Prisiminimai apie aktorių, teatro vadovą Gediminą Pranckūną

2025-ųjų kovo 29-ąją sukako lygiai dešimt metų, kai mirė ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius bei vadovas Gediminas Pranckūnas.

Gimęs 1944 metų sausio 2-ąją Žeimelyje, Pakruojo rajone, Pranckūnas studijavo Klaipėdos dramos teatro Dramos studijoje, vėliau mokslus tęsė LTSR valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete.

2013 m. viename iš paskutinių savo interviu aktorius pasakojo: „Mano gimtinė – Šiaurės Lietuvoje Pakruojo rajone esantis miestukas Žeimelis. Jis prie pat Latvijos sienos. Ne veltui mus vadindavo skerslatviais. Pamenu, vaikystėje, kai grįždavo į gimtinę mokslus baigę mūsų kraštiečiai, jie tarmiškai jau nebekalbėdavo. Mes labai pykdavome, esą pasipūtę – kaip galima nebemokėti savo tarmės? O kai atvykau į teatrą 1966 m., tai ta mano tarmė man labai kišdavo pagalius į ratus. <...> Savo vaikystę atsimenu nuo 1949-ųjų, kai man buvo penkeri. Tada mano tėvus vežė į Sibirą. Iki to laiko beveik nieko neprisimenu. Kai tėvas jau sėdėjo mašinoje ir šalia buvo stribai su šautuvais, aš atidariau trobos langą ir paklausiau: kada grįši, tėti? Jis atsakė, kad rytoj. O praėjo 8 metai, kol juos vėl pamačiau.“[1]

1967-aisiais Pranckūnas pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre, nors iš pradžių svajojo apie kitokią profesiją: „Turėjau puikius mokytojus, tai buvo legendos. Man teko tokia laimė. Jie daug ko mane išmokė, tada svajojau tapti žurnalistu, bet tremtinių vaikų į šios specialybės studijas nepriėmė. <...> Pabaigęs mokyklą, iš karto pradėjau mokytojauti. Pustrečių metų buvau Liesų aštuonmetės mokyklos mokytojas, dėsčiau istoriją, fizinį lavinimą ir viską, ko reikėdavo. Vadovavau mokyklos chorui, rajone laimėjome trečią vietą. Groti akordeonu išmokau savarankiškai. Mokytojų seminaruose kalbėjau be užrašų. Pamenu, viename tokiame renginyje prie manęs priėjo Šiaulių pedagoginio instituto profesorius Jonas Aničas ir paklausė, ką aš baigęs. Pasakiau, kad tik vidurinę mokyklą, bet jis vis tiek pakvietė mokytis į pedagoginį institutą.“

Stovėdamas prieš mokinius klasėje Gediminas pajautė trauką aktorystei, kuri, pasak jo, netikėtai pati pasibeldė duris: „Man į rankas pakliuvo laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ skiautė, kur ir perskaičiau skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras renka aktorių studiją. Tai buvo 1965-ųjų pabaiga.“[2]

Uostamiestyje Pranckūnas įstojo į režisieriaus Povilo Gaidžio suburtą būsimųjų aktorių studiją. „Atvažiavau į Klaipėdą <...>. Man buvo taip keista, kad čia vieni kitus pažįsta, o aš iš bendro išsilavinimo žinojau tik Vytautą Paukštę, Balį Barauską, Vytautą Kanclerį, Povilą Gaidį, ir viskas. Praėjau pirmą turą, prie manęs tada priėjo šviesaus atminimo aktorius Algis Kubilius ir nuramino, kad viskas bus gerai. Laukė antras turas. O kur man čia – Klaipėdoje apsistoti, juk aš nieko nepažįstu. Tuometis teatro vadovas Balys Juškevičius liepė scenos darbininkams atnešti kulisus ir aš ant jų pernakvojau senojoje teatro studijoje. Taip buvau priimtas į teatrą. Kai pirmąją naktį praleidau teatre, žinoma, man net mintis negalėjo kilti, kad kada nors būsiu šio teatro direktorius.“[3]

Klaipėdos teatro scenoje Pranckūnas praleido daugiau kaip 50 metų ir sukūrė apie šimtą įsimintinų vaidmenų, tarp kurių svarbiausi Aivaras („Čiūčia liūlia, mažutėli...“), Damisas („Tartiufas“), Vaska Pepelas („Dugne“), Golutvinas („Išminčiai, arba Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“), Isidoras („Kjodžos kivirčai“), Antrasis Dievas („Geras žmogus iš Sezuano“), Mėnulis („Kruvinos vestuvės“), Jonas („Prieš išskrendant į rojų“), Petrinas („Nebaigta pjesė / Betėviai“), Teisėjas („Pikviko klubo užrašai“), Didysis magistras Ciolneris („Vytautas pas kryžiuočius“), taip pat filmavosi Marijono Giedrio, Arūno Žebriūno, Algimanto Puipos filmuose.

Žmogaus gyvenimas, kaip ir teatro scena, kupinas pačių didžiausių netikėtumų. Taip, pasak Gedimino, atsitiko ir su jo santuoka: „Su žmona mane supažindino. Aš gi – senas piršlys. Atšokau daugiau nei 600 vestuvių. Gyvenime buvo visko iki to, bet sulaukęs 36-erių vis dar buvau nevedęs. Tais laikais tai jau buvo labai brandus amžius vedyboms. Tada mane supažindino su septyneriais metais jaunesne moterimi. Buvo nesmagumas, kai pačiam reikėjo eiti susirašyti į Metrikacijos skyrių. Visos darbuotojos turbūt būtų nualpusios, juk ten tiek metų piršliu apsireikšdavau. Todėl Metrikacijos skyriaus vedėja Danutė Urvakienė, suprasdama situacijos delikatumą, atsinešė visus reikiamus dokumentus į mano namus ir ten mus surašė. <...> Susirašėme namuose ir nuėjome į restoraną „Vėtrungė“, dainavo Simonas Donskovas. Bet iki šiol man žmona priekaištauja, kad nevilkėjo baltos suknelės, kad vestuvinių nuotraukų nedarėme. Ir dukros jai pritaria. Na, bet kaip aš galėjau eiti fotografuotis? Klaipėda –  ne toks jau didelis miestas. Kiek tų vestuvių nuotraukų iki tol buvo prifotografuota, kuriose piršliavau? Bet juk ne tai svarbiausia. Svarbu, kad mes jau daugiau nei 30 metų kartu ir užauginome dvi šaunias dukras.“[4]

2001-aisiais laimėjęs konkursą Pranckūnas tapo Klaipėdos dramos teatro direktoriumi ir ėjo šias pareigas daugiau nei keturiolika metų, iki pat mirties. Skaudu, kad vadovas, nuo pirmos dienos rūpinęsis teatro pastato rekonstrukcija, mirė likus pusmečiui iki darbų pabaigos, atidarymo nesulaukė. „Noriu pastatyti teatrą ir atiduoti jį jaunimui. Jeigu jau pradėjau, tai užbaigsiu. Kiekvienas žmogus nori po savęs kažką palikti. Kad mano anūkai, mano vaikai matytų, kad tėvelis įdėjo savo kažkokią dalį, stengėsi, kad teatras iškiltų“, – sakė Pranckūnas.[5]

Vadovaudamas didžiausiam ir svarbiausiam Vakarų Lietuvos teatrui Gediminas Pranckūnas itin rūpinosi trupe, stengėsi išsaugoti kelių kartų aktorius, pasirūpino, kad trečioji režisieriaus Povilo Gaidžio aktorių laida būtų priimta į teatrą. Kūrybiniam darbui į Klaipėdą pirmą kartą atvažiavo tokie žinomi režisieriai kaip Dalia Tamulevičiūtė, Oskaras Koršunovas.

„Energingas, besišypsantis, reiklus vadovas ir geraširdis bičiulis – tokį jį prisiminsime. Žmogų, kuriam visada iki skausmo rūpėjo teatro reikalai, kuris nuolat pergyveno – kartais iki ašarų! – dėl vis tebesitęsiančios teatro rekonstrukcijos.“[6]