Trys paršiukai ir jų vilkas

„Taško“ teatro spektaklio vaikams „Trys paršiukai“ (rež. Tadas Montrimas) premjera įvyko rugsėjo 14 d. Kultūros fabrike Klaipėdoje. Spalio 5 d. jis parodytas „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, o spalio 12 d. jį žiūrėjau Kauno miesto kameriniame teatre.

Spektakliuose, skirtuose vaikams (šis rekomenduojamas žiūrovams nuo 4-erių iki 8-erių metų), iškyla dilema: ką daryti su implikuotais žiūrovais, arba, tiksliau, tėvais, atlydėjusiais savo vaikus? Juk tiek vaikai, kuriems spektaklis tiesiogiai skirtas, tiek suaugusieji, kurie neišvengiamai irgi taps jo adresatais, turėtų išsinešti kažką sau. Šiuo atveju kyla nelengva užduotis – kaip visiems gerai žinoma ir, neabejoju, kiek įgrisusia pasaka sudominti ir suaugusiuosius? „Trijų paršiukų“ kūrėjai ją išsprendžia itin kūrybingai.

Prie salės durų prieš spektaklį suaugusiesiems išdalinamos ausinės. Jau įsitaisius vietose nurodoma, kad jas galima užsidėti tada, kai salės kampe pakabintame nedideliame kvadratėlyje įsižiebia raudona ausinių ikonėlė. Kol trys paršiukai (Emi Vilčinskaitė-Povilavičienė, Mindaugas Minkevičius ir Solveiga Reklaitytė) keliauja – persikelia per bedugnę, plaukia laivu ir netgi skrenda į kosmosą, nekilnojamojo turto agentas vilkas Staugirdas Geležinis (Gediminas Povilavičius) savo tinklalaidėje suaugusiesiems pasakoja, kaip „protingai“ įsirengti namus turint vaikų. Taip pat dalinasi asmenine patirtimi, kai jo trys vaikai kartais elgiasi kaip tikri paršeliai: apipaišo namų sienas, vonioje pritaško vandens.

Vilkui dažnai kyla visokių keblumų: paskambina svarbus klientas ar išsenka kompiuterio baterija, todėl tinklalaidė vis nutrūksta. Nusiėmus ausines paaiškėja, kad trys vilko vaikai iš tikrųjų yra trys paršiukai, kurie ne taškosi vonioje, bet plaukia per jūrą arba su raketa skrenda į kosmosą, stebi krintančias žvaigždes ir galiausiai statosi namukus. O paskui, vėl sužibus raudonai ikonėlei, grįžtama ten, kur nėra nei vilko, nei paršiukų, nei raketų, nei krintančių žvaigždžių, nei trijų žavių namukų, – tik pavargęs, išsiblaškęs tėtis, jo trys guvūs vaikai, iškarpyti kartono lakštai ir mėtomas tualetinio popieriaus ritinys, kuris vos prieš akimirką atrodė galintis išpildyti norus. Grįžtama į pasaulį, kuriame ne pasakos, o rūpesčiai užpildo kasdienybę.

Taigi, kol vaikai, įsitaisę prie pat scenos, įtraukti į trijų paršiukų pasaulį – spektaklio dramaturgų Karolinos Kuzborskos ir Gedimino Povilavičiaus vizija leidžia jiems bent simboliškai pasijausti taip, lyg patys lemtų pasakojimo eigą (pavyzdžiui, pasiūlyti, ką trims paršiukams pasiimti į kelionę), – suaugusiesiems suteikiama galimybė pasiklausyti ir to, kas vyksta salėje, ir to, kas per ausines perduodama tik jiems. Taip režisieriui pavyksta parodyti dvi skirtingas žiūras: vaikiškąją, pripildytą vaizduotės, svajonių, džiaugsmo ir lengvumo, ir suaugėliškąją, kuriai tarsi uždedamas „realybės“ filtras, todėl išryškinamos atsakomybės, nuovargis ir pragmatiški pasirinkimai. Nors šis dviejų žvilgsnių į pasaulį sluoksniavimas, arba dviejų skirtingų suvokimų („realybių“) parodymas, netikėtas ir įdomus, tėčio-vilko pasakojimas, regis, slysta paviršiumi ir atrodo banalokas. Jį galima apibendrinti paprastu, tačiau turbūt daugumai tėvų atpažįstamu teiginiu: vaikai mane sekina, nervina, pykdo, bet aš vis tiek juos be galo myliu. Vis dėlto šįkart pavargusio tėvo ir trijų jo vaikų istorijos linijai pritrūko įtikinamumo ir humoro (kurio tikrai siekta, tačiau, kaip parodė suaugusių žiūrovų reakcijos, – ne visai sėkmingai). Būtų galima paieškoti autentiškesnių momentų ar gyvesnio santykio su šia tema.

Scenografės ir kostiumų dailininkės Kristinos Voytsekhovskayos sprendimas kurti iš popieriaus ir kartono atrodo labai pasiteisinęs, nes papildo vaikiškąjį žvilgsnį – žaisti su tuo, kas šalia, ir, padedant vaizduotei, buities objektams suteikti reikšmę anapus suaugusiųjų „tikrovės“. Vilkui-tėčiui atėjus į sceną paaiškėja, kad „samanomis“ tapo ir bilietai į Milaną, Kubą, ir nekilnojamojo turto dokumentai... Būtent tada vilkas įtūžta ir sugriauna paršiukų namelius. Toks popieriaus įteatrinimas primena 2024 m. festivalyje „Kitoks“ katalonų trupės „Rauxa Cia“ rodytą monospektaklį „The Paper Theatre“. Šio spektaklio kūrėjai, anksčiau dirbę su plastiko lėlėmis, teigė atradę popierių kaip „tikresnę“ medžiagą, leidžiančią publikai jausti jos trapumą. Spektaklis „Trys paršiukai“ pasižymi šios medžiagos įvairiapusių galimybių panaudojimu: jos trapumas atsiskleidžia, kai popierinėje dekoracijoje paršiukai pramuša skylę, lengvumas ir plastiškumas leidžia lengvai keisti scenovaizdį, o tai, kad popierius ar kartonas – puiki drobė pasireikšti vaizduotei ir kūrybingumui, pasitvirtina, kai ant scenos dekoruoti paršiukų namelių, padarytų iš kartono, pakviečiami patys vaikai. Džiugina, kad aktoriai švelniai ir rūpestingai, tarsi be didelių pastangų suvaldo šį procesą. O kompozitoriaus Artūro Dubakos, choreografės Marijos Untulytės ir šviesų dailininko Edgaro Varkulevičiaus darbas sėkmingai prisideda prie vaikiško žvilgsnio – stebuklingai paprasto (ar paprastai stebuklingo?) pasaulio atmosferos sukūrimo.

Spektaklis reklamuojamas keliant retorinį klausimą: „Kaip netapti vilku, kai namuose – paršeliai?“ Kūrinio pabaigoje paršiukai savo vaikiška išmintimi pamoko tėtį-vilką. Gaila, kad Kauno miesto kamerinio teatro salė šįkart nebuvo pilna žiūrovų. Net jeigu suaugusiųjų žvilgsnis į pasaulį, pavaizduotas „Trijuose paršiukuose“, tikrai ne visada įtikinantis, naująjį „Taško“ teatro spektaklį verta pamatyti ir pamąstyti, kaip netapti vilku net ir tada, kai namie paršelių nėra. Nors tai – jau visai kita pasaka.