7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas nutiko lietuviškam medijų menui?

Pokalbis su parodos „Remediacija“ kuratoriumi Jurijumi Dobriakovu

Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)
Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)

Spalio 21–31 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko X tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ paroda „Remediacija“. Jos kuratorius Jurijus Dobriakovas siekė iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą ir apmąstyti jo trumpą istoriją Lietuvoje. Parodos dalyviai – žinomi jaunosios kartos ir dar tik neseniai baigę studijas menininkai: Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Bartoš Polonski, Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Julijonas Urbonas, Aistė Viršulytė, taip pat 3xpozicija, VILMA.CC ir BALSAS.CC (parodos vaizdų galima rasti čia: http://www.letmekoo.lt/anton-zolo-ir-laima-stasiulionyte-cntrs/). Pristatydamas parodą kuratorius iškėlė klausimą: „Ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?“ Suintriguoti pakvietėme Jurijų Dobriakovą pasidalinti savo, kaip medijų meno procesų dalyvio, patirtimi.

 

Kaip ir kada susidomėjai medijų menu, kodėl?

Apie 2000-uosius pradėjau aktyviai domėtis eksperimentine elektronine muzika, ji buvo artimai susijusi su platesniu technologinio, skaitmeninio ir medijų meno kontekstu. Todėl lygiagrečiai po truputį pradėjau gilintis ir į labiau vizualias bei interaktyvias medijų meno formas. Ypač paveikė keli mėnesiai, praleisti Berlyne 2002 m. vasarą, – tuo metu aplankiau daug įvairiausių koncertų, performansų ir modernaus bei šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų. Technologijų naudojimas mene (net ir formos, kurios šiandien galbūt atrodo pernelyg tiesmukai iliustratyvios) tada atrodė kaip savotiškas ateities pažadas, demokratiškesnės ir „dabar“ jausmu paremtos kultūros prototipas.

 

Tuo metu gyvenau Klaipėdoje, kur tokiu menu domėjosi gana nedaug žmonių. Juo labiau beveik nebuvo ir erdvių, kur jį būtų galima pamatyti gyvai. Tačiau apie 2003 m. visgi susipažinau su keliais dizaineriais, garso kūrėjais ir vizualiais menininkais (Ernu Šimkūnu, Deividu Krutkevičiumi, Kristijonu Lučinsku ir kt.), kurie susibūrė į neformalų kolektyvą „Miglos_lab“ ir bandė kurti įvairius projektus pajūryje. Per tą terpę susipažinau su Nomedos ir Gedimino Urbonų iniciatyvomis Vilniuje, pirmą kartą sudalyvavau (trečiajame) festivalyje „Centras“ Kaune ir konferencijoje „RAM6“ Vilniuje, kuri vyko ŠMC ir sutraukė daug tuo metu aktyvių jaunų lietuvių menininkų, besidominčių technologijomis ir skaitmenine kultūra. Tai buvo savotiškas apreiškimas. Kartu didelę reikšmę turėjo ir interneto atsiradimas namie – naudodamasis juo kūriau įvairias kūrybinio turinio sklaidos platformas (pvz., virtualią elektroninės muzikos leidyklą „Surfaces Netlabel“) ir bendravau su Vilniuje gyvenančiais garso menininkais. Vėliau, kai 2005 m. persikrausčiau į Vilnių, viskas įgijo dar didesnį pagreitį.

 

Kaip lietuviškas medijų menas atrodė prieš penkiolika metų? Kokie buvo pagrindiniai šio lauko žaidėjai-kūrėjai?

Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, jis atrodė gana utopiškai. Buvo didžiulis tikėjimas, kad (kritiškai permąstytos) komunikacijos technologijos padės sukurti geresnį ir atviresnį rytojaus pasaulį. Buvo nuojauta, kad tuoj jau tikrai gyvensime McLuhano „globaliajame kaime“, kad praktiškai visas problemas išspręs laisva informacijos ir duomenų cirkuliacija. Kitaip tariant, atrodė, kad viskas tuoj pasikeis. Viskas iš tiesų pasikeitė, bet kiek vėliau ir visai kitaip, nei buvo tikėtasi anuomet.

 

Tiesa, savo akimis nemačiau pirmųjų su medijų menu susijusių renginių, iki 2000-ųjų vykusių daugiausia Vilniuje, – tų pačių Urbonų laikinos medijų meno laboratorijos „Jutempus“ įsikūrimo, 1995–1997 m. jų inicijuoto tarptautinio projekto „Ground Control: Technology and Utopia“, „tvvv.ploto“ laidų ir kt. Panašiu metu Mindaugas Gapševičius, Kęstutis Andrašiūnas ir Darius Mikšys įkūrė virtualią instituciją „Institutio Media“ (www.o-o.lt), apie kurią taip pat sužinojau tik gerokai vėliau. Tačiau tuomet, kai asmeniškai „atradau“ medijų meną, aktyviausi scenos dalyviai buvo daugiau mažiau tie patys. Iki 2004–2005 m. viskas sukosi daugiausia aplink Urbonų platformą (nors buvo ir kitų „ašių“ – tas pats „Centras“ Kaune, Virginijaus Kinčinaičio kuruojamas festivalis „Enter“ Šiauliuose, galerija „Intro“ dabartinio VDA „Titaniko“ vietoje ir kt.), ilgainiui jų „misiją“ perėmė ir tęsė jaunesni iš jų projektų „išaugę“ aktyvūs veikėjai – Vytautas Michelkevičius, Andrius Rugys, Tautvydas Bajarkevičius ir kiti. Svarbų vaidmenį atliko ir svetur gyvenantys menininkai, teoretikai ir dėstytojai – jau minėtas Mindaugas Gapševičius („Migrating Art Academies“), Ignas Krunglevičius, Žilvinas Lilas. Daugelis jų tebėra aktyvūs, tik nebūtinai toje pačioje srityje.

 

Sakai, kad medijų menas nebėra aktuali kolektyvinė realybė. Kodėl taip manai?

Visų pirma todėl, kad šios sąvokos praktiškai nebevartoja patys menininkai (nors ji vis dar vartojama akademinių programų pavadinimuose ir turinyje – pvz., VDA, VDU yra medijų meno katedros). Retas lietuvių menininkas šiandien pasakytų, kad kuria būtent „medijų meną“. Deja, panašu, kad ši sąvoka tapo anachronizmu arba tiesiog reiškiniu, kuris buvo aktualus tik tam tikram laikotarpiui, o paskui neteko „likvidumo“ (kaip, pavyzdžiui, ir „postfotografija“). Be to, nebėra ir aktyvios visą sceną vienijančios platformos – anksčiau (nuo 2005 iki 2010 m.) tokia platforma buvo Vytauto Michelkevičiaus ir kolektyvo redaguotas žurnalas apie medijų kultūrą „balsas.cc“, išsivystęs iš Urbonų medijų meno laboratorijos „VILMA“. Kai kurie menininkai ir toliau tebenaudoja naujas technologijas savo kūryboje (pvz., Julijonas Urbonas), tačiau nebėra tokio toje srityje dirbančiųjų bendrumo jausmo kaip anksčiau. Įvyko tam tikra individualizacija, menininkai labiau linkę koncentruotis į asmeninės kūrybos plėtrą, o ne į jos priskyrimą bendram laukui ar bendruomenei. Savaime tai nėra blogai. Turbūt scenarijus labai logiškas.

 

Kas dar per tą laiką pasikeitė? Koks lietuviškas medijų menas yra dabar? Kas yra pagrindiniai jo kūrėjai?

Nuo savotiško technologinio fetišizmo dalis menininkų perėjo prie labiau konceptualių meno formų, kur konkrečios priemonės nebesvarbios – svarbesnė yra idėja, o jai parenkamos išraiškos formos gali ir neturėti nieko bendro su naujomis technologijomis. Kita dalis susitelkė į technologinį meną kaip savotišką amatą ir dirba su pačiomis naujausiomis technologijomis tokiu būdu, kad galutinis rezultatas yra labiau paveikus jusliškai nei intelektualiai. Kai kurie anksčiau labai aktyvūs medijų menininkai apskritai pasitraukė iš meno scenos ir dirba kitose srityse (jas galima pavadinti, pavyzdžiui, „postmedijų menu“) arba tiesiog kuria naujas savo tapatybes. Dėl šios priežasties nepavyko į parodą „Remediacija“ įtraukti kelių autorių, kuriuos labai norėjosi joje matyti (pvz., Andriaus Rugio), bet akivaizdu, kad jie tiesiog perėjo į kitą erdvę ar etapą, todėl nejaučia bendros „medijuotos“ praeities refleksijos poreikio.

 

Iš vis dar aktyvių ir nuosekliai technologinio ir medijų meno srityje dirbančių kūrėjų paminėčiau tą patį Mindaugą Gapševičių, Igną Krunglevičių, Bartošą Polonskį, Rimą Sakalauską, Julijoną Urboną. Yra ir kitų, galbūt jaunesnių, su jais susiduriu mažiau. Tačiau jų raiška ir požiūris į technologijas šiuo metu yra tiek skirtingi, kad praktiškai neįmanoma apibrėžti dabartinio lietuviško medijų meno. Juolab kad, kaip minėjau, ir pati sąvoka meno terpėje vartojama labai menkai.

 

Kodėl parodos anotacijoje vartoji žodį „nutiko“?

Man įdomu, kad medijų menas Lietuvoje praskriejo kaip kometa. Praėjo gana nedaug laiko tarp jausmo, kad medijų menas yra labai „gyvas“ ir aktualus, ir suvokimo, kad jis jau „praėjo“. Lietuvos meno laukui tai yra blogai ta prasme, kad yra mažiau įvairovės. Su Vytautu Michelkevičiumi esame kalbėję, kad Lietuvoje visą laiką laimi konceptualaus šiuolaikinio meno diskursas (kuriam atstovauja, pavyzdžiui, ŠMC). Kiti diskursai šitos konkurencijos neatlaiko ir ištirpsta jame arba paprasčiausiai išnyksta. Kaimyninės Latvijos meno scenoje įvairovės yra daugiau, tačiau didesnė ir meno lauko fragmentacija. Kita vertus, sunku sakyti, kad medijų meno diskurso nuslopimas viso Lietuvos meno lauko kontekste yra neigiamas – galbūt to diskurso čia net nereikėjo arba reikėjo tik tiek, kiek jo ir buvo?

 

Kokias medijas dabar naudoja Lietuvos menininkai?

Šiandien menininkai daugiausia naudoja įvairius virtualios realybės prietaisus, 3D vaizdo projekcijų modeliavimą erdvėje (video mapping), interaktyvius sprendimus. Tačiau tai vis labiau tampa jau egzistuojančių technologijų pritaikymu, nes patys menininkai išmoksta to iš interaktyvių technologijų industrijos, kurioje dirba. Gerokai mažiau yra bandymų „nulaužti“ šias technologijas arba kritiškai jas apmąstyti. Panašu, kad su technologijų naudojimu versle, pramogų industrijoje ir t. t. yra daugiau mažiau susitaikyta – galima sakyti, kad iš lietuviško medijų meno dingo kairysis „antisisteminis“, „kiberpanko“ diskursas. Nors tuo pačiu metu „pasidaryk pats“ ideologija ir įvairūs technologijos praktikų klubai kuriasi vienas po kito, tačiau jų propaguojamas technologijų naudojimo būdas labiau artimas verslumo ir kūrybinių industrijų mentalitetui. Tai pat reikia pridurti, kad dalis menininkų šiuolaikines technologijas naudoja grynai kaip metaforas, neafišuodami jų veikimo mechanizmų – pavyzdžiui, taip dirba „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), tačiau jie ir neįvardija savo kūrybos kaip medijų meno.

 

Kas tau asmeniškai medijų mene, praeities ir dabartiniame, įdomiausia?

Įdomiausia ir svarbiausia technologiniame ir medijų mene man visada buvo jo potencija kurti kitokius, utopinius visuomenės modelius ir kritiškai apmąstyti esamąjį. Tam tikra prasme geras medijų menas man yra technoskeptiškas menas. Tai menas, kuris nepriima verslo ir politikos struktūrų siūlomų žaidimo taisyklių technologinės raidos srityje. Šiandien tokio meno Lietuvoje aš beveik nebematau.

 

Kas yra „lietuviško medijų meno dvasia“? Ar pavyko su ja pabendrauti?

Man tai yra tam tikras neilgas laikotarpis (viso labo dešimtmetis, maždaug tarp 1997 ir 2009 m.), kai medijų menas Lietuvoje galėjo būti. Tas potencialas pasireiškė įsimintinais kūriniais, renginiais ir projektais, tačiau neįsitvirtino kaip kažkas, kas ir šiandien būtų taip pat gyva ir aktualu. To dešimtmečio kolektyvinę (nes tada viskas buvo būtent apie kolektyvus ir bendruomenes – šiandien to praktiškai nebėra) dvasią ir norėjosi „iškviesti“. Manau, kad iš dalies tai pavyko, nes kai kurie dalyviai ir žiūrovai man asmeniškai sakė, kad parodoje patyrė keistą „anachronistinę“ būseną, o ir mane patį eksponuojant parodą apėmė savotiškas (neįvykusios, neišsipildžiusios) „ateities praeityje“ jausmas. Dar labiau tą jausmą būtų sustiprinusi, pavyzdžiui, videodokumentacija iš minėtos 2004 m. konferencijos „RAM6“, kurios įtraukti nepavyko.

 

Kaip manai, ar pavyko grąžinti medijų meno sampratą į akiratį?

Manau, bent jau trumpam pavyko. Ta samprata niekur nebuvo dingusi iš akademinių institucijų akiračio, tačiau vienas iš parodos tikslų ir buvo iškelti klausimą: ar akademinės medijų meno programos galiausiai išsiverčia į gausią ir kokybišką medijų meno produkciją? Tačiau nežinau, kiek įmanoma tą sampratą ir sąvoką grąžinti į aktyvią vartoseną medijų lauke. Greičiausiai to jau nebeįmanoma padaryti arba tai įvyks natūraliai kada nors ateityje ir kokiu nors kitu pavidalu / pavadinimu. Tačiau šiuo metu jaučiu, kad atėjo laikas bent jau rimtesniam moksliniam darbui apie Lietuvos medijų meno istoriją ir raidą.

 

Taigi, kokia diagnozė: ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?

Sakyčiau taip: tam tikru metu buvo stiprios ir gyvybingos užuomazgos, tačiau „scena“ užgeso, išsibarstė arba transformavosi į kai ką kita, taip iki galo ir nesusiformavusi.

 

Kalbino Agnė Narušytė

Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)
Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)