Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2025 m. rugsėjo 10 d., 11:20

Vasara man neprailgsta, todėl žengti į rudenį su Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektakliu „Ronja plėšiko duktė“ buvo lengviau, nes Ronja su Birgu taip pat norėtų, kad vasara niekada nesibaigtų – juk tada jie būna laisvi. Pagal Astridos Lindgren knygą režisierės Eglės Švedkauskaitės pastatytame spektaklyje smagu matyti šiuolaikiškus plėšikus. Ryškūs Elvitos Brazdylytės kostiumai ne tik kuria meninę vienovę, bet ir padeda vaidinti. Ronjos šeima – džinsuoti pankai su spalvotomis skiauterėmis, jų priešininkai, Birgo šeimos nariai, pasitempę, vilkintys britų medžioklės stiliaus drabužius.

Spektaklio veikėjai – ryškios, tvirto charakterio, užsispyrusios asmenybės. Matyti, kad vaidindami aktoriai mėgaujasi, išsiilgę charakteringų personažų. Pagrindinis Ronjos ir Birgo – Irenos Sikorskytės ir Šarūno Rapolo Meliešiaus – duetas pasižymi fiziniu vikrumu (choreografė Erika Vizbaraitė), kuriančiu girios įspūdį. Mišką scenoje vaizduojanti, tarsi iš vaikiškų akvarelių iškirpta Monikos Janulevičiūtės ir Jurgio Paškevičiaus scenografija neišvengia dirbtinumo.

Spektaklis parodo į sudėtingas aplinkybes patekusių veikėjų išgyvenimus, įtampą, kai Ronjos širdis skyla į dvi dalis. Kita vertus, man sunku pasakyti, kaip jį mato vaikai. Ar jis jiems įdomus?

LNDT spektaklį „Paukščiai“ pamačiau ne per premjerą pavasarį, bet šį rudenį. Tai priminė primirštą ne ką tik sukurto spektaklio žiūrėjimo patirtį. Kasdienybė mane domina labiau už šventes, tad ir teatro kūrinius labiau patinka stebėti be premjerinio šurmulio ir išblaškančių socialinių sąveikų. Tai leidžia geriau susikaupti ir nusiteikti kūriniui, susitikti su juo asmeniškiau, patiriant mažiau kitų žmonių nuomonių įtakos. O ir spektaklis laikui bėgant subręsta.

Režisierės Annos Smolar „Paukščiai“ – estetiškai itin rafinuotas darbas, jame dera abstraktus judesys, psichologinė aktorių vaidyba ir nufilmuotas veiksmas ekrane. Jo stiprybė – aktorių-asmenybių ansamblis; įdomu, kaip kiekvienas jų interpretuoja vis kitą garsios kino aktorės Tippi Hedren išgyventą situaciją. Stebėti tokių aktorių kaip Nelė Savičenko ir Rasa Samuolytė duetą – didelis malonumas. Kartu su jomis Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika ir Rytis Saladžius – kiekvienas kažkuriuo metu pabūdamas Tippi – atkuria žmogaus, tampančio kitų siekių įrankiu, psichologinės įtampos būseną. „Paukščiai“ parodo, ką reiškia, kai tavimi subtiliai naudojamasi, kai, regis, nepastebimai, net mandagiai iš tavęs atimama laisvė. Ir kad tai patirtum, nereikia būti Alfredo Hitchcocko filmų žvaigžde. Ne veltui Annos Met scenografijoje išryškėja stebinti ir kontroliuojanti akis. Tiesa, spektaklyje pasitaiko ir tokių neoriginalių bei dažnai pasitelkiamų detalių kaip narvo simbolis, o ir pabaiga nėra itin stipri. Tačiau estetinis kūrinio grynumas ir vientisumas palieka teigiamą įspūdį.

Rimgailė. 2025 m. rugsėjo 28 d., 22:02

Ar tau nepasijuto, jog „Paukščiuose“ norėta pasakyti daugiau nei išties pasakyta? Man susidarė toks įspūdis palyginus režisierės užmojį ir baigtinį kūrinį. O galbūt pats kūrybinis procesas kūrėjus nukreipė tokia linkme.

Man pirmoji šio sezono premjera įvyko Rygos Dailės teatre. Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Orakulas“ – antroji spektaklių trilogijos dalis. Pirmąją prieš metus režisierius pristatė Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje. „Orakulas“, priešingai nei „Quanta“, susitelkia į labai konkretų istorinį įvykį – Alano Turingo mašinos, nulaužusios Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių naudotos šifravimo mašinos „Enigma“ kodą, sukūrimo aplinkybes ir šio įvykio pasekmes tolesnėms kartoms, tai yra dirbtinio intelekto ir žmogaus santykio problematiką. Temos labai tinkamos Twarkowskio spektaklių raiškai, tačiau čia jos pakankamai neišreiškiamos. Noriu pasakyti, kad režisierius labai natūraliai jungia tuometinį ir šiuolaikinį kontekstus, įvykiai nustoja savo laikmečio ir tampa tiesiog faktais, kuriuos išgyvename, bet atrodo, jog pasirinkęs istorinę temos atspirtį režisierius pats save įklampina į stilizavimo ir dekoratyvumo momentus. Tai galioja ne tik vizualinei raiškai, bet ir aktorių vaidybai: jie vaidina ne vien kamerai (kaip ankstesniuose spektakliuose), bet taip, lyg kameros išvis nebūtų. Tarsi sugrąžinus ketvirtąją sieną ir prikėlus Stanislavskį, apie kurio mirtį skelbė „Quantą“ ženklinę įvykiai, projektuojami ekrane. Ar toks buvo režisieriaus tikslas, ar tai susiklostė savaime (ir natūraliai) – jau kitas klausimas. Įdomiau, ką tai duoda ir ką vis dėlto atima iš tvarkovskiškų spektaklių. Turbūt labiausiai išryškėja aktorių nepatogumas, kylantis, kai esi pamestas (ir pasimetęs) tarp vaidybos ir buvimo, tarp reprezentacijos ir prezentacijos.

Ieva. 2025 m. spalio 2 d., 12:11

Mano „Paukščių“ įspūdis nebuvo paveiktas išankstinio žinojimo apie režisierės užmojį. Tai taip pat vienas iš nepremjerinio spektaklio žiūrėjimo privalumų – galimybė tiesiogiai susitikti su kūriniu, o ne su viešųjų ryšių kampanija apie jį.

Kaip suprantu, nors ir su kitokia nei anksčiau vaidyba, Twarkowskio spektaklis sutelktas į formą. Tokie ir mano pastarieji matyti kūriniai – „Alisa Veidrodžio karalystėje“ ir „Sugrįžimas“.

Lewiso Carrollio „Alisą Veidrodžio karalystėje“ iliustravęs Robertas Ingpenas rašo: „Iliustruoti pirmąją Kerolio knygelę buvo pašėlusiai sunku. Tikriausiai todėl, kad pernelyg arti ėjau paskui autorių pasakojimo keliu, per daug giliai nuklydau į jo vaizduotės mišką. Po šešerių metų, iliustravęs šešias „Klasikos“ serijos knygeles, išbandžiau mažiau pramintus takus, ieškodamas būdų, kaip šias senas istorijas iliustruoti šiuolaikiniams vaikams. Per vaizduotės mišką stengiausi praminti savo taką, kuris eitų lygia greta su Luiso Kerolio keliu, bet nesektų jo pėdomis. Taką, kuris leistų man laisvai „įžengti“ į pasakojimą, nupiešti savo paveikslėlį, paskui išeiti ir, istorijai plėtojantis, judėti joje pirmyn ir atgal.“[1] Būtent tai pavyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) antrąją Carrollio apysaką „Alisa Veidrodžio karalystėje“ pastačiusiems režisieriui Žilvinui Vingeliui ir dailininkei Renatai Valčik.

Rafinuotos formos spektaklis – meninė sėkmė, vizualiniai efektai jame itin dera su šiuolaikinio cirko elementais. Antrame veiksme jaudina kūrinio grožis, stebina išmonė. Tai teatro kaip paslapties ir stebuklo erdvės, kurioje, kaip ir Veidrodžio karalystėje, viskas kitaip nei gyvenime, teigimas. „Liūto ir Vienaragio kovos“ scenoje, kurioje veikia plokščios, tarsi iš popieriaus iškirptos lėlės, skylančios į dalis ir spindinčios tamsoje ryškiai oranžine ir mėlyna spalvomis, justi Gintaro Varno teatro pamokos, o finalinėje „Trijų valdovių puotoje“ – Roberto Wilsono estetikos įtaka. Vertintina, kad jauniesiems žiūrovams sukurtas estetiškai ištobulintas ir kokybiškas kūrinys.

Režisieriaus Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“, pastatytas Klaipėdos dramos teatre, per festivalį „Sirenos“ parodytas Vilniuje. Stipriai apšviestoje, akis savo baltuma geliančioje erdvėje veikia stilingai apsirengę personažai. Aktorių balsai įrašyti: jie žiopčioja žodžius pagal fonogramą, judėdami kaip lėlės ar dirbtiniai žmonės. Judesių choreografija kruopščiai sukurta, ją stebėti įdomu, buitiniams dialogams ji suteikia keistumo įspūdį. Šie lėliški veikėjai parodo žmonių santykių absurdą. Tai tinkama sceninė forma Roberto Bolaño apsakymui, kuriame išryškėja ryšio baimė ir ilgesys. Jame įdomus mirusiojo, iš šalies reginčio savo kūną, ir nekrofilo pokalbis. Ironiška, kad emocinio ryšio itin vengiančiam nekrofilui tenka atsiverti mirusiojo šmėklai. Tai jautriausias kūrinio momentas, į kurį veda ir spektaklis. Jame prozos kūrinio ribos išplečiamos prikurtais epizodais, pašiepiančiais šiuolaikinius žmones ir jų įpročius. Šalta ir tiksli spektaklio forma, robotiški veikėjai atspindi jo turinį – žmogiškų emocijų baimę.

Žiūrėdamas Varšuvos teatro „Teatr Powszechny“ spektaklio „Mein Kampf“ pagal Adolfo Hitlerio knygą gastroles NKDT supranti, kad režisieriaus Jakubo Skrzywaneko kūrinys šiandien, kai Lietuvos valdantieji politikai, atkleidę savo žeminantį požiūrį į kultūrą, parodė ne tik jos reikšmės, bet ir savo žingsnio pasekmių pavojingumo valstybingumui bei demokratijai nesuvokimą, itin aktualus. Tačiau kad kūrinys itin žavėtų, taip pat negalėtum pasakyti. Vis dėlto Lietuvoje politinės satyros teatro trūksta, todėl įdomu laukti šio režisieriaus spektaklio „Lietuviškos vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių premjeros Kaune.

Spektaklyje „Mein Kampf“ išvydusi šokančias didžiules tarsi ant popieriaus šaržuotas ir iškirptas politikų galvas, prisiminiau ne tik Varno „Šėpos“ teatrą bei „Ūbą carą“, bet ir jo mokinio Povilo Makausko prieš dešimtmetį sukurtą studentišką spektaklį „Yolo“ (2014), kurį laiką rodytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jame taip pat dalyvavo politikų lėlės, buvo kalbama apie karą (dabar spektaklis atrodo itin pranašiškas), siekta pasitelkti meną aktualijų analizei. Teatras, kuriame kalbama apie politiką, svarbus. Tiesa, jame nėra nieko „dvasingo“, sielą pakylėjančio ar psichologiškai gilaus, o to Lietuvos žiūrovai iš teatro tikisi. Tačiau nebūtina visko patirti viename spektaklyje – svarbi įvairovė.

Rimgailė. 2025 m. spalio 4 d., 15:43

Būtent ne apie formą, o veikiau apie atmosferą man pasirodė pirmoji XVI Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį atidariusio Nauberto Jasinsko spektaklio „Chroma“ pusė, kai Darius Gumauskas savo buvimu scenoje geba sukurti atsiskyrimo, vienatvės, tačiau ir ieškojimo(ų) būseną. Čia, rodos, veikia save dokumentuojantis aktorius, net jeigu jo dokumentams reikalinga vaidyba. Tačiau įpusėjus spektakliui (galbūt ir dėl prieš pat jo rodymą  įvykusio jau buvusio kultūros ministro performanso, kai jis užlipęs ant scenos įteikti apdovanojimo provokavo tylinčius (!) žiūrovus (nu)švilpti jo kalbą, o galbūt tiesiog nebuvo pasiruošęs kultūringam ne(pa)gerbimo gestui) „Chroma“ virsta spalvos variacijomis, neišsibaigiančiais ir nenuspėjamais kūnais, vizualine žaisme. Ir čia ima stigti turinio, kuriuo žiūrovą viliojo pirmoji spektaklio pusė, ima trūkti aktoriaus (net jeigu kaip personažo), o ne fizinio kūno buvimo, čia žvilgsnis ima klaidžioti nuo abstraktaus veiksmo prie labai konkrečių scenografijos detalių. Niekada negali būti tikras, galbūt toks ir buvo režisieriaus tikslas. Tačiau bent jau vieno iš salėje esančių žiūrovų tikslas stebint „Chromą“ pasimeta, jis nekantrauja išlipti iš abstraktybės ir grįžti į labai konkretų kiek sulaukėjusio atsiskyrėlio gyvenimo stebėjimą, nori išgyvenimo vietoj besaikio stebėjimo. Ar „Chroma“ nėra žmogaus siekis įveikti mirtį? Arba su ja susitaikyti? Ar abu šie dalykai nėra veiksmas, kuriame kiekvienas save pajaučiame esant? Ar stebėjimas yra pakankamas veiksmas tai išgyventi? Klausiu savęs kaip žiūrovo, sėdinčio salėje ir ieškančio savęs spalvos grynume.