Žiūrėti tai, kas nematyta

2021-ųjų pabaigoje į lietuvių kalbą išversta ir išleista prancūzų žurnalisto ir šokio kritiko Philippe’o Noisette’o knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“ – svarbus reiškinys Lietuvos šokio srityje. Tai viena retų progų lietuviškai paskaityti apie šiuolaikinio šokio tendencijas, įdomiausius lūžio taškus ir susipažinti su įstabiausius darbus kuriančiais choreografais. Tiesa, pirmajame knygos leidime pristatyta 30 menininkų, o trečiajame, išleistame lietuvių kalba, jų teliko 20. Autorius sako ilgainiui supratęs, kad svarbiau kalbėti apie idėjas, o ne apie vardus. Kartą jam net teko aiškintis vienai kūrėjai, kurios vardo naujajame leidime nebeliko.

Kaip reaguojate sulaukęs knygoje nepaminėtų menininkų nepasitenkinimo?

Tokių komentarų girdėjau labai nedaug. Neturiu ką į juos atsakyti, nebent, kad tai mano knyga, tad joje atsispindi mano pasirinkimai. Dauguma menininkų supranta, kad tai nėra Biblija, kad šį vadovą parašė vienas žmogus, kad jame svarbiausias yra pasakojimas apie šiuolaikinį šokį ir jo kilmę, raidą. Nenorėjau būti tikslus – norėjau būti nuoširdus. Į kiekvieną leidimą dedu vis mažiau vardų. Vardai užima labai daug vietos, nors jie nėra patys svarbiausi.

Vadinasi, rašydamas „Šiuolaikinio šokio vadovą“ nekėlėte sau tikslo pristatyti kuo įvairesnį šio meno peizažą per skirtingų stilių kūrėjus?

Siekiau parodyti, kad yra ne šiuolaikinis šokis, bet šokiai. Kad tai nėra vienareikšmiškai apibrėžiamas reiškinys, kad po tuo pačiu pavadinimu gali slėptis nepaprastai skirtinga kūryba: abstraktus šokis, postmodernus šokis, konceptualus šokis... Jérôme’as Belas, Borisas Charmatzas, japonai – visi jie yra sunkiai palyginamų šiuolaikinių šokių autoriai. Tai patiko skaitytojams, kurie žinojo vardus, tačiau nežinojo, kaip šie vieni su kitais susiję, kaip koreliuoja, kokią visumą kuria. Žinau, kad knygą aktyviai perka aukštosios mokyklos ir netgi klasikinio baleto teatrai savo jauniesiems artistams. Kai kurie jų tik taip sužino, kad štai Belas 2004-aisiais Paryžiaus operos ir baleto teatre pastatė žymios baleto artistės Véronique Doisneau monospektaklį. Viskas susiję.

Labiausiai džiaugiuosi, kai mano knygą perskaitę žmonės dėkoja atradę naujus savo mėgstamiausius kūrėjus.

Kas jus patraukė rašyti apie šokį?

Iš tiesų tai netikėtas posūkis. Pats studijavau žurnalistikos mokslus. Tai yra ne pačią žurnalistiką, bet apie ją – niekad nesimokiau rašyti straipsnių. Šokio taip pat nesimokiau, nors labai mėgstu šokti klubuose. Nesu neišsipildęs šokėjas, kuris nori kritikuoti visus, kuriems pavyko.

Lūžis įvyko 9-ajame dešimtmetyje, kai Prancūzijoje į valdžią išrinkta socialistų partija padidino finansavimą jauniems šokėjams ir šalies šiuolaikinis šokis tiesiog pražydo. Tuo metu studijavau Paryžiuje ir susižavėjau kai kuriais jaunais choreografais. Su kolege iš vieno jų – Philippe’o Decouflé, kurio pirmasis darbas mane visiškai pakerėjo, – paėmėme interviu. Visi dienraščiai atsisakė jį publikuoti, tačiau priėmė nedidelio tiražo šokio žurnalas. Taip ir ėmiau rašyti apie šokį: viskas prasidėjo tarsi smagus žaidimas, o paskui įsimylėjau šį meną.

Apie meną rašyti nelengva, ypač kai jis neįkvepia. Tačiau 9-asis dešimtmetis Paryžiuje buvo nuostabus – tai jau nebe Maurice’as Béjart’as, tai buvo kažkas visiškai nauja.

Kaip išlaikote norą rašyti, kai vieną po kito matote silpnus šokio spektaklius?

Sakyčiau, kad svarbiausia atidžiai išsirinkti pirmąjį susitikimą su šiuolaikiniu šokiu. Tai turi būti nenuobodus, nesudėtingas kūrinys, kuris leistų pajusti šokio esmę, o ne vien konkrečią stilistiką. Tačiau negerai pradėti ir nuo pernelyg paprasto kūrinio, ypač tokio, kuriame dominuoja viena stilistika. Iš pradžių visuomet siūlau rinktis spektaklius, kurie leistų pamatyti plačią šiuolaikinių šokių amplitudę.

O jei kalbėtume apie blogus pastatymus... Normalu, kad mano ir mano kaimyno skonis nesutampa. Man nepatinkantys kūriniai kartais sulaukia milžiniškos sėkmės. Todėl nesureikšminu to, kas man nepriimtina.

Kalbate apie jums nepatinkančius spektaklius. O kaip tie, kurie iš tiesų prasti?

Sakyčiau, šiais laikais blogų spektaklių pasitaiko labai retai. Paprastai silpna būna tik viena grandis, pavyzdžiui, nekokybiška choreografija, tačiau stiprūs šokėjai. Arba silpnas atlikimas, tačiau svarbi žinutė.

Neseniai su draugu žiūrėjome spektaklį, kurį pastatė juodaodė queer bendruomenei priklausanti (jai pačiai svarbu tai pabrėžti) choreografė. Tai buvo stiprus kūrinys, kalbantis apie kolonialistinį prancūzų požiūrį į juodaodes moteris ir su juo kovojantis. Žiūrovams labai patiko – tai socialiai reikšmingas darbas. Tačiau, jei atvirai, meniniu požiūriu pastatymas nebuvo geras – tarkim, atlikėjos, įskaitant ir choreografę, labai prastai vaidino. Taip pat dviejų valandų spektakliui stigo ritmo. Su draugu sutarėme, kad spektaklis mums nepatiko, tačiau jo žinutę supratome ir priėmėme. O štai beveik visi žiūrovai pabaigoje stovėjo ir šaukė „bravo“. Beje, toks žiūrovų elgesys Prancūzijoje paplito tik pastarąjį dešimtmetį. Labai keista.

Ar turite savo mėgstamiausią choreografą?

Žinoma, tokių daug! Atsižvelgdamas į knygą turėčiau teigti, kad tokių yra dvidešimt. Sakyčiau, kad mano mėgstamiausi choreografai yra tie, kurių naujų darbų visuomet laukiu su nekantrumu. Visų pirma – tai Williamas Forsythe’as, turintis klasikinio šokio pagrindus, tačiau niekad nekūręs klasikinių pastatymų. Taip pat jis yra viena įdomiausių asmenybių, kokias man teko sutikti, – interviu su juo būna nepaprastai gilūs, nors ne visuomet suprantu, apie ką jis kalba. Beje, neseniai duodamas interviu Forsythe’as sakė, kad pastaruoju metu intensyviai žiūri šokio spektaklių įrašus internete ir man primygtinai siūlė daryti tą patį.

Taip pat pripažįstu Belo svarbą šokio raidai, labai vertinu tarp šokio ir teatro kuriantį Alainą Platelį, kuris, regis, svarsto apie karjeros pabaigą. O prieš kelerius metus nepaprastai susižavėjau iš Žaliojo Kyšulio kilusia Marlene Monteiro Freitas, kurią Prancūzijos šokio bendruomenė atranda tik dabar.

Ji yra viešėjusi ir Lietuvoje – 2019-aisiais spektakliu „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ atidarė festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Tačiau mes su jūsų įvardytais kūrėjais susiduriame itin retai. Be to, Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje nebuvo tokio ryškaus šiuolaikinio šokio sužydėjimo, kokį 9-ajame dešimtmetyje patyrė Prancūzija. Kaip tapti šokio kritiku šalyse, kuriose toks sprogimas ne(į)vyksta? Kaip išmokti vertinti šokį ten, kur nėra specialių studijų ir pakankamai daug įdomių, inovatyvių spektaklių?

Viena iš galimybių – studijuoti šokį, įgyti praktikos ir tuomet apie jį rašyti. Kitas variantas – „užsikabinti“ už tų retų matytų pavyzdžių ir intensyviai domėtis autorių pagrindais, įtakomis, diskutuoti apie tai, ką matėte. Taip galima išmokti nemažai šokio istorijos, sužinoti apie keletą ryškių ir dar nematytų kūrėjų.

Žinoma, visuomet galima keliauti ir žiūrėti spektaklius užsienyje. Tačiau suprantu, kad tai – trumpalaikis sprendimas, nes kainuoja daug laiko ir pinigų. Tokiu atveju paranku žiūrėti spektaklių įrašus internete. Per pandemiją jų įdėta labai daug (pavyzdžiui, Vupertalio šokio teatro, Belo spektakliai), tad medžiagos tikrai pakanka. Beje, nerekomenduoju žiūrėti reklaminių klipų, jie neleidžia susidaryti įspūdžio, nes ten sudedamos įspūdingiausios spektaklių akimirkos. Juolab šokis neturi kalbos barjero, trukdančio žiūrėti užsienyje statytus spektaklius.

O kokios savybės ir žinios reikalingos šokio kritikui?

Šokio kritikui siūlyčiau būti atviram, netgi stengtis žiūrėti tai, kas nematyta ar kas iš pradžių atrodo nepriimtina. Pavyzdžiui, man iš pradžių siaubingai nepatiko Merce’o Cunninghamo spektakliai – jie buvo tokie nuobodūs... Tačiau ilgainiui atsivėrė akys ir supratau, kaip įstabiai jo spektakliuose veikia kitų menų įtaka.

Tad siūlau niekad nesustoti ir nesakyti, kad kažkas iš principo nepatinka. Eikit į priekį ir žiūrėkit.

Ir, žinoma, reikia labai labai labai daug rašyti.

Ačiū už pokalbį.