Tarp disciplinų

Kristina Stančienė

Kristinos Inčiūraitės parodai pasibaigus

Naujausias Kristinos Inčiūraitės projektas „Šešėlio aidas“, įkvėptas menininkės 2015 m. vasaros rezidencijos Kinijoje, lapkričio 4–8 d. buvo pristatytas LTMKS parodų erdvėje „Malonioji 6“. Ko gero, paroda veikė per trumpai, kad ją būtų spėjusios pamatyti minios. Kartu ji verta aptarimo, nors ir pasibaigusi, nes audrina vaizduotę, ilgam pasėja nerimą ir daugybę klausimų. Be to, dar ir savitai „sukryžmina“ Vakarų mąstymą su rytietiškuoju, piešia aktualius ateities scenarijus.

Nedidelėje ekspozicijoje žiūrovus tąkart pasitiko keli filmuoti pasakojimai, objektai iš džiovintų moliūgų ir ryžių popieriaus, subtilūs piešiniai – atspaudai tušu, nespalvota fotografija. Ant stalo buvo pažerta krūvelė miniatiūrinių, kone nago dydžio indelių. Užčiuopti skirtingus vaizdus ir daiktus siejančią giją tapo paprasčiau išgirdus autorės komentarą – ji vyko tyrinėti šiuolaikinės Kinijos architektūros procesų ir pamatė šią šalį kaip vientisą, neaprėpiamą statybų aikštelę, kurioje statybų bumas yra pasiekęs neįtikėtiną mastą. Tačiau vietoje kiniškos distopijos arba destruktyviosios utopijos versijos parodoje Inčiūraitė pateikė kur kas platesnį pasakojimą, nes „užsikabino“ už vieno didžiulio, galingo kinų kultūros ir kasdienybės herojaus. Ne, tai ne koks Mao ar kitas dinastinis vadukas, kaip galėtume spėti... Ir net ne Laodzi, Konfucijus ar Buda (komunistinėje Kinijoje budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai tarpsta greta valstybinės „religijos“), o mažytis neišvaizdus vabzdys, skleidžiantis malonų, raminantį garsą. Kaip žinia, svirpdamas arba čirkšdamas patelę vilioja svirplio patinėlis. Šį sudėtingą garsą vabzdys išgauna trindamas vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno. Svirpliai jau tūkstantmečius tarnauja kinams kaip raminanti „muzika“, mini grotuvas, kurio gali klausytis miegamajame ar visur nešiotis su savimi. Kiniška vabzdžių „industrija“ nukreipta ne tik į juslinį malonumą. Energingumą ir ištvermę demonstruojantys svirpliai tampa kovotojais – vabzdžių kovos Kinijoje nuo seno yra mėgstama tradicinė vyrų pramoga. Ir viskas, kas susiję su svirpliais bei jų laikymu namuose, pasirodo, yra sudėtinga ir įvairialypė „pramonė“ – įvairiausių tipų, formų „nameliai“, pintinėlės, kuriuose vabalėlis gyvena, indeliai, iš kurių jis maitinamas, ir t.t.

Vidas Poškus

„Keliaujančios raidės ’15: Ryt–vakar“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Būkime atviri – esama tokių veiklos sričių, kurios yra įdomios tik jas puoselėjantiems profesionalams. Geriausiu pavyzdžiu visuomet pateikčiau akademinę muziką. Pats nesidomiu jos aktualijomis, nesigilinu į šios veiklos pasiekimus ir atradimus, todėl natūraliai žiovauju priverstinio (paprastai pats save ir priverčiu) sėdėjimo koncerte metu.

Dailėje tokia sritimi galėtų būti grafinis dizainas. Nieko nuostabaus – dėl savo taikomojo pobūdžio ši specialybė iš dalies apsiriboja ją puoselėjančiųjų dėmesiu. Nes publikai aktualesnis yra rezultatas ir jo teikiami pranešimai. Kaip antai, galbūt daug kas turi savo nuomonę apie logotipą ir firminį stilių, plakatą ir knygą („tas gražus, o šis – nelabai“) – kaip jie apipavidalinti ir panašiai, bet tik retas (kalbame apie profanus) papildomai domėsis meninių ar juo labiau techninių priemonių problematika. Šis fenomenas kažkuo primena alcheminį procesą – daug kas nori aukso, tačiau tik retas ryžtasi jį pagaminti iš kokios nors kitokios medžiagos.

Būtent apie tai mąsčiau vaikščiodamas po antrame „Titaniko“ aukšte esančią salę su ją okupavusia tęstine (ir iš tiesų keliaujančia bent po ekspozicines erdves) paroda „Keliaujančios raidės ’15: ryt–vakar“. Paroda tėra tik nedidelė ledkalnio viršūnė, kur kas platesnės VDA Grafinio dizaino katedros iniciatyvos dalis. Visas sumanymas yra apėmęs „intensyvios tipografijos savaitės – ITS“ programą, kurios metu vyko įvairaus pobūdžio tarptautiniai renginiai: kūrybinių dirbtuvių ciklas, mokslinių-meninių tyrimų konferencija, galop – intensyvus savo amato žinovų bendravimas. O jų šį kartą buvo daug ir ne bet kokių: „Keliaujančių raidžių“ spiritus movens – kuratorės Aušros Lisauskienės teigimu – „tai pasaulinio lygio žvaigždės“, tokie kaip Patrickas Pleutinas ar Jeanas-Baptiste’as Levée iš Prancūzijos, kinų grafinio dizaino meistras Xia Jongas, estas Ivaras Sakkas ar Marianas Oslislo iš Lenkijos. Tokio plataus spektro (tiek geografine, tiek savo interesų lauku) dalyvių pakvietimas ir dalyvavimas aiškiai lėmė ir projekto paantraštę: ryt-vakar. Lietuvių kalboje (o grafinio dizaino, tipografikos bei kaligrafijos žinovai su komunikacija ar lingvistika visuomet turi tiesioginį ryšį) šios dvi sąvokos ženklina ne tik skirtingą paros metą, bet ir priešingas geografines šalis. Čia ir slypi visas „Keliaujančių raidžių“ vertingumas.

Dovilė Stirbytė

Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus paroda „NePriSiTaikymai, arba Kai kiekvienas žino geriausiai“ galerijoje „Meno niša“

Įsivaizduokime, kad dangų nušvietė paslaptinga kometa ir visi, regėję šį neįprastą įvykį, apako. Prieš tai egzistavęs pasaulis akimirksniu sugriuvo, vertybės apsivertė aukštyn kojom, veikusios taisyklės nustojo galioti. Mistinės katastrofos ištiktame pasaulyje esame priversti prisitaikyti ir išmokti gyventi pagal naujus principus. Veiksmus atlikti grupelėmis, niveliuotis, būti priklausomi vieni nuo kitų ir nuo to vienintelio šiaudo, į kurį esame stipriai įsikibę, kad nepamestume judėjimo ašies, tarsi kokioje Nyderlandų menininko Pieterio Bruegelio Vyresniojo drobėje „Aklasis veda akluosius“.

Kurį laiką patyrinėjus grafikės Gretos Grendaitės ir skulptoriaus Tomo Vosyliaus kūrinius parodoje „NePriSiTaikymai arba Kai kiekvienas žino geriausiai“, prieš akis iškyla postapokaliptinio Johno Wyndhamo romano „Trifidų dienos“ užuomazgos scena. Ne tik dėl menininkų subtilaus koketavimo su pasaulio pabaigos įvaizdžiais, bet ir dėl prisilietimo prie šių laikų socialiniame gyvenime aktualių galios primetimo, susvetimėjimo, nužmogėjimo, vartotojiškumo problemų.

Ne viename Grendaitės kūrinyje šmėstelintys šešėliai man primena trifidus: vaikščiojančius, mirtinu geluonimi besispjaudančius ir mėsą ryjančius augalus. Nors jų niekada pavaizduotų nemačiau, net nesapnavau... Tačiau fotografiniu žvilgsniu stebėdama šviesos srauto suformuotus siluetus menininkė pieštuku, parkeriu ir kitokiais rašikliais tarsi suteikia kontūrus šiems fantastiškiems plėšrūnams.

Agnė Narušytė

Įpusėjus 10-ajai Kauno bienalei „Sujungti“

Turbūt simboliška, kad rašau praėjus dešimčiai savaičių po bienalės atidarymo. Jos pagrindinė paroda tuščiose Centrinio pašto administracinėse patalpose „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ iškelia klausimą apie informacinių technologijų sumažintos erdvės padarinį – suspaustą laiką. Apie tai kalbėjo parodos kuratorius Nicolas Bourriaud – sumažėję atstumai, sako jis, naikina santykius. Skamba paradoksaliai, bet jis teisus. Kai nebereikia gaišti laiko įveikiant atstumus (prieš dvidešimt metų būčiau turėjusi šį straipsnį užbaigti bent valanda anksčiau, kad spėčiau nunešti jį į redakciją), viską galima padaryti greičiau (laikraštis būdavo parengiamas iki ketvirtadienio 16 val., dabar – iki trečiadienio 14 val. ir išeina jau truputį pasenęs), bet visas laikas užpildomas kažko naudingo darymu, o būtinybė pereiti iš vienos vietos į kitą – tik laiko švaistymas. Į laiko šiukšlyną patenka ir santykiai su pakeliui sutiktais žmonėmis ar net su pačiu savimi. Taip prigaminama visko labai daug, niekas net nespėja vartoti. Pavyzdžiui, per tas dešimt savaičių atidaryta ir uždaryta daugybė parodų, kurias mažai kas spėjo pamatyti, prirašyta recenzijų, laikraščiui kuriant svaiginančios įvykių kaitos fantasmagoriją. Tuo metu Kauno bienalė, veikianti iki pat metų pabaigos, ramiai laukia, kol atmintis išbraukys pirminių patirčių klaidas, ištrins vienadienius įspūdžius ir pamažu sumūrys įvykio monumentą.

Juk ši bienalė – jubiliejinė, jau Tarptautinės bienalių asociacijos narė, ją rengė per 100 žmonių, vadovaujami Virginijos Vitkienės, joje dalyvauja nebesuskaičiuojamas kiekis menininkų iš viso pasaulio, atidarymas išsitęsė per tris dienas, paskui dar kelias savaites vyko edukaciniai, rezidencijų ir bendruomeninių menų renginiai. Bienalė užima ne tiktai įprastas meno erdves (Mykolo Žilinsko dailės ir Kauno paveikslų galerijas), bet ir Centrinį paštą, buvusias „Drobės“ ir Dirbtinio pluošto gamyklas. Nors parodas sieja bendradarbiavimo tinklo idėja, viską aprėpti vienu straipsniu darosi sunku. Tad veju asmeninę patirčių giją, šiuo žodžiu prisimindama ir tekstilines bienalės šaknis.

Erika Grigoravičienė

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Isterija“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Pernai ten pat pirmąją „(Melo)dramų“ ciklo parodą „Ledos dienoraščiai“ surengusios menininkės tikslas, regis, buvo atgaivinti žinių visuomenėje išblėsusį geismą, išlaisvinti represuotą moterišką seksualumą ir išvaduoti jį nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos. Laisvydė beveik visada renkasi užduotis, smarkiai pranokstančias vieno žmogaus jėgas ir vienos parodos galimybes, bet šios parodos manifeste rašo: „Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas...“. Tam užtektų labai nedaug, vis dėlto nedaug – ne jos būdui.

Tada menininkė rodė savo senus darbus ir iš klasikinių paveikslų perpiešto Ledos su gulbe motyvo versijas, dabar, pasak jos, „fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus“ gretina su „belle epoque estetika ir vaizdais“, rastais „skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų“. Ten jai rūpėjo erotikos švelnumas, čia – smurtinė grožio prigimtis. Grožio parodoje tikrai netrūksta. Dideli paveikslai – aptapyti medžio raižinių atspaudai, idealiai sujungiantys tapybos ir grafikos raišką, akį traukiantys objektai greta jų ar atokiau po stiklo gaubtais, instaliacija su organinėmis medžiagomis (šienu) ir ready made daiktais (plastiko eglutėmis), rastų vaizdų (senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų) atspaudai, tekstai ant sienų („Isterijos posūkis“: Fredrico Jamesono tekste „modernybės“ sąvoką pakeitus „isterija“, konstatuojama „(post)isterinė“ būklė), erdviai išdėlioti visose trijose galerijos salėse, palieka gerą optinį įspūdį. Patirti vaizdai švelniai įsirėžia atmintin ir nekelia jokių klausimų, nes atmintis, bent jau manoji, atmeta visą balastą.

Gabrielė Kuizinaitė, Paulina Gudaitytė

„Craft Vilnius 2015“ programa „Litexpo“ parodų centre

Gruodžio 3–6 d. taikomojo meno mugė „Craft Vilnius 2015“ vėl kvies žiūrovus ir pažvelgti į profesionaliai atliktus taikomojo meno kūrinius, ir ką nors įsigyti, ir įsitraukti į veiklą kūrybinėse dirbtuvėse.

Mugės organizatoriai pabrėžia, kad nuo seno žmonės norėjo kurtis gražesnę buitį, savo namams įgyti daiktų, kurie būtų perduodami iš kartos į kartą, taptų šeimos relikvijomis, turinčiomis ypatingą reikšmę. Kai suklestėjo pramoninė įvairių namų dekoro elementų gamyba, žmonės tarsi pamiršo autentiško, vienetinio meno kūrinio galią. Mugės metu bus siekiama priminti žmonėms šiuos dalykus.

Planuojama pristatyti taikomųjų menininkų profesionalų kūrinių iš šiuolaikinės tekstilės, juvelyrikos, drabužių dizaino srities, odos, metalo bei stiklo. Pagrindinė šių metų renginio tema, anot organizatorių, – daiktai ir jų istorijos. Taip pat mugėje keliamas klausimas, kaip gimsta idėjos, tampančios menu. „Litexpo“ parodų rūmų erdvėje bus ne tik pristatomi įdomiausi Lietuvos bei užsienio šalių taikomosios dailės menininkai, bet ir bus bandoma pažvelgti į jų kūrybos ištakas.

Agnė Narušytė, Jurij Dobriakov

Pokalbis su parodos „Remediacija“ kuratoriumi Jurijumi Dobriakovu

Spalio 21–31 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko X tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ paroda „Remediacija“. Jos kuratorius Jurijus Dobriakovas siekė iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą ir apmąstyti jo trumpą istoriją Lietuvoje. Parodos dalyviai – žinomi jaunosios kartos ir dar tik neseniai baigę studijas menininkai: Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Bartoš Polonski, Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Julijonas Urbonas, Aistė Viršulytė, taip pat 3xpozicija, VILMA.CC ir BALSAS.CC (parodos vaizdų galima rasti čia: http://www.letmekoo.lt/anton-zolo-ir-laima-stasiulionyte-cntrs/). Pristatydamas parodą kuratorius iškėlė klausimą: „Ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?“ Suintriguoti pakvietėme Jurijų Dobriakovą pasidalinti savo, kaip medijų meno procesų dalyvio, patirtimi.

Agnė Narušytė

Aurelijos Maknytės paroda „Deficitas“ galerijoje „101“, Kaune

Į parodą mane atviliojo šermukšnių trauktinės etiketė – tokia sodriai žalia su gelsvais lapais ir raudonomis uogomis, blizga storai užtepti spaustuvės dažai, net ištryškę per kraštus. Apačioje tarsi užantspauduoja kokybę „Stumbro“ ženklas – Kauno degtinės ir likerių gamykla. Toks daiktas skleidžia sluoksniuotą kvapą – ir dažų, ir trauktinės, ir šermukšnių, ir dar kažko nenusakomo... Gal konjako?

Mažytėje Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ stovi Aurelija Maknytė ir pasakoja, kaip 1984 m. iš alkoholio fabriko į mažą miestelį atėjo pasiūlymas: jugoslaviškas velvetas už šermukšnio uogas (http://maknyte.com/deficitas/). Šermukšniai augo visur, jugoslaviškas velvetas buvo deficitas, o pati sąvoka „deficitas“ buvo „paslaptingas burtažodis, trumpam atveriantis vartelius į gražios ir patogios buities pasaulį“. Skanauju šiuos žodžius – konjakas, šermukšniai, velvetas, deficitas, kol pasigamina sprogstamasis vaikystės mišinys. „Deficitas“, pakeitęs lietuvišką „trūkumą“, tikriausiai buvo ir nepasiekiamo pasaulio pakaitalas. Dabar jau net ir tai patyrusiems sunku įsivaizduoti geismą, kurį keldavo bet kokios svetimos šalies paminėjimas šalia daikto. Toks daiktas, nepaprastai gaunamas, paskui visam laikui atsimenamas. Aš atsimenu Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ su tiksliai aprašytomis sekso scenomis Australijoje degant krūmynams, kurį 1985 m. gavau už keletą iš namų bibliotekėlės paslapčiomis išneštų Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų apie dailininkus. Beveik tuo pat metu, sako Maknytė, miestelio vaikai, įskaitant ir ją pačią, nulaužė medžių šakas, nudraskė visus šermukšnius ir iškeitė juos į velvetą. Iš jo pasiūtą kostiumą brolio vestuvėms dabar šalia Aurelijos demonstruoja sūnus Kasparas (vėliau kostiumas dalimis tvarkingai kabės ant kėdžių atkalčių ir pakabo). Jiedu atrodo kaip brolis ir sesuo iš praeities – tikrovė susidvejina.

Paulina Pukytė

Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje

Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.

Milda Dainovskytė

Pokalbis su parodos „Tap Water“ kuratoriumi Audriumi Pociumi

Rugsėjo 2 d. Rusų dramos teatre pristatyta Audriaus Pociaus kuruota jungtinė šiuolaikinio meno paroda „TapWater“. Parodos pavadinimas („čiaupo vanduo“) man priminė miegamųjų rajonų daugiabučių rūsiuose tvyrantį duslų kvapą ir mano santykį su čiaupo vandeniu. Kartais nedrįstu gerti vamzdynų vandens tiesiai iš čiaupo. Ilgas vandens kelias iki mano burnos kelia nepaaiškinamą baimę.

„Tap Water“– vienas įdomiausių rudens pradžios reiškinių Vilniaus meno lauke. Lokacijos, nuotaikų ir objektų santykiai atneša netikėtų atradimų. Paroda kaip ekskursija buvo tobulas formatas šiai ekspozicijai ir vietai. Žiūrovui tai yra reta proga patekti į neafišuojamus teatro kampus, pakvėpuoti orkestro duobės dulkėmis ir kitaip išgyventi erdvę.

Ekskursijos vadovas sufleruoja judėjimo trajektorijas. Taip vedamas imi skaityti kūrinius kaip ištisą pasakojimą. Nors nemažiau patraukli būtų ir savarankiška klajonė po parodą, toks pasivaikščiojimas gali tapti nuotykiu, jei tai tektų daryti be jokio plano...

Ant Žvėryno tilto kalbėjomės su Audriumi apie čiaupo vandenį.