Šokis
Ignas Zalieckas
Šokis gali kurti alternatyvias struktūras
Pokalbis su šokėja Ula Liagaite
Šokėja Ula Liagaitė studijavo šiuolaikinį šokį „The Northern School of Contemporary Dance“ Anglijoje ir LEM Argentinoje. Sukūrė tokius darbus kaip „Duetas kuris buvo“, „Nedidelės apimties vyksmas“ („Small Performance“), „Una Chiva“ (choreografė Viviana Iasparra) ir kt. Taip pat vaidina Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020).
Žilvinas Dautartas
Baleto priešaušris
XV, XVI ir XVII baleto mokyklos laida. Viltis Algutytė ir Edvardas Smalakys
Ir mene pasitaiko nederlingų metų. Nuo tokio „badmečio“ neapsaugotas niekas – nei profesionalūs meniniai kolektyvai, nei švietimo įstaigos, ruošiančios būsimus profesionalus. Nuo ko priklauso tas „badmetis“, kuris kartais sujaukdavo ir choreografijos skyriaus absolventų, ir jų mokytojų planus? Nuo mokytojų? Bet didesnė jų dalis juk prieš tai ir po to sugebėdavo profesionaliai atlikti savo darbą. Nuo mokinių, jų profesinių duomenų, gebėjimo perimti mokytojų teikiamas žinias? Bet į choreografijos skyrių priimdavo gabiausius, po skrupulingos atrankos (su sąlyga, jei būdavo iš ko rinktis!).
Ignas Zalieckas
Kada supratai, kad užaugai?
Pokalbis su Inga Kuznecova
Inga Kuznecova – šokėja ir choreografė. Nuo 2014 m. dėsto Klaipėdos universitete, yra šiuolaikinio šokio studijos „Jazz Up“ vadovė, kuria ir šoka Šeiko šokio teatre. Sukūrė spektaklius „Mikas ir pusryčiai“ (2010), „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ (kartu su Petru Lisausku, 2012), „Diagnozė – krepšinis“ (2012), „Pamirštos princesės“ (2016) ir „Kill, Baby, Kill“ (2021).
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Pirmasis karo mėnuo
Viena naujausių Kauno šokio teatro „Aura“ premjerų – „Pluto“ – gimė ypatingu laiku: pirmas spektaklis įvyko dar prieš karą Klaipėdoje, antras – antrąją karo dieną Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Šios aplinkybės iš esmės pakeitė galimybes ir suvokti, ir vertinti spektaklį, kurį pastatė jau ketverius metus Lietuvoje gyvenantis niujorkietis šokėjas Matthew Dane’as Livingstonas.
Aušra Kaminskaitė
Žiūrėti tai, kas nematyta
Pokalbis su šokio kritiku Philippe’u Noisette’u
2021-ųjų pabaigoje į lietuvių kalbą išversta ir išleista prancūzų žurnalisto ir šokio kritiko Philippe’o Noisette’o knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“ – svarbus reiškinys Lietuvos šokio srityje. Tai viena retų progų lietuviškai paskaityti apie šiuolaikinio šokio tendencijas, įdomiausius lūžio taškus ir susipažinti su įstabiausius darbus kuriančiais choreografais. Tiesa, pirmajame knygos leidime pristatyta 30 menininkų, o trečiajame, išleistame lietuvių kalba, jų teliko 20. Autorius sako ilgainiui supratęs, kad svarbiau kalbėti apie idėjas, o ne apie vardus. Kartą jam net teko aiškintis vienai kūrėjai, kurios vardo naujajame leidime nebeliko.
Ignas Zalieckas
Kad kiekvienas pamatytų bent vieną šokio spektaklį per metus
Pokalbis su Gintare Masteikaite
Gintarė Masteikaitė – kultūros ir scenos menų vadybininkė, Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) bei festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė. Rengė tokius festivalius kaip „Naujojo cirko savaitgalis“ ir „ConTempo“. 2019 m. Scenos meno kritikų asociacijos apdovanota „Meno raktu“ už Lietuvos šiuolaikinio šokio srities plėtrą.
Helmutas Šabasevičius
„Skirtis su baletu tai man kaip mirtis“
Baleto dienoraščiai. 2022-ųjų sausis ir vasaris
Žieminių baleto dienoraščių antraštė – fragmentas iš pareiškimo, kuris atkreipė dėmesį, sausio 26 d. sklaidant Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomus Valstybės teatro dokumentus. 1933 m. gruodžio 6 d. artistas Mykolas Vansevičius kreipėsi į Valstybės teatro direktorių prašydamas tarpininkauti, kad jis ir toliau galėtų mokytis baleto studijoje: „5 metus mokindamasis, stengdamasis ir atsidavęs baleto mokslui, jo mylėtojas, visa širdimi pasišventęs, jokio kito mokslo nesimokindamas, per dieną visuomet studijoje užimtas, padėjęs daug sveikatos, mokėjęs po 35 litus į mėnesį už baleto mokslą, užduotas roles atlikdamas be jokių nusižengimų <...>
Žilvinas Dautartas
Baleto pedagogės talentas
Jolanta Vymerytė ir XIV baleto mokyklos laida
„Visas gyvenimas kaip viena diena“, – toks apibūdinimas tinka prisimenant vieną geriausių ir garsiausių Lietuvos baleto pedagogių, išugdžiusių ištisą plejadą ryškiausių balerinų, kurios garsino ir tebegarsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tai ilgametė M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus pedagogė Jolanta Vymerytė, su kuria atsisveikinome vos prieš mėnesį. Gimusi 1965 m. sausio 16 d. Alytuje, Vymerytė mus paliko šių metų sausio 15-ąją, iki gimtadienio likus tik vienai dienai. Keisti sutapimai, kaip keistas ir XIV „čiurlioniukų“ laidos likimas.
Agnė Zėringytė
Šokis kaip antras kvėpavimas
Pokalbis su baleto soliste Kristina Gudžiūnaite
Kristina Gudžiūnaitė – baleto solistė, sukūrusi beveik visus pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektakliuose. Keli iš jų – „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas George’as Williamsonas, 2015), „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020). Baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, Gudžiūnaitė stažavosi Vokietijoje, Australijoje, šoko Honkongo baleto trupėje.
Ignas Zalieckas
Kūryboje – pradėti nuo savęs
Pokalbis su Agniete Lisičkinaite
Agnietė Lisičkinaitė – šokėja, choreografė. Šoka šokio teatre „Airos“, Vilniaus miesto šokio teatre „Low Air“ ir kt. Sukūrė spektaklius „Popular problems“ (kartu su Sigita Juraškaite, 2014), „B ir B dialogas“ (2016), „Z+“ (2017), „Banana Dream“ (2018), „Vonia“ (kartu su Greta Grinevičiūte ir Juraškaite, 2021), „Hands up“ (2021) ir kt. Kartu su Grinevičiūte įkūrė nepriklausomą šiuolaikinio šokio meno organizaciją „Be kompanijos“, vykdančią meninę bei edukacinę veiklą.
