Teatras
Gustė Vyšniauskytė
Trys paršiukai ir jų vilkas
Klaipėdos „Taško“ teatro premjera vaikams
„Taško“ teatro spektaklio vaikams „Trys paršiukai“ (rež. Tadas Montrimas) premjera įvyko rugsėjo 14 d. Kultūros fabrike Klaipėdoje. Spalio 5 d. jis parodytas „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, o spalio 12 d. jį žiūrėjau Kauno miesto kameriniame teatre.
Ramunė Balevičiūtė
Keliauti ar nekeliauti kartu su aisčiais?
Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera
Teatre, skirtame vaikams, kaip ir bet kuriame kitame teatre, svarbi įvairovė – temų, raiškos formų ir žanrų. Tačiau suaugusiesiems skirtų spektaklių pasirinkimo atsakomybė tenka pačiam žiūrovui, o už vaiką šį pasirinkimą atlieka kiti – tėvai, artimieji, ugdytojai. Kad netektų nusivilti, pravartu pasidomėti, kaip kūrinį pristato pats teatras.
Miglė Markulytė
Miškas, kvėpuojantis žmogumi
Sapiegų rūmuose – oratorija „miške“
Turiu iš karto prisipažinti – imtis oratorijos recenzijos mane paskatino aplinkosauginių problemų reprezentavimo profesionaliame mene temos aktualumas. Pasirinkusi rašyti apie man tolimą žanrą, kuriuo nagrinėjama labai gerai pažįstama tema – miškas, nesiekiu pateikti išsamios muzikinės analizės, o verčiau keliu klausimus, kokias naujas perspektyvas gali pasiūlyti šis žanras bei kaip miško archetipas atsiskleidžia oratorijoje.
Dovilė Zavedskaitė
Klausytis akimis ir kūnu
Dominyko Vaitiekūno projektas „Mes taip nesitarėm“ „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinoje
Aktoriaus Dominyko Vaitiekūno su didžiule bendrakūrėjų komanda sukurtas muzikinis socialinis projektas „Mes taip nesitarėm“ įgyvendina teatro įtraukties idėją – vienam darbui suburia girdinčiuosius ir kurčiuosius.
Miglė Munderzbakaitė
Raudonų siūlų tinkle
Kroatų spektaklis „Banginio pilve“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Ivano Zajco Kroatijos nacionalinio teatro spektaklis „Banginio pilve“ („In the Belly of the Whale“) žvelgia iš distopinės ateities, 2054-ųjų, kai migracija tampa istoriniu duomenų rinkiniu, o mūsų dabartis – jau archyvuota žmonijos klaida. Migracija – tai universalus, nesenstantis reiškinys, ir toliau brėžiantis skiriamąsias linijas šiuolaikinėse visuomenėse.
Ramunė Balevičiūtė
Não passarão!1
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos ’25“ užsienio programa
Ankstesniais metais festivalio „Sirenos“ programa buvo „Kūnas“ ir „Žodis“. Šių metų tema – „Ginklas“. Be abejo, ją padiktavo senesnės aktualijos, bet turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Nacionaliniame dramos teatre suvaidintas spektaklis, pastatytas Portugalijoje prieš penkerius metus, nuskambės taip, tarsi būtų sukurtas vakar šiame ar bet kuriame kitame Lietuvos teatre.
Kristupas Antanaitis
Prisiminimai apie aktorių, teatro vadovą Gediminą Pranckūną
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį
2025-ųjų kovo 29-ąją sukako lygiai dešimt metų, kai mirė ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius bei vadovas Gediminas Pranckūnas.
Viktorija Sinicyna
Su mirtimi niekas nesibaigia
„Sugrįžimas“ festivalio „Sirenos“ lietuviškoje vitrinoje
Nuolat save „atliekame“. Pateikiame save tokius, kokių, mūsų manymu, reikia tam tikroje situacijoje, tam tikrų žmonių akivaizdoje. Jei nuolat „atliekame“ patys save ir stebime, kaip tai daro kiti, viskas yra turinys (angl. content). Jei tik yra, kas stebi, klausosi, viskas gali būti paverčiama turiniu. Fiktyvi televizijos laidų vedėja nueina taip toli, kad gyvenimo būdo laidoje pateikia savo skyrybų istoriją, buvusio vyro mirtį ir skrodimo užkulisius.
Aistė Šivytė
Būti queer
Festivalio „Sirenos“ klube – Queer pop-up programa
Būti queer gali reikšti daug dalykų. Populiariausia žodžio reikšme – būti LGBTQ+ bendruomenės dalimi arba nežinoti (ar nė nenorėti žinoti), kur joje yra tiksli tavo vieta. Tačiau taip pat tai reiškia iškristi iš normatyvaus suvokimo. Žvelgiant į šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją vitriną, queer temą atliepė tiek estetika, tiek didžiųjų klausimų kėlimas ir laužymas, tiek aktyvistinis tonas.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXVIII)
Vasara man neprailgsta, todėl žengti į rudenį su Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektakliu „Ronja plėšiko duktė“ buvo lengviau, nes Ronja su Birgu taip pat norėtų, kad vasara niekada nesibaigtų – juk tada jie būna laisvi. Pagal Astridos Lindgren knygą režisierės Eglės Švedkauskaitės pastatytame spektaklyje smagu matyti šiuolaikiškus plėšikus.
