Kad kiekvienas pamatytų bent vieną šokio spektaklį per metus

Gintarė Masteikaitė – kultūros ir scenos menų vadybininkė, Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) bei festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė. Rengė tokius festivalius kaip „Naujojo cirko savaitgalis“ ir „ConTempo“. 2019 m. Scenos meno kritikų asociacijos apdovanota „Meno raktu“ už Lietuvos šiuolaikinio šokio srities plėtrą.

Kokia buvo jūsų pradžia šokio srityje?

Meilė šokiui užaugo dirbant pirmą rimtą, nestudentišką darbą Kauno šokio teatre „Aura“, kuriame praleidau septynerius metus. Atsimenu, kai pirmą kartą per gastroles Vilniuje teko filmuoti spektaklį, buvau sutrikusi ir nesupratau, kur patekau. Patyriau didelį šoką, bet vėliau ėmiau plačiai domėtis šia meno sritimi. Šokis tapo vis artimesnis, įdomesnis.

Birutė Letukaitė – vaikščiojanti enciklopedija, ji pasakojo tiek savo, kaip šokėjos ir choreografės, tiek Kauno šokio teatro „Aura“, tiek Lietuvos bei pasaulio šokio istoriją. Ji daug investavo į žmones, kurie dirbo jos teatre. Taip per keletą metų supratau, kad šokis – mano sritis, ir niekada negalvojau jo atsisakyti.

Šiuolaikinis šokis neretai gąsdina nepatyrusį žiūrovą. Čia nėra konkrečių atsakymų, nėra tikslaus draminio naratyvo, paliekama daug laisvės vaizduotei. Dažnai žiūrovai, neperskaitę spektaklio aprašymo, po jo išeina įsivaizduodami skirtingas istorijas. Šokis – galimybė reflektuoti gyvenimą įvairiais momentais. Įdomu stebėti, kaip judesys, energija, kurią šokėjas paleidžia į sceną, pasiekia žiūrovą. Kartais taip neįvyksta, tada klausiu – kodėl? Mėgstu stebėti publiką, ją perprasti. Keletą kartų tarptautiniuose turuose turėjau galimybę stebėti spektaklius po 50–90 kartų. Per šias patirtis suvokiau, kad spektaklis yra gyvas ir kintantis priklausomai nuo atlikėjų nuotaikos, erdvės, žiūrovų.

Ar sunku buvo įsilieti į šokio bendruomenę, turint omenyje, kad tuo metu ji dar kūrėsi?

Buvo labai paprasta, greitai susibūrė draugų ratas. Turėjau visas sąlygas mokytis, augti, pažinti. Per savo karjerą „Auroje“ perėjau viską: nuo linoleumo tiesėjos ir plovėjos iki aukščiausio laiptelio, kai kviesdavau į festivalį tarptautines trupes.

Kokia šokio bendruomenė yra šiandien? Kaip ji kito per pastarąjį dešimtmetį?

Didelis pokytis įvyko, kai M.K. Čiurlionio menų mokykloje buvo įkurta šiuolaikinio šokio klasė. Tai stipriai paskatino jaunų profesionalų atsiradimą. Iki tol ilgą laiką šokėjų buvo ieškoma tiesiog gatvėje. Per pastarąjį dešimtmetį reikalai pasikeitė – atsirado aukšto lygio edukacija ir profesionalus parengimas. Dėl šių pokyčių smarkiai padaugėjo ir užsienyje mokslus baigusių Lietuvos šokėjų: dabar turime Anną Mariją Adomaitytę, Luką Karvelį, Dovydą Strimaitį, Godą Žukauskaitę. Daugumą jų dirba tarp Lietuvos ir užsienio. Mūsų šokio bendruomenė tampa vis labiau tarptautinė. Pavyzdžiui, „Naujojo Baltijos šokio“ misija – kiekvienais metais atvežti bent vieną užsienyje kuriantį Lietuvos šokėją. Dalyvaudami festivalyje šokėjai palaiko ryšį su vietos šokio bendruomene ir čia auginasi savo auditoriją.

Jaunoji karta, studijuojanti užsienyje, labai svarbi šiuolaikinio šokio plėtrai Lietuvoje, nes tai yra kitas žingsnis, visai kitas lygis, kurio link keliaujame. Kalbame apie tarptautinę bendruomenę, turinčią tarptautinių ryšių, jai priklausantys šokėjai atpažįstami ne dėl tautybės, o dėl asmenybės, darbų. Šokėjas turi būti vertinamas pagal savo kūrybingumą, įdomumą, balsą, pagal tai, ką sukuria, o ne pagal tai, iš kokios šalies yra kilęs.

Šiuolaikinis šokis pritraukia vis daugiau žiūrovų. Kaip jis tampa patrauklesnis? Ar tai lemia jūsų, kaip Lietuvos šokio informacijos centro vadovės, ir visos bendruomenės veiklų kryptys, siekiančios ugdyti žiūrovą? Kaip šis yra formuojamas?

Žiūrovo formavimas vyksta daugelyje krypčių. Pirmiausia tiesiogiai per renginius, skirtus tiek įvairiems žiūrovams, tiek bendruomenėms. Padedant Šiuolaikinio šokio asociacijai kuriasi vis daugiau trumpalaikių rezidencijų visoje Lietuvoje. Į mažą miestelį atvykę šiuolaikinio šokio kūrėjai dirba su jo gyventojais, bendrauja ir galiausiai parodo bendrą jungtinį arba asmeninį darbą. Šie pasirodymai sulaukia didelio populiarumo miestelio kontekste. Be to, jie iškart aptariami dalyvaujant žiūrovams ir menininkams.

Kita kryptis – įvairios edukacinės veiklos: šiuolaikinio šokio pamokų populiarinimas skirtingoms amžiaus grupėms (vaikams, paaugliams, suaugusiesiems, senjorams ir negalią turintiems žmonėms), edukacinės / pažintinės pamokos mokytojams, informaciniai, apžvalginiai straipsniai ir tekstai, šokio istorijai pažinti skirta knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“, LRT iniciatyva rodyti šiuolaikinio šokio spektaklius.

Prie šiuolaikinio šokio populiarinimo ir sklaidos prisideda ir tokie projektai bei veiklos kaip choreografų kvietimas į dramos teatrus dalyvauti naujų spektaklių pastatymuose, vienas iš puikių pavyzdžių – Lietuvos nacionalinio dramos teatro šokio spektaklis „Durys“ (choreografas Jo Strømgrenas), tarpsritiniai projektai, tokie kaip su LRT ir Architektūros fondu jau trejus metus įgyvendinamas projektas „Šokis plius miestas“. Taip pat naujų medijų ir formų paieška – šokio filmų kūrimas ir jų populiarinimas, nemokami renginiai atvirose miestų erdvėse (prisiminkime pernai visą mėnesį vykusį „Naująjį Baltijos šokį“), šiuolaikinio šokio spektaklių ir veiklų pristatymas regionuose.

Asmeniškai skiriu daug laiko šios srities populiarinimui per turimus socialinių medijų kanalus ar tiesiog gyvai bendraudama su žmonėmis.                      

Kaip sudaroma festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa? Ar siekiate parodyti labiausiai sužibėjusius pastarojo meto šokėjus, ar naujas koncepcijas kuriančius menininkus?

Festivalio programos sudarymas dažnai atsiremia į turimą biudžetą ir tuo metu prieinamą infrastruktūrą. Labai dažnai turime priimti kompromisinius sprendimus tarp savo norų bei vizijų ir galimybių. Anksčiau siekėme pristatyti konceptualius pasirodymus, mažiau žinomus kūrėjus, bet dabar norime grįžti į didžiąsias scenas ir žiūrovams pristatyti daugiau garsių vardų. Pavyzdžiui, šiemet pakvietėme Dimitrį Papaioannou, su kuriuo diskusiją dėl jo atvykimo pradėjau dar 2018 m., tam reikėjo tris kartus skristi į Graikiją, jį įtikinėti, bet dabar jis pats atskris į Lietuvą. Tokio aukšto lygio šokio trupėms Lietuva nėra pati patraukliausia šalis, na, bent jau nebuvo iki pandemijos. Dabar, sumažėjus tarptautinių gastrolių, atsiveria daugiau galimybių ir pačiam festivaliui.

Jei festivalio koncepciją formuočiau egoistiškai, jis būtų specifinis, eksperimentinis, bet turiu suprasti, kad šiuolaikinio šokio stilių amplitudė labai plati, todėl reikia prisitaikyti ir plėsti programą. Vis dėlto tai yra visuomeniniai pinigai. Be to, jei norime stiprinti šokio srities įvaizdį, turime rodyti didelį spektaklių, stilių spektrą. Aišku, už tai sulaukiame ir kritikos, nes gali atrodyti, kad nebelieka aiškaus tikslo. Berlyne ir Nyderlanduose yra festivalių, kurių vienos dienos biudžetas toks kaip viso mūsų festivalio, jie gali kviesti, ką tik nori, eksperimentuoti ir rodyti plačią didelio formato darbų perspektyvą, tuo pat metu išlaikydami savo įvaizdį. Mūsų situacija skiriasi, todėl privalome viską kruopščiai apgalvoti, kad išlaikytume kokybę ir kartu pasiektume kuo didesnę auditoriją: neturime prabangos rengti festivalį tik profesionalams ar mažai saujelei žiūrovų. Kartais būna taip, kad keleri metai po pasirodymo mūsų festivalyje šokėjai tampa žvaigždėmis, todėl galiu teigti, jog lygį tikrai išlaikome. Tik toks ateities nuspėjimas reikalauja akylo kasdienio darbo.

Lietuvių pasirodymais stengiamės atliepti Lietuvos kūrėjų pozicijas ir parodyti tai, kas įdomiausia. Dabar linkstame prie užsienyje kuriančių lietuvių, nes jų darbus sunkiau pamatyti. Pavyzdžiui, pernai festivalyje rodėme Annos Marijos Adomaitytės performansą, o šiemet kitas jos darbas „Pas de deux“ buvo pakviestas į „Aerowaves“ platformą. Gali būti, kad ateityje turėsime pasaulinio garso choreografę iš Lietuvos. Kviesdami Lietuvos kūrėjus, gyvenančius užsienyje, norime ir turime parodyti, kodėl tokie įvykiai kaip šis yra svarbūs.

Kiek festivalyje skiriama dėmesio naujų talentų paieškoms?

Jiems skiriama didžioji dalis laiko, nes didieji vardai ir taip yra žinomi, turime jų sąrašus ir lieka tik pasižymėti, ką galime atvežti. Dažniausiai tam, kad rastume jaunų kūrėjų, važinėjame po tarptautinius festivalius, muges, kūrėjų pristatymus, skirtingų šalių rengiamas platformas, jose dalyvauju kaip komisijos narė. Su kolegomis dalinamės išgirstais, pamatytais naujais vardais. Labai svarbu atrasti šokėjus, kol jie nėra įšokę į žvaigždžių traukinį, nes tada jau gali būti per vėlu (ar per sunku) juos pasikviesti.

Esame platformos „Aerowaves“ nariai, todėl kiekvienais metais turime galimybę susipažinti su daugiau nei 600 naujausių choreografinių pasiūlymų iš visos Europos.

Kokia jūsų šiuolaikinio šokio Lietuvoje plėtros vizija? Ar reikėtų pritraukti lietuvių šokėjų iš užsienio, ar kaip tik kviesti užsieniečius kurti Lietuvoje?

Svajojame, kad kiekviename Lietuvos miestelyje gyvenantys žmonės per metus pamatytų bent vieną kokybišką šiuolaikinio šokio pasirodymą. Formatai gali būti skirtingi, bet norime, kad tai vyktų. Bendradarbiaujame su savivaldybių kultūros centrais, kad pripratintume juos atvežti į regionus kokybiško šiuolaikinio meno, dėl kurio auga kritiškai mąstanti, atviresnė, pakantesnė visuomenė. Investuojame į šiuolaikinio šokio edukacijos sklaidą, bendradarbiavimą su kitomis kultūros organizacijomis. Norime išlaikyti jau sukurtas festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pozicijas regione.

Tarptautiniai projektai, edukacija ir skirtingų bendruomenių įtraukimas yra pagrindinės kryptys, kuriomis dirbame, kad didintume šiuolaikinio šokio sklaidą ir kuo daugiau žmonių įsitrauktų į šokio virusą, kuris Lietuvoje sparčiai plinta.

Dėkoju už pokalbį.