7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis

Helmutas Šabasevičius

Sodai dramblio kaulo bokšte

Šokio teatro „Airos“ premjera

Pasivaikščioti po vienos iš žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografių Airos Naginevičiūtės „Menų spaustuvėje“ pasodintus „Stiklo sodus“ pirmiausiai verta tiems, kurie seka Lietuvos originaliosios choreografijos pulsą ir domisi vis gausėjančių šios srities menininkų kūrybos kontekstais.
 
Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklis šių aplinkybių nežinantiems gali pasirodyti bauginančiu savistabos seansu, kuriame nesiekiama užmegzti aktyvesnio kontakto su žiūrovu, o užsisklendžiama estetizuotos kūrybos erdvėse, vengiant bet kokių asociacijų su socialiniu ir politiniu kūrybos fonu, nesustabdomai įsiveržiančiu į dramos teatro peizažą.

„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Šokantys 2014-ieji

Besibaigiančių metų kaleidoskopas

Stabtelėjęs pagalvoti apie dar vienus šokio kultūros metus suvoki, kad per kelis dešimtmečius kupinai prisodrintame įspūdžių lauke tampa tiesiog įdomu stebėti, kaip įvairėja šokio erdvės, keičiasi įprastiniai šokio kūrybos centrai, formuojasi šokio sąsajos su visa šiuolaikine Lietuvos kultūra.
 
Kitais metais devyniasdešimtmečio sulauksianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė jau nebetapatinama vien su muziejiniais spektakliais – trupės vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“ projektas rodo, kad net klasikines biografijas turintys šokėjai savo choreografiniuose darbuose labiau domisi ne tiek klasikine, kiek neoklasikine choreografine raiška, visokiomis jos dermėmis su šiuolaikinio šokio formomis, kartais – ryšiais su šokio ir kultūros istorija, kaip kad šiemet „Impulse“ parodytame Živilės Baikštytės „Pomeriggio“. Būtent „Impulsas“ atrado Martyną Rimeikį, kuris sulaukė Godo ir 2015 metais žada pirmąjį „pilno metražo“ spektaklį – „Visur, kur mes nebuvome“.

„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Akvilė Eglinskaitė

Analizuojant judesį

Pokalbis su šokėja ir choreografe Ugne Dievaityte

Ugnė Dievaitytė, gyvenanti ir dirbanti Madride, per pastaruosius metus tapo įsimintina ir palankiai vertinama kūrėja Europos šiuolaikinio šokio žemėlapyje. Ji šoka įvairiuose projektuose, įgyvendina savo choreografinius sumanymus, veda šokio technikos bei kūrybinės improvizacijos seminarus. Dvejus metus iš eilės Naujojo Baltijos šokio festivalyje su kolege Poliana Lima pristatė savo solinius pasirodymus bei bendrą debiutą. Rudenį menininkių spektaklis „It stebėtum debesis“ („Es como ver nuber“) apdovanotos festivalyje „Vila-real en Dansa“ už geriausią choreografinių sumanymų realizavimą. Gruodžio 17 d. Vilniuje įvyks spektaklio „Alkis“ premjera. Su Ugne susitikome pasikalbėti apie aktualiausius jos kūrybinės biografijos įvykius ir kelią į link jų.

Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „M.R.U.M.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „M.R.U.M.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „Nekviesta būtybė“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „Nekviesta būtybė“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kristina Steiblytė

Kritiko ir choreografo pas de deux

 

Projekto „Kritikai vs. choreografai“ trečiasis sezonas jau eina į pabaigą, bet apie jį viešumoje kalbama ganėtinai mažai. Nors pavadinime ir naudojamas supriešinimas vs., vis dėlto tai yra bendradarbiavimo projektas, Lietuvoje po truputį įtvirtinantis šokio dramaturgo figūrą. Apie projektą, jo tikslus ir pačią šokio dramaturgiją kalbamės su „Kritikai vs. choreografai“ koordinatore ir dalyve Ingrida Gerbutavičiūte, jau nebe pirmus metus projekte dalyvaujančiomis šokio ir teatro teoretikėmis Sigita Ivaškaite, Monika Jašinskaite, Silvija Čižaite-Rudokiene.

„Contemporary?“. D. Matvejevo nuotr.
„Contemporary?“. D. Matvejevo nuotr.
„ID: D&G“. D. Matvejevo nuotr.
„ID: D&G“. D. Matvejevo nuotr.
„Mozaika“. D. Matvejevo nuotr.
„Mozaika“. D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Lietuviškas „Spragtukas“ vakar ir šiandien

Helmutas Šabasevičius kalbina choreografą Elegijų Bukaitį

Lapkričio 21, 22 ir 23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko premjeriniai Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektakliai. Tai – naujausias Lietuvos baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro darbas, sukurtas Lietuvos šokėjams atsižvelgiant į jų individualybes. Spektaklis visai šeimai šliejasi prie tradicinės šio baleto interpretavimo tradicijos – remiasi klasikinio baleto leksika, išradingomis pantomimos scenomis ir raiškiais sceniniais vaizdais, kuriuos sukūrė scenografas ir kostiumų dailininkas Viačeslavas Okunevas. Tarp jo siūlomų dekoracijų – ir Vilniaus panorama, skatinanti įsivaizduoti, jog stebuklingi E.T.A. Hoffmanno pasakos nuotykiai galėjo vykti Lietuvos sostinėje. Dar viena įdomi detalė – vaikiškos Mari svajonės čia siejamos ne vien su žaislų ir saldumynų šalimi, bet įgauna konkretesnį akcentą: paskutinio veiksmo divertismentas ir Mari bei Spragtuko, virtusio Princu, duetas vyksta teatre, o scenos gale tviska kiekvieno baletomano ir baleto artisto svajonės – Paryžiaus operos – fojė interjeras. Kaip jau esame įpratę, Pastoro formuojamo repertuaro spektakliuose darbo atsiranda ne tik pripažintiems Lietuvos baleto solistams, bet ir jauniems šokėjams, tad „Spragtukas“ sulauks ne tik vaikų ir jų tėvų, bet ir baleto kultūra besidominčių profesionalų dėmesio, ir prie šio spektaklio bus dar ne viena proga sugrįžti.

Eligijus Bukaitis (Droselmajeris) balete „Spragtukas“. 1975  m.
Eligijus Bukaitis (Droselmajeris) balete „Spragtukas“. 1975 m.
Krzysztofo Pastoro „Spragtukas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. M. Aleksos nuotr.
Krzysztofo Pastoro „Spragtukas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Kristina Steiblytė

Apie gyvenimo linksmumą

„Auros“ šokio spektaklis „Gyvenimo aprašymai“

Kaune vykusios peripetijos – savivaldybės ir teatralų nesutarimai, Kauno pantomimos teatro ir šokio teatro „Aura“ sujungimas – atrodė kaip išties didelė nelaimė ir pantomimos teatrui, ir „Aurai“. Kai jau lyg ir buvo galima grįžti į vėžes, griebtis darbo ir pamiršti savivaldybės pokštus, išsilakstė pagrindiniai „Auros“ šokėjai (kas į užsienį, kas dirbti savarankiškai) ir teko performuoti trupę. Kaip teatras susitvarkė su šia bėda, buvo galima pamatyti jo rengiamame festivalyje „Aura ’24“ Kaune. O visai neseniai tokia proga suteikta ir vilniečiams: lapkričio 18 d. „Menų spaustuvėje“ „Aura“ parodė naujausią savo spektaklį „Curricula vitarum-CVs-Gyvenimo aprašymai“.
 
Spektaklio choreografas iš Vokietijos Paulas Hessas pirmasis sukūrė spektaklį su naujai surinkta tarptautine trupe (Daniel Medeiros, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israel Ismael Infante Salazar, Kyrie Oda). Spektaklio metu buvo nesunku pajusti, kad choreografas suteikė šokėjams laisvę improvizuoti ir žaisti savo sukonstruotose ribose: žaismingi, linksmi, vaidinantys šokėjai scenoje ne tik stengėsi atlikti jiems suformuluotas užduotis, bet ir bendravo. Netgi šokdami tikslumo, sinchroniškumo reikalaujančias kombinacijas. Ši nauja trupė pasirodė labai jaunatviška ir dar kiek vaikiška: žaidžianti, lengvai flirtuojanti, kad pažintų vieni kitus, prisijaukintų žiūrovus ir pradėtų šokti kartu.

„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
„Gyvenimo aprašymai“. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
Helmutas Šabasevičius

Apie ką šoko bitės?

Šeštasis šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“

Lapkričio 14–16 d. „Menų spaustuvėje“ vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – jo rengėja „Artopia“ jau šeštą kartą pristatė profesionalias ir tokiomis mėginančias tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio bitutes. Jau trečią dešimtmetį dūzgiantis Lietuvos šiuolaikinio šokio avilys vis pilnėja, tačiau jame suneštas medus vis dar nevienodos kokybės. Šeštame sąskrydyje buvo visko – premjerų, naujų anksčiau sukurtų spektaklių redakcijų, eksperimentų, nebaigtų kūrinių ir jų eskizų. Konceptualia spektaklio programos negalėtum pavadinti, bet toks tikslas vis dar ne Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos jėgoms. Todėl keblu pasirinkti ir šio festivalio programos reflektavimo strategiją. Galbūt pakaktų statistinio požiūrio: jis leidžia džiaugtis kūrinių ir atlikėjų gausa, vis didėjančia šiuolaikinio šokio sklaida. Vis dėlto sąžiningiau pažvelgti į trijų dienų sąskrydį pamirštant netolygų festivalio dalyvių pasirengimą bei skirtingas kūrybines sąlygas ir kiekvieną kūrinį vertinant be didesnių išlygų – kaip konkretaus žiūrovo teismui pateiktą šiuolaikinio šokio diskurso fragmentą. Festivalį pradėjo iki šiol negirdėta šokio grupė „GESH’ move“, kurios pavadinimas slepia judesio pažadą. Spektaklis „K.ID“ – dar vienas rebusas, kurį šifravo visas būrys kūrėjų: dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, o atliko Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė. Keturiasdešimties minučių spektaklis vyksta taip, kaip žadama programėlėje, bet aiški istorija spektaklyje virsta painia vaizdine šarada. Tamsioje erdvėje pakabintos sūpynės – galimo, būsimo, buvusio judesio simbolis ir judesio aikštelė, padedanti išskleisti autentišką, organišką judesį, kurį vis dėlto dažniausiai nustelbia dirbtinė automatinė artikuliacija iš purtymosi ir grimasų, vis dar rodančių, jog aplinka šokio kūrėjams tebėra ir psichologinis, ir emocinis priešas. Atlikėjų judesiai savaime energingi, bet energija skleidžiasi netolygiai, atrodo, kad sinchroniško judesio, vaidybos pasitelkimo motyvai nėra iki galo apgalvoti ir pasverti.

„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Vėlinių šokiai

Keli vakarai išėjusiems atminti

Paskutinė spalio savaitė – proga prisiminti mus amžiams palikusius artimuosius, bičiulius, profesinius bendraminčius. Šokio kūrėjai tam turėjo keletą progų.
Spalio 23 d. Mokytojų namų Didžiojoje salėje įvyko vakaras, skirtas baleto istorikės ir kritikės, šokio pedagogės, kolektyvo „Liepsnelė“ įkūrėjos Lidijos Motiejūnaitės atminimui – jai šiemet būtų sukakę devyniasdešimt metų. Jos darbai reikšmingi Lietuvos baleto istorijai (dar 1972 m. ji pirmoji apsigynė disertaciją, skirtą baleto artistės Marijos Juozapaitytės kūrybai, po kurio laiko išleido knygą – šios šokėjos portretą), tačiau dar svarbesnis jos pedagoginis darbas su „Liepsnelių“ šokėjomis.
Šio prieš penkis dešimtmečius įkurto kolektyvo taip pat nebėra – ilgą laiką Profsąjungų kultūros rūmuose puoselėta „Liepsnelė“ užgeso, o ir patys rūmai šiandien labiau primena vėlių buveinę, tačiau ant Tauro kalno rusenusią šokio ugnį išsinešiojo daugybė Motiejūnaitės mokinių. Baleto istorikas Žilvinas Dautartas Motiejūnaitę pavadino „deimantų ieškotoja“ – ji paragino į M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyrių stoti baleto solistę, dabar pedagogę Loretą Bartusevičiūtę, „Liepsnelėje“ su šokiu susipažino visas Lietuvos baleto žvaigždynas – balerinos Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Neli Beliakaitė, choreografės Anželika Cholina, Marija Simona Šimulynaitė, ką jau kalbėti apie daugybę merginų, kurioms šokis, nors ir netapo profesija, visam laikui liko didele gyvenimo dalimi.
Atminimo vakare Motiejūnaitės liepsnelę kurstė jaunieji šokėjai, vienaip ar kitaip susiję su jos puoselėta šokio aistra. Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Ema Sliesoraitytė pašoko Eglės Špokaitės sukurtą miniatiūrą „Drugelis“ pagal Antonino Dvořako muziką, kelis epizodus parodė baleto mokyklos „Nuotaika“, kuriai vadovauja Motiejūnaitės auklėtinė Olga Tamašauskienė, mokinės: variaciją iš Charles’o Gounod operos „Faustas“ baleto paveikslo „Valpurgijos naktis“ atliko Gabija Kurkulytė, Driadės, Amūro ir Dulsinėjos variacijas iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pašoko Agnė Sakalauskaitė, Saulė Česnakavičiūtė ir Anastasija Marčenkaitė, o variaciją iš Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ pirmojo veiksmo – Rūta Karvelytė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.

„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Paryškinta kasdienybė

Nauji vaidmenys baleto spektakliuose

Prasidėjo aštuoniasdešimt devintasis Lietuvos baleto sezonas, vėl ieškosiantis pusiausvyros tarp klasikos ir naujovių: lapkritį žadama nauja Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versija, ją stato baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, o balandį – šiuolaikinių vienaveiksmių šokio spektaklių vakaras „Bolero“, kuriam vieną kūrinį skirs Martynas Rimeikis, choreografinių „Kūrybinių impulsų“ atradimas. Bet laukiant premjerų domina ir baleto trupės kasdienybė, o joje – nauji vardai senesniuose repertuaro spektakliuose. Nauji vaidmenys atskleidžia naujas ar kitokias artistų talento puses, leidžia juos labiau pažinti, o su kai kuriais – artimiau susipažinti.

„Kopelija“. M. Aleksos nuotr.
„Kopelija“. M. Aleksos nuotr.
„Barbora Radvilaitė“. M. Aleksos nuotr.
„Barbora Radvilaitė“. M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“. M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“. M. Aleksos nuotr.
Akvilė Eglinskaitė

Madingai „nepatogus“ Izraelio šokis

Festivaliui „Aura“ pasibaigus

Kai kurių Lietuvos šokėjų ir choreografų nuomone, tarptautinį šiuolaikinio šokio kontekstą mūsų šalyje pristato tik „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje ir „Aura“ Kaune. Galima ginčytis, nes dar yra „Plartforma“ Klaipėdoje, o Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečiasi gastroliuojančias trupes, tačiau tik minėti sambūriai tikslingai orientuojasi į aktualių šiuolaikinio šokio reiškinių sklaidą. O štai be Izraelio šokio atstovų jau ne pirmą sezoną abu renginiai neišsiverčia. Tokią madą, matyt, diktuoja ir nuolatiniai festivalių lankytojai – ištikimoji publika. Paskelbus programų dalyvius visuomet žinai, jog bilietais į šios šalies choreografų pristatymus reikėtų pasirūpinti iš anksto. Stipri fizinė atlikėjų parengtis, išlavinta technika, specifiška energija, gana paprastai, bet ne paviršutiniškai perteikiama mintis ir bendražmogiškos, emocingos bei intymios temos išpopuliarino Izraelio šokį visame pasaulyje.
24-asis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ šiemet į rudenėjantį Kauną prisiviliojo du puikius Izraelio kūrėjų darbus. Festivalio anonsai skelbė, kad visus šiemetinei programai atrinktus spektaklius galima apibendrinti juos vienijančia vyriškumo tema. Pastaruoju metu socialiniame ar kultūriniame diskurse dažniau tenka susidurti su moteriškumo, lygių lyčių teisių ir galimybių ar apskritai lyties niveliavimo, neigimo ar queer temomis. Tad pasiūlyta nauja perspektyva sudomino. Ypač lietuviškame kontekste, kur labai gajūs ir paplitę maskulinizuoti, patriarchaliniai ir autokratiški vyriškumo modeliai. Nors sociologas Artūras Tereškinas savo tekstuose dažnai atkreipia dėmesį: vyrus galima traktuoti kaip išnaudojimą patiriančią lytį. Yra daug moterims skirtų žurnalų, moteriškumo problemas vienijančių bendruomenių ar grupių, kuriose vyrai demonizuojami arba aptariamos įvairios strategijos, kaip manipuliuoti vyriškomis „silpnybėmis“. Buvo įdomu, kaip vyriškumo temą plėtoja Izraelio šokėjai, ar tai nėra tik festivalio rengėjų „pritemptas“ akcentas.

Anat Grigorio spektaklyje „Ponas šaunusis“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
Anat Grigorio spektaklyje „Ponas šaunusis“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotr.
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 45  >>> Archyvas