirtingų tekstų maišymas suteikia teatrui galimybę pasakyti šį tą daugiau nei parašyta pjesė. Teatras funkcionavo, net iš dalies iki šiol funkcionuoja kaip piece bien faite (gerai parašyta ir pastatyta pjesė). Ne tik tarp režisierių, bet ir tarp aktorių. Manęs tai neliečia, pabėgau nuo tos konvencijos ir sukūriau savąją, kurią taip pat bandau sunaikinti kiekvienu nauju spektakliu.
Savarankiškas teksto kūrimas suteikia režisieriui absoliučią valdžią.
Tai ne valdžios, o bejėgiškumo klausimas. Jei kas dabar man lieptų pastatyti Mrożeko pjesę, mieliau važiuočiau į Angliją gatvių šluoti.
Kuri titaniško darbo ir daug laiko reikalaujantį teatrą. Ar nejauti spaudimo, kad tai vyktų greičiau?
Kai buvau jaunas, kūriau tris spektaklius per metus. Skraidžiau iš vienos vietos į kitą. Tačiau kažkuriuo momentu pajutau, kad reikia kažko kito. Kai esi vyresnis ir vis dar turi potencijos, reikia kitų darbo sąlygų. Todėl atsirado Naujasis teatras, nes tas sąlygas reikia susikurti pačiam. Mano teatras neatsirado iš minties gaminti 10 premjerų per metus.
Ne vienus metus dirbi su ta pačia grupe. Ar, pavyzdžiui, kada nors šovė į galvą mintis, kad scenografiją kurtų ne Małgorzata Szcześniak, o kas nors kitas?
Galėtumėt panašiai paklausti Coetzee, ar nenorėtų ko nors parašyti rezidencijoje Tailande. Tai neįmanoma. Mano grupė dirba kartu 15 metų, kiaurai pažįstame vienas kitą. Žinome savo silpnybes ir stiprybes. Žinoma, galėjo atsitikti, kad toks ilgas buvimas kartu veiks grupę destruktyviai, bet taip neįvyko dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tikime bendru tikslu, antra – vis dar norime kurti. Man svarbiausias yra dialogas su žiūrovais, noriu būti kartu, kai jie žiūri mano spektaklį. Klausausi, stebiu. Tai man ir yra teatro pagrindas.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Dirgiklių yra daug: mūsų cechas, Varšuva, Lenkija, Avinjonas ir pirmiausia tai, kurioje vietoje esame aktoriai ir aš. Kai visa tai susitinka, pradeda veikti. Pirmoji Naujojo teatro premjera „(A)polonia“ buvo ieškojimas tapatybės, kažko, kas atvers naują skyrių. Dabar svarbiausia yra suvaidinti pirmąjį spektaklį naujoje vietoje, įrankių ceche.
„Varšuvos kabaretas“ tikrai bus kabaretas?
Kažkam, kas tiksliai žino, kas yra kabaretas, nebus. Tai greičiau mano intuityviai kurta forma, kuri yra dialogas su kabaretu. Kuriame varšuvietišką spektaklį su Berlynu ir Niujorku fone. Reikia truputį pasikapstyti po tą ne pažodžiui politišką, o politiškai žmogišką tikrovę.
Christopherio Isherwoodo knyga „Atsisveikinimas su Berlynu“ (1939), kurios pagrindu sukurtas garsusis Bobo Fosse’o „Kabaretas“, – tai vienas įkvėpimo šaltinių. Kitas – kultinis Johno Camerono Mitchello filmas „Shortbus“.
Toks pat kultinis, koks buvo Kushneris su „Angelais Amerikoje“. Klausimas, ar Mitchello balsas suras Lenkijoje publiką, taip kaip rado žydo ir gėjaus balsas? Ar pritaps Varšuvoje? „Shortbus“ – pogrindinės meninės srovės pavyzdys. Ji aiškinasi tikrovę, kurioje gyvename, bet kuriai ne iki galo priklausome ir jau tikrai su ja nesusitapatiname. Laisviems žmonėms nėra nieko blogiau už uniformizaciją ir sistemos spaudimą.
Ar jauti sistemos, kurioje gyveni, spaudimą?
Kai man buvo 18 metų, išvykau iš Šcecino. Nuo tos akimirkos tapau laisvu žmogumi ir nesiliaudamas kovoju su spaudimu ar vadinamąja norma. Tikrovė kupina įvairių netikėtumų, kartais nemalonių. Bet gyvenimo prasmė – būti savimi, jaustis gerai savo kailyje, nejusti prievartos būti kažkuo kitu bei išsaugoti gyvenimo energiją. Ar ne taip?
Taip, tik už tai dažnai sumokama didelė kaina.
Visas gyvenimas yra kaina, už viską mokame. Svarbiausia jausti, kad tai, ką darome, turi prasmę ir yra svarbu. Kartais tai iš mūsų pareikalauja nežmoniškų pastangų, kartais neapsimoka, bet vis tiek verta.
Geriausiai apie tai žino Justin Vivian Bond, kuri/s vaidina filme „Shortbus“. Tai ne išgalvotas, o tikras personažas, nepaprastas žmogus, dar vienas tavo įkvėpimo šaltinis.
Kodėl Justin neturėtų pasirodyti Varšuvoje? Toks skirtingų, kartais labai toli viena nuo kitos nutolusių tikrovių susidūrimas labai vilioja ir inspiruoja. Teatras turėtų sprogdinti tikrovę. Tokia bomba buvo „Angelai Amerikoje“ homofobiškais brolių Kaczyńskių valdymo laikais. Pažiūrėsime, kas atsitiks dabar.
„Varšuvos kabaretas“ nori išlaužti kokias nors duris?
Nieko neplanuoju. Bet tikiu, kad teatras gali ką nors pakeisti arba būti permainų dalis. Žinai, kai stačiau „Angelus Amerikoje“, žmonių sąmoningumas tam tikrais klausimais buvo vienoks, dabar jis pasikeitė. Daug kas buvo suprasta, priimta, perprasta.
Neseniai gatvėje sutikau poną, kuris paklausė kelio, o paskui – ar tai esu aš. Jis sakė, kad buvo „Bakchantėse“ ir po spektaklio pusę valandos sėdėjo ant suolelio, nes negalėjo atsigauti. Tad atsitinka, kad išlaužiame duris, nors nebūtinai tas, kurias planavome.
Dirbi su aktoriais, kurių pažiūros nesutampa su tavosiomis ar su, pavadinkime tai, Naujojo teatro“ idėjine programine kryptimi. Ar nekyla problemų?
Man svarbu atskirti politiką nuo meno, nes teatre yra vietos ne politikams, o tik menininkams. Jei kieno nors pažiūros skiriasi nuo mano, jas gerbiu. Kalbu ne tik apie Ewą Dałkowską ar Redbadą Klijnstrą (šie aktoriai deklaruoja ištikimybę konservatyviosioms idėjoms, – red. past.), bet ir apie Jaceką Poniedziałeką, kuris yra kitoje barikadų pusėje. Neįžvelgiu tame nieko ypatingo, nes mūsų trupė –visuomenės atspindys. Juk tai iš skirtingų vietovių kilę žmonės, su skirtingomis istorijomis, skirtingu bagažu. Kol politiniai skirtumai mums netrukdo dirbti, nematau jokios problemos. Viskas remiasi pagarba kitam žmogui.
Ar pats kartais būni teatro žiūrovu?
Labai retai, nes beveik viskas, ką pamačiau teatre, vėliau man trukdė. Dar vienas pamatytas Shakespeare’o pastatymas ilgam užtverdavo kelią į jį. Be to, teatras labai lokalus. Be abejo, privalau žinoti, kokios dabar aktualiausios teatro kryptys, bet tam užtenka vieno festivalio ir galima greitai susiorientuoti. Nejaučiu poreikio konfrontuoti su kitais spektakliais, kad galėčiau kurti. Renkuosi filmus.
Justin Vivian Bond filme „Shortbus“ sako: „Kadaise norėjau keisti pasaulį, dabar tik noriu oriai iš jo išeiti.“ Ar pasirašytum po tais žodžiais?
Aš pasakyčiau, kad nekeičiu pasaulio, bet tai nereiškia, kad to nenorėčiau.
„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel nuotr.„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel nuotr.„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel nuotr.„Varšuvos kabaretas“. M. Hueckel nuotr.
