Teatras
Ingrida Jankauskaitė
Pasitikėjimas savo nuojauta
Pokalbis su aktoriumi Sauliumi Ambrozaičiu
Aktorius Saulius Ambrozaitis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras, 2025), „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima, Vilniaus senasis teatras ir Artūro Areimos teatras, 2025), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras, 2023), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro tarptautinis festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.
Birutė Kapustinskaitė
Dramaturgijos vaidmuo šiandienos kontekste
Dienoraštis iš Geteborgo knygų mugės
2025-09-25, Geteborgas, devynios ryto. Prie įėjimo į mugę nusidriekusi kelių šimtų žmonių eilė. Vilniuje šiuo metu dešimta valanda, todėl mano rytas prasideda kartu su Vilniumi, stebint kultūros bendruomenės protesto tiesioginę transliaciją. Aplink besibūriuojantys švedai sukuria įspūdį, tarsi pati būčiau Simono Daukanto aikštėje, kartu su žmonėmis, kuriems šią akimirką jaučiu tokią pagarbą ir susižavėjimą: ačiū, kad buvote, kad sakėte kalbas, kad susivienijome.
Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo melas tarp realizmo ir simbolizmo
„Laukinė antis“ Valstybiniame jaunimo teatre
Henriko Ibseno „Laukinė antis“ – tikrai laukinė, nes atsisakė „šiuolaikinės“, „gražios“ pakuotės. Spektaklyje visas dėmesys sutelktas į veiksmo dinamiką, kurioje išsiskleidžia žmogiškų nuodėmių puota. Režisierius Oskaras Koršunovas Valstybiniame jaunimo teatre įgyvendino savo siekį pastatyti spektaklį, kurio centre – ne išoriniai, XXI a. teatrą užgožę techniniai efektai, o psichologinė vaidmenų kelionė link dramos atomazgos.
Greta Vilnelė
Išsiristi iš estetinio reiškinio kokono
Spektaklis „Mahamaya Electronic Devices“ festivalio „Sirenos“ lietuviškoje vitrinoje
Šiuolaikinėje hiperrealybėje, kur viskas jau tarsi matyta, tik atsitiktinumas leidžia menui ne imituoti, o egzistuoti. Susikirtus menui ir tikrovei, atsiranda atsitiktinumo logika, kurios neįmanoma suplanuoti. Tai taip pat aiškus įrodymas, kodėl meno negalima vertinti apsimetant, kad gyvename politinio ar socialinio vakuumo laikais.
Ingrida Ragelskienė
Šiuolaikinis teatras kaip sąžinės tribunolas
Tarptautinis „Divadlo“ festivalis Pilzene
Pilzenas – ketvirtas pagal dydį Čekijos miestas, vidurinė klasė čia tarpsta „Škodos“ ir „Urquell“ fabrikų apsuptyje. Rugsėjo viduryje čia tvyro palaiminga ramybė, gal todėl įsimintiniausiu šio miesto piliečiu man tapo vietnamietis berniukas, savo tėvų kavinukėje pusbalsiu daininga čekų kalba skaitantis „Liūto karaliaus“ knygelę. Regis, sotų Pilzeno tingulį kartą per metus leidžiama sudrumsti tik „Festival Divadlo“.
Miglė Munderzbakaitė
Energingas ir intensyvus Alisos pasaulis
Žilvino Vingelio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
„Negaliu patikėti!“ – šūktelėjo Alisa. – „Negali? Pamėgink dar kartą, – pareiškė Valdovė.“ Į paslaptingą ir paradoksalų daugeliui puikiai žinomos veikėjos Alisos pasaulį žiūrovus kviečia naujausias Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“.
Ingrida Jankauskaitė
Drąsūs gestai
Pokalbis su aktore Greta Bendže
Aktorė Greta Bendžė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2025), „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, VMT, 2025), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, VMT, 2024), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, VMT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT, 2021), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020) ir kt.
Viktorija Sinicyna
Šalutinis poveikis
„Zucco“ Oskaro Koršunovo teatre
Mitai pavirto bevertėm istorijom, Dievas seniai miręs, išdžiūvusiuose vilties šuliniuose išsikerojo nihilizmo piktžolės. Po Prancūzijos revoliucijos vėliava užgimusios individualizmo šaknys užmezgė šiuolaikinio žmogaus darinį. Didįjį „aš“, vienintelį galią kurti ir griauti turintį individą. Tokį, kurio vertę apibrėžia kapitalo formos. Kai nebėra į ką atsiremti, kai viso ko pradžia ir pabaiga esi tik tu, didžioji tragedija vyksta asmens viduje.
Aistė Šivytė
Žaisti Mileną
Lauros Kutkaitės spektaklis Klaipėdos dramos teatre
Spauda dievina galimybę pristatyti moterį, nepaisant jos asmeninių pasiekimų, kaip vyro antrąją pusę. Ne kartą yra tekę matyti antraštę, kurioje olimpinio lygio sportininkė, puiki rašytoja ar svarbių atradimų padariusi mokslininkė, užuot nurodžius jos vardą bei pavardę, yra pristatoma „to ir to“ žmona, mylimąja, mūza... Naują spektaklį „Milena“ Klaipėdos dramos teatre sukūrusi režisierė Laura Kutkaitė renkasi pažvelgti į tokios etiketės sunkiai nusikratančią Mileną Jesenską.
Dovilė Zavedskaitė
Guli? Guliu. Kiek laiko? Nuo ryto
„Kodas F32“ Alytaus miesto teatre
Yra pjesių, kurias rašo žmonės, patys nesusidūrę su aprašomu fenomenu. Ir yra pjesių, parašytų remiantis asmenine patirtimi. Tarp šių pjesių milžiniškas skirtumas. Visada girdėti, ar autorius savo kailiu žino, apie ką kalba. Jeigu žino, pjesė paprastai būna pilna pačių keisčiausių detalių, kokių niekada nesukurtum apie temą mąstydamas iš atstumo.
