Keliauti ar nekeliauti kartu su aisčiais?

Teatre, skirtame vaikams, kaip ir bet kuriame kitame teatre, svarbi įvairovė – temų, raiškos formų ir žanrų. Tačiau suaugusiesiems skirtų spektaklių pasirinkimo atsakomybė tenka pačiam žiūrovui, o už vaiką šį pasirinkimą atlieka kiti – tėvai, artimieji, ugdytojai. Kad netektų nusivilti, pravartu pasidomėti, kaip kūrinį pristato pats teatras.

Mąstyti apie pasirinkimą ir atsakingą komunikaciją paskatino naujausia Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera – lėlių, objektų ir šešėlių teatro spektaklis „Sakmė apie aisčius“ pagal to paties pavadinimo Audronės Ilgevičienės knygą. Šios rašytojos pavardė literatūros ar juolab teatro pasaulyje nėra gerai žinoma. Paieškojus informacijos internete galima sužinoti, kad germanistiką studijavusi Ilgevičienė yra „astropsichologė, astromineralogė, mineralų terapijos nepriklausomoje Lietuvoje pradininkė, antropoteosofijos pradininkė, antropoteosofinės astrologijos pradininkė“, išleidusi (ne parašiusi, bet „užrašiusi“, kaip pati skelbia) per 30 knygų, tarp kurių – „Antropoteosofinė astrologija“, „Naujųjų vaikų ugdymas“, „Menas mylėti: ezoterinė pasaka suaugusiems“, „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ ir kt. Laimei, esame laisvi rinktis nuostatas ir įsitikinimus, kuriems pritariame arba ne, tačiau vesdami vaikus į teatrą turime teisę žinoti, kokias idėjas siekia perteikti spektaklio kūrėjai.

Galima nujausti, kuo Ilgevičienės knyga „Sakmė apie aisčius“ galėjo pasirodyti patraukli patyrusioms lėlių teatro kūrėjoms – režisierei Karolinai Chomičienei ir dailininkei Giedrei Brazytei. Pats sakmės žanras gali vilioti savo universaliu simbolizmu, mitopoetinio pasaulio atskleidimu, įtraukiu epiniu pasakojimu ir išskirtinėmis savybėmis apdovanotais veikėjais. Inscenizacijos autorei Gailei Garnelytei teko nelengva užduotis sutalpinti 300 puslapių knygą į valandos trukmės pasakojimą apie išrinktosios aisčių genties kelionę nuo Nilo žiočių į Pažadėtąją žemę prie jūros Šiaurėje. Spektaklyje ši kelionė tapo vizualia ir meditatyvia misterija, užliūliuojančia tamsoje išryškėjančiais vaizdais ir maloniu aktorės Elvyros Piškinaitės balsu. Tačiau kas, kur ir kodėl keliauja, lieka neaišku net ir suaugusiems žiūrovams.

Žinoma, sakmė – ne istorijos pamoka, tačiau spektaklyje minimos istorinės ir geografinės sąvokos lieka pleventi ore kaip toji trapi gimdančios veikėjos lėlė. Kiek autorė remiasi 2016 m. akademiko Eugenijaus Jovaišos išleista knyga „Aisčiai: lietuvių ir Lietuvos pradžia“, o kiek „Šventosios Bibliotekos fondais“, sunku atrinkti. Ar spektaklyje vaikams tai nesvarbu? Parengęs pirmąją sezono premjerą – „Mergaitę su šautuvu“, teatras daug dėmesio skyrė edukaciniam aspektui, šįsyk – tyla.

Paliekant nuošalyje šaltinius, negalima neatkreipti dėmesio į spektaklio teigiamas vertybes. Jei sociopolitinis kontekstas šiandien būtų kitoks, galbūt ausies taip nerėžtų teiginiai apie išskirtinę, Dievo pasirinktą tautą ir „tikrus“ tos tautos atstovus, kurie tokie galingi ne tik dėl savo dieviškos kilmės, bet ir dėl to, kad paiso patriarchalinės visuomenės nuostatų. Jei sutiksime su tuo ar užsimerksime, tuomet galėsime grožėtis išties subtilia spektaklio estetika.

Spektaklio kūrėjos, įkurdindamos žiūrovus scenoje, sukūrė intymią sakmės sekimo erdvę. Prieš žiūrovų akis atgyja iš miniatiūrinių figūrėlių sukonstruotas mitinis pasaulis, o greta, kitame plane, veikia subtilios pagrindinių veikėjų lėlės. Dar vieną vizualinį sluoksnį sukuria ekranas, kuriame projektuojami mažiau ar daugiau abstraktūs gamtovaizdžiai, kelionės ir mūšių vaizdai. Visi šie planai ne konkuruoja, o darniai papildo vienas kitą. Į šią vizualinę simfoniją įsilieja šviesų dailininko Viliaus Vilučio darbas ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika. Preciziškai veikiantys aktoriai Karolis Algimantas Butvidas, Erika Gaidauskaitė, Justina Jukonytė, Lijana Muštašvili ir Deivis Sarapinas beveik visai nematomi – tarsi ištirpę banguojančiame scenos paveiksle.

Tekstas spektaklyje dažnai irgi tampa tiesiog akustinio peizažo dalimi. Ilgevičienės kalba sodri, vaizdinga, sakiniai ilgi ir gana sudėtingos struktūros. Elvyros Piškinaitės lūpose jie tampa lėtai srūvančia upe. Malonu pasiduoti šiai tėkmei, tačiau kur ji plukdo?