Tarp disciplinų

Dalius Jonkus

Vosyliaus Sezemano filosofijos aktualumas šiais laikais

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

Tomas Čiučelis

Padėties diagnozė ir alternatyvos

Problema, kurios akivaizdoje atsidūrė šiandieninė kritika, yra jos adekvatumas pasaulyje, kuriame net pačios subversyviausios strategijos ir veiksmai – įskaitant „linksminimąsi“ ir „frendinimąsi“ – tampa kapitalizavimosi dalimis. Tai negebėjimas kalbėti „iš už“ šio su pagreičiu progresuojančio kapitalizuoto būvio ir veiksmingai reprezentuoti sistemos eksterjero ar alternatyvos.

Sunkumai kyla, kai apmąstant „postideologinį“ akceleracijos apimtą laiką vis dar bandoma taikyti vadinamąsias „tradicines“ ideologijos kritikos formas (čia galėtume prisiminti Frankfurto mokyklą kartu su T. Adorno, L. Althusseriu, M. Horkheimeriu, M. Foucault ir kitais). Tiems, kurie užsiima kritika, turėtų pasirodyti svarbūs būtent tie atvejai, kai į kritiką šiandien reaguojama kaip į neadekvatų dalyką. Viena iš tokio nepaisymo (ignoravimo, neėmimo domėn, atsisakymo, antagonizavimo) priežasčių, ko gero, yra įsitikinimas, jog toji XX amžių suformavusi intelektualinė tradicija, kurią P. Ricoeuras pavadino „įtarumo mokykla“ – t.y. marksiškoji kapitalistinės ekonomikos kritika, nyčiškoji moralės ir religijos kritika bei froidiškoji psichikos ir sąmonės kritika – nesugebėjo produkuoti jokių įtikinamų ir praktiškai funkcionuojančių alternatyvų ekonominei, socialinei ir psichologinei realybės sandarai. Pavyzdžiui, mums nuolat primenama apie žlugusius bandymus įsteigti demokratines santvarkas, kuriose nebūtų paminti tokie demokratiniai principai kaip lygybė, laisvė ir socialinis įsitraukimas. Regis, vienintelis pasirinkimas yra arba priimti dabarties „nekritikuojamumą“, arba kažkokiu būdu permąstyti ir reaproprijuoti „pasenusius“ kritikos naratyvus taip, kad jie būtų adekvatūs dabarties reiškiniams ir diskursams. Galbūt kritika turėtų iš naujo atrasti savo balsą, tik šį kartą naujame amžiuje.

Deima Žuklytė

Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“

Mergina juodu kostiumu sėdi ant netvarkingai sumestos didžiulės keturių tūkstančių knygų stirtos, iš jos traukia vieną knygą po kitos ir skaito. Tekstas netrunka sulaukti nuosprendžio: patinka arba ne. Pirmuoju atveju knyga laikinai pastudijuojama, antruoju – sviedžiama šalin. Tai – naujausias jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“, atliktas knygyne „Juodas šuo“, be to, tiesiogiai transliuotas internetu. Dirsytė, ko gero, yra viena geriausiai žinomų jaunosios kartos kūrėjų – 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvo tituluota geriausia menininke. Mugėje Monika atliko performansą „Aš tavo saulė“, kurio metu susirangiusi sėdėjo vamzdžio pavidalo bokštelyje ir šaukė žodžius apie meilę; tuo metu lankytojai galėjo patekti į bokštelį ir stebėti ją pro permatomas lubas. Performansas traukė mugės lankytojų akį ir ausį, tad veikiausiai už šį žaismingą provokatyvumą jo kūrėja ir buvo įvertinta.

„7md“ redakcija

Kažkas papuvę...

Kultūros leidinių kantrybė trūko. Sausio 19 d. 12 val. leidinių „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „bernardinai.lt“, „Metai“, „Nemunas“ ir „7 meno dienos“ redaktoriai bei keli bendradarbiai susirinko Vilniuje į Vinco Kudirkos aikštę ir surengė simbolinę protesto akciją „Pernykštis sniegas“. Penkiolika minučių statėme sniego pilį priešais paminklą Lietuvos atgimimo šauklio laikraščio „Varpas“ redaktoriui, o paskui tais pačiais kastuvais grąžinome visą nukastą sniegą atgal. Taigi – padirbėjome šauniai, bet niekas nepasikeitė, jokių rezultatų nematyti.

Agnė Narušytė

Parodos „Aukščiau“ galerijoje „Akademija“, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“ galerijoje „Trivium“

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Dalius Jonkus

Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune

 

Nauja Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune sudaryta iš dviejų dalių. Tai videofilmas, kuriame autorė nufilmavo Kauno marių peizažą, ir kvapų testavimas. Paroda pateikiama be pavadinimo, tad kiekvienas žiūrovas turi pats atrasti savo santykį su šiais kūriniais ir yra skatinamas įsitraukti į patį kūrybinį procesą. Kvapus autorė eksponuoja indeliuose, jie padėti ant savotiškų kolonų ir iš viršaus apšviesti skirtingomis šviesomis. Norint pajusti eksponuojamus kvapus, tuos indelius reikia atidaryti ir pasilenkti prie jų. Pasilenkus ne tik pajuntamas kvapas, bet ir pamatomas savojo veido atvaizdas. Kolonos pasirodo esančios tarsi šuliniai, kurių dugne per raibuliuojantį skystį matome atsispindintį veidą. Eglė Rakauskaitė kvapus pateikia kaip reprezentaciją naikinančią terpę. Kvapai nėra tarpininkai. Jie tiesiogiai paliečia kiekvieną ir atveria asmeninių išgyvenimų ir asociacijų lauką. Kvapai yra laikomi netinkama meninio vaizdavimo priemone dėl savo subjektyvumo. Jie naikina distanciją tarp subjekto ir objekto. Jie nepalieka abejingų, nes vieniems patinka, o kitiems kelia šleikštulį. Kvapai tiesiogiai mus įtraukia, bet patys lieka nematomi. Jie egzistuoja kaip vos jaučiama atmosfera arba kaip viską persmelkiantis dvokas. Kvapai tarsi kvėpavimas ir įkvėpimas, be kurio gyvenimas būtų neįmanomas. Praradę uoslę žmonės praranda ir skonį. Kvapai yra gamtos dovana, tačiau kultūra ją transformuoja ir ištobulina. Natūralūs kvapai įgyja naują gyvenimą ir tai, kas paprastai mums atgrasu ir pasišlykštėtina (pavyzdžiui, puvėsių, pelėsių ar rūgėsių kvapas), kultūriškai kultivuojant tampa neatsiejama žmogiško pasimėgavimo dalimi. Kvapai generuoja individualias asociacijas, kurios leidžia pažvelgti į savo sielos šulinį. Kiekvienas įkvėpdamas šiuos kvapus tampa tiesioginiu vyksmo dalyviu ir žvelgia į raibuliuojantį savo atspindį, kuris kviečia iš naujo atrasti save.

Aistė Kisarauskaitė

Kęstučio Grigaliūno parodos „1944–45“ ir „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“

Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.

Gintarė Matulaitytė

Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio atgarsiai

„Stoties utopija“ – taip ir vadinosi viena iš dviejų Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio kontekste atidarytų parodų, eksponuota Vilniaus geležinkelio stotyje, ant pastato nenaudojamoje pirmojo perono dalyje sienų. Ten dar šią vasarą pradėjo veikti baras „Peronas“, ir šios parodos atidarymas buvo kone pirmas įvykis, įrašęs jį į barųlankytojųmenogerbėjų žemėlapį. Barai ir menas tapo neatsiejami jau nuo kažin kada, tad, turint galvoje procesą, kurį būtų galima pavadinti stoties barėjimo metu, nenuostabu, kad ir čia juos sutinkame kartu. Ar, tiksliau būtų sakyti, menas atsekė paskui barus, kaip teigia festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė: „pastebėjome jame [stoties rajone] vykstančius pokyčius ir prisijungėme prie jų“ (Lrt.lt, 2015 08 12, http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/110800). Pokyčius bando užfiksuoti ir parodoje dalyvaujantys menininkai, tik keista – tame fiksuojamame „čia ir dabar“ kai ko trūksta: fotografijose beveik nėra žmonių. Tarsi rajono vaizdas aiškiau atsivertų išvalytas nuo „socialinės problematikos“, tarsi taip mes galėtume iš naujo įvertinti jo (utopinį) potencialą.

Agnė Narušytė

Eilinė kalėdinė esė

Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.

Monika Gimbutaitė

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Pavargę nuo vaizdų ir žinių srauto, apatiškai scrolliname žemyn. Šį šiuolaikinį žmogų apibrėžiantį veiksmą galima sustabdyti tik labai trumpam ir labai paveikiomis priemonėmis – pavyzdžiui, videofilmuku su žaidžiančia kate. Jei katės filmo į tekstą įdėti negali, tai rašai trumpai. Sentencijomis, tezėmis, lozungais. Ir bent jau gausiai iliustruoji.

Sako, kad žmonės nebesugeba kitaip priimti informacijos. Realybę suprantame fragmentiškai, iš informacijos srauto išnyrančios žinutės greit nugrimzta į ją atgal. Amžiams. Šis principas galioja ne tik socialinių tinklų paskyroms ar žiniasklaidos priemonėms, bet ir parodoms.

Nieko keisto, kad šiuo fenomenu vadovaujasi ir jį analizuoja post-internet ar medijų menininkai, bet nustembi srautinę Facebook struktūrą išvydęs iš esmės istoriografinę funkciją atliekančioje parodoje. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kino tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės inicijuota paroda „Kinas eina per miestą“ žiūrovams pristato iki šiol nepažintą Vilniaus kino teatrų istoriją. Parodoje galima išvysti miesto kino teatrų žemėlapį bei susipažinti su įvairiausiais radiniais juose – nuo etatų sąrašų ir kino teatrų afišų iki suvenyrinių prekių ir Lietuvos kino istoriją kūrusių žmonių liudijimų. Objektai iliustratyvūs, simptomiški, kai kurie – netikėti, sudominantys, įtraukiantys. Tačiau nė vienam iš jų neskiriama per daug dėmesio. Atrodo, kad parodos sudarytojų tikslas buvo sąmoningai sukurtas archyvinės informacijos srautas, formuojantis bendrą laiko, vietos, kultūrinio lauko paveikslą, kurio detalės nublanktų prieš pačios drobės dydį ir objektų gausą.