Šokis gali kurti alternatyvias struktūras

Šokėja Ula Liagaitė studijavo šiuolaikinį šokį „The Northern School of Contemporary Dance“ Anglijoje ir LEM Argentinoje. Sukūrė tokius darbus kaip „Duetas kuris buvo“, „Nedidelės apimties vyksmas“ („Small Performance“), „Una Chiva“ (choreografė Viviana Iasparra) ir kt. Taip pat vaidina Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020).

Kokią įtaką jūsų šokio suvokimui padarė Argentina, jos kultūra ir gamta?

Į Buenos Aires iškeliavau baigusi studijas Šiaurės Anglijoje, tad mane pribloškė Argentinos šviesa, šiluma, miesto tempas ir kitoks laiko suvokimas. Atrodė, lyg dienoje atsirado dar keturios valandos, jaučiausi pilna jėgų ir kas dieną dviračiu numindavau iki LEM (erdvė, į kurią atvykau mokytis šokio, fizinio pasirengimo ir šiuolaikinio performanso) ir atgal į namus po šešiolika kilometrų. Kai atvykau į Argentiną, visiškai nekalbėjau ispaniškai, tad pirmus šešis mėnesius pamokose dalyvavau stebėdama mokytojas, kopijuodama jų judesius ir visiškai nesuprasdama, kas ir kodėl vyksta. Teko pasikliauti visais komunikacijos būdais, išskyrus verbalinį. Leidau kūnui pirmam priimti medžiagą, mokytis ir tik po kurio laiko visa tai „įvilkau“ į žodžius. Dabar žiūrėdama atgal matau, kad būtent toks mokymosi būdas padarė didelę įtaką tam, kaip suvokiu judesį ir formą, – leidžiu protui pasitraukti ir pirmoje vietoje atsirasti kūnui.

Argentina, viena iš Pietų Amerikos šalių, išgyvena nuolatinę bankroto stadiją. Dėl sudėtingų finansinių ryšių su Šiaurės Amerika peso vertės santykis su doleriu nuolat keičiasi, o tai sukuria finansinio nestabilumo būseną. Būdama ten pirmą kartą pamačiau, kokia didelė dalis visuomenės gyvena gatvėse, palapinėse, lūšnelėse prie stočių ar po tiltais ir kaip tai yra priimta. Egzistuoja net atskira socialinė grupė cartoneros – tai žmonės, gatvėse stumdantys savadarbius vežimus, iš šiukšlių išrenkantys kartoną ir vežantys jį perdirbti. Niekada iki tol nebuvau mačiusi tokios socialinės atskirties kaip Buenos Airėse. Šios patirtys ir išgyvenimai turėjo įtakos mano kūrybinei praktikai, pradedant savo privilegijų suvokimu (europietės statusas) ir su tuo susijusiomis atsakomybėmis, baigiant nuolatiniu kolektyviniu neteisybės jausmu. 

Kiek jums svarbi kūrinio formos, rėmų, kuriuose dirbate, analizė?

Kurdama ieškau būdų ir įrankių, leidžiančių suformuoti ir apibrėžti rėmus, kuriuose kūnas gali laisvai egzistuoti ir veikti. Norint perduoti laisvės ir natūralumo pojūtį svarbu tinkamai apibrėžti veikimo ribas. Tam būtina analizė, reikia suvokti politinį bei istorinį kontekstą ir atkreipti dėmesį į daugelį aspektų, kurie apriboja ir suteikia darbui formą. Tarkim, panašiai matau Twarkowskio spektaklį „Respublika“: mums buvo sukurta erdvė, filmų ir pokalbių pavidalu duota daug informacijos. Mūsų patirtys ir gebėjimas išgyventi pateiktą informaciją tapo spektaklio turiniu. Toks darbo principas man labai priimtinas, nes reikalauja savitos pusiausvyros tarp kontrolės, mąstymo, racionalaus suvokimo ir laisvės, judesio, kvėpavimo, būsenų, kurios nėra išgyvenamos protu.

Kas jums yra radikalu šokyje?

Šiuo metu radikalu man atrodo tai, kas vienaip ar kitaip destabilizuoja iki šiol nusistovėjusias hierarchines teatro ir šokio kūrybos normas. Radikalu yra pripažinti, kad labai daug nežinome, net ir per kūrybinį procesą. Svarbu suvokti, kad teisingo atsakymo dažnai nėra. Remdamasi darbo teatro aplinkoje patirtimi negaliu pakęsti visus atsakymus turinčio ir viską supratusio kūrėjo, kuris dažnai būtent dėl visa ko žinojimo leidžia sau užimti aukštesnę poziciją bendraudamas su kitais komandos nariais. Tokia hierarchija ir posakiai „taip bus, nes aš taip pasakiau“ yra artimi valdžios modeliams, kurie akivaizdžiai veikia tik nedidelės žmonių grupės naudai ir kuria nuolatinę atskirtį. Jaučiu, kad teatras ir šokis turi potencialo kurti alternatyvias struktūras ir jas pertvarkyti, pradedant nuo darbo vienas su kitu.

Jūsų šokio pasirodymų centre yra objektas – Tibeto maldų malūnėlis „Duete, kuris buvo“ ar dubuo „Nedidelės apimties vyksme“. Ar jūsų kūryba prasideda nuo vieno objekto, ar, priešingai, ieškote, kas sujungtų norimas išsakyti mintis? 

Mane žavi ir traukia paprastumas, o ne pompastiškas atlikimas. Nebandau ryšio su žiūrovu ieškoti siekdama jį / ją nustebinti ar kažkaip parodyti tai, ko ji / jis negali padaryti pats / pati. Taigi dažnai atkreipiu dėmesį į paprastus, kasdienius buities objektus, veiksmus ir būdus judėti. Nesu žmogus, kuris savo idėjas susapnuoja arba išvysta lyg viziją. Noras sukurti darbą man dažnai kyla stebint aplinką, savo santykį su ja ir objektais. Taip pat, kai studijavau Argentinoje, su Viviana Iasparra daug dirbome keldamos klausimus, kaip atlikti veiksmą su objektu, kad žiūrovas žiūrėtų į objektą arba į atlikėją, arba į erdvę tarp objekto ir atlikėjo. Ilgainiui dirbant su judesiu šie klausimai pasidarė atspirties tašku.

Šių dienų kontekstas verčia daug ką permąstyti kūrybos prasmės ir jos laikinumo atžvilgiu. Kiek kurdama mąstote apie laikinumą, akimirkos trapumą?

Šokis ir darbas su kūnu yra puiki priemonė atskleisti akimirkos trapumą. Net atliekant tą pačią choreografiją, vaidinant tą patį spektaklį, niekas niekada nebus taip, kaip buvo. Jaučiu, kad net kūno, kaip įrankio, laikinumas, jo kaita laikui bėgant ir to neišvengiamumas yra mano kūrybos dalis. 

Laikinumo klausimas man visada buvo svarbus, tačiau dabartiniame kontekste jis įgauna dar didesnę ir kitokią reikšmę. Kai Rusija pradėjo pirmus okupacijos veiksmus, buvau Šveicarijoje. Nuo rugsėjo mėnesio su choreografe Lorena Stadelmann dirbome prie naujo šokio spektaklio „Jardin Jerricane“. Vasario 24 d. iki premjeros buvo likusios trys dienos, taigi turėjome daryti pirmą spektaklio „perbėgą“. Kai iš ryto sužinojau, kad Rusijos kariuomenė įžengė į Ukrainą, viskas prarado prasmę ir naujas kūrinys staiga pasirodė neturintis jokios reikšmės, mūsų kūrybiniai sprendimai ir iš esmės buvimas scenoje atrodė lyg laiko švaistymas. Bet teko susigriebti ir atlikti savo darbą. Visą kūrybinę grupę paraginau po kiekvieno spektaklio rodymo prie krūtinės prisiklijuoti Ukrainos vėliavos spalvų juosteles – taip Ukrainos žmonėms išreiškiame palaikymą, bent tiek. 

Iki šiol savo darbuose visada taikiau taisyklę, kad nė vienas veiksmas nėra svarbesnis nei po jo einantis, kiekvieną momentą stengiuosi išgyventi pilnai, kad ir ką tai reikštų. Šitaip suteikiu prasmės ir skiriu dėmesio net ir labai minimaliems veiksmams scenoje. Šiandienos Putino invazijos į Ukrainą ir karo kontekste dėmesys detalėms, artimiems žmonėms, mažiems pagalbos bei solidarumo veiksmams ir dienos ritualams atrodo vienintelis būdas neišprotėti, nes jei imi galvoti apie bendrą vaizdą ir ateitį, tai tiesiog nusvyra rankos.

Kokios mintys apie tolesnius kūrybos procesus aplanko šiandien?

Šiuo metu didelę dalį dėmesio skiriu stojimui į magistro studijas Šveicarijoje ir Danijoje. Jau trejus metus plėtoju tiriamąjį darbą „Silpnybės praktika“, kuriame į žmogaus kūną žvelgiu kaip į kažką, kas gali „susitvarkyti, pasveikti“ pats, jei bus suteikta tinkama priežiūra ir sąlygos. Prieš pradėdama šokti buvau plaukikė, o plaukti pradėjau, nes vaikystėje sirgau sudėtinga liga, kuri paveikė mano stuburą. Plaukimas mano atveju buvo tinkamų sąlygų pavyzdys, tačiau šią idėją galima pritaikyti įvairiems kontekstams ir skirtingoms struktūroms, pavyzdžiui, šeimai, švietimo ir sveikatos priežiūros sistemoms, visuomenei ir pan. Šį mąstymo modelį įkvėpė Johanna Hedva – šiuolaikinė menininkė, rašytoja ir muzikantė.

Taip pat esu vedama nuolatinio domėjimosi įvairiomis gydymo praktikomis ir pokalbiais apie tai, ką reiškia būti sveikam / -ai ir „judėti toliau“. Klausiu: kokia yra kūno padėtis – sveiko ar sergančio – visuomenėje, kurioje gyvename? Taip pat šešerius metus gyvendama Berlyne ir dirbdama kartu su kūrybinėmis grupėmis bei aktyvistais „Fuck the Fuckerz“ ir „Noi Ansamble“ pradėjau suvokti konteksto, iš kurio esu kilusi, svarbą, buvimo moterimi reikšmę bei problematiką ir su savo odos spalva susietas privilegijas bei atsakomybę. Tai dideli konceptai, kuriuos analizuoti ir pritaikyti kūryboje šiuo metu man atrodo būtina, tačiau nelengva. Būtent dėl to dairausi ir ieškau tinkamos infrastruktūros ir akademinio konteksto bei paramos, kad galėčiau toliau dirbti ir plėsti savo suvokimo ribas, pritaikydama idėjas praktiškai ir darbe su kūnu.

Dėkoju už pokalbį.