Šokis kaip antras kvėpavimas

Kristina Gudžiūnaitė – baleto solistė, sukūrusi beveik visus pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektakliuose. Keli iš jų – „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas George’as Williamsonas, 2015), „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020). Baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, Gudžiūnaitė stažavosi Vokietijoje, Australijoje, šoko Honkongo baleto trupėje. Pelnė prizines vietas tarptautiniuose baleto konkursuose Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje. 2016 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektakliuose „Don Kichotas“ bei „Romeo ir Džuljeta“ sukurtus vaidmenis.

Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?

Kiek save prisimenu, šokis visada buvo šalia. Dar ankstyvoje vaikystėje atsirado pramoginiai šokiai, o kiek vėliau pradėjau lankyti M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje pirmą kartą susipažinau su baletu. Tuo metu buvau baltas popieriaus lapas, jame geri pedagogai galėjo rašyti ir perteikti žinias apie šokį ir baletą. Išties džiaugiuosi, kad nebuvo skubos, viskas atėjo tarsi savaime ir nereikėjo ko nors mokytis iš naujo – viskas savaime buvo nauja.

Kaip apibūdintumėte patirtį M.K. Čiurlionio menų mokykloje?

Mokykla prilygsta savotiškam burbului, kuriame stiprių pedagogų padedamas mokaisi muzikos, šokio, baleto; jame verda visas gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais. Patirtis mokykloje tikrai buvo džiugi, tačiau kartu džiaugiuosi, kad tėvai visada buvo šalia, Vilniuje, ir jaučiau didžiulį jų palaikymą, kai tikrai pasitaikydavo nelengvų akimirkų.

Man M.K. Čiurlionio menų mokykla – tai meno erdvė, padedanti surasti save ir savo kryptį, nesvarbu, kokioje srityje: gal tai bus dailė, gal muzika, o gal šokis.

Yra didžiulis skirtumas tarp teatro ir mokyklos, nes joje dar esi mokinys ir dauguma dalykų priklauso ne nuo tavęs, o nuo mokytojų. Teatre jau esi individas, atsakantis už savo veiksmus, asmenybė, turinti rasti savo vietą teatro trupėje: laiptelį, ant kurio jausiesi gerai ir galėsi pateisinti išsikeltus lūkesčius.

Ar kartais neištinka perdegimo būsena?

Tikrai būna momentų, kai jautiesi išsekęs tiek emociškai, tiek fiziškai ir reikia duoti sau laiko atsikvėpti. Kartais užtenka visai nedaug: paskirti vos vieną vakarą, kad galėtum nuveikti ką nors visiškai kito negu visada, – tai viduje vėl užkuria kažką iš naujo. Pagrindinė užduotis – atrasti harmoniją ir balansą, kai gali atsiduoti darbui, bet kartu gyventi gyvenimą, kuriame už teatro durų egzistuoja kitas „aš“. Kasdienybėje labai svarbu turėti dvi atskiras knygas, kuriose rašomos skirtingos istorijos: vienoje atsiverti teatro istoriją, o po darbo jau vartai kito pasakojimo puslapius.

Kokios patirties pasisėmėte šokdama skirtinguose pasaulio teatruose?

Manau, visame pasaulyje teatras yra ta pati religija, judanti ta pačia kryptimi, kad ir kokią šalį ar vietą paimtume. Viskas sukasi apie muziką, šokį ir viso to istoriją. Tarp šalių atsiranda skirtumų – juk teatras yra žmonės, o žmonės yra šalis, ir visa tai vienas kitą papildo, suteikia skirtingų spalvų.

Būdama dvidešimties išvažiavau į Honkongą ir, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, manau, buvau labai jauna, nei psichologiškai, nei fiziškai dar nepasirengusi atsidurti taip toli nuo namų. Iš kitos pusės, ši patirtis leido suprasti, kad man reikia artimųjų šalia, nes jie suteikia pagrindą, ant kurio stabiliau jautiesi.

Su LNOBT trupe ne kartą teko važiuoti į gastroles ir į Kiniją, ir į JAV – visai kitas jausmas šokti svetur, o kultūrinių skirtumų galima rasti kiekvienoje šalyje. Atrodo, Latvija taip arti, tačiau ir ten nuvažiavus jausmas jau visai kitas.

Jums įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Kokią reikšmę teikiate apdovanojimams?

Manau, įvertinimai tikrai turi reikšmės. Tris kartus buvau nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ ir vien nominacija jau reiškia, kad vaidmenį pavyko sukurti ir už tai buvau įvertinta. Pirmajam „Scenos kryžiui“ buvau nominuota už Mari vaidmenį „Spragtuke“, o gavau už vaidmenis spektakliuose „Don Kichotas“ ir „Romeo ir Džuljeta“. Labai džiaugiausi, kad buvau apdovanota už Džuljetą, nes apie šį spektaklį ir per jį išgyventas emocijas būtų galima parašyti ne vieną knygą – šis vaidmuo man itin brangus. Trečiajam kryžiui buvau nominuota už Žizel, už ją sulaukiau labai daug gražių žodžių iš aplinkinių. Kiekvienas vaidmuo man brangus, tačiau nominacijos ir apdovanojimai pažymi, kas labai gerai pavyko ir buvo pastebėta.

Esate baleto solistė, LNOBT šokanti pagrindinius vaidmenis. Kurie jų jums arčiausiai širdies?

Kaip jau minėjau, kiekvienas vaidmuo man svarbus, bet į Džuljetą įdėjau labai daug darbo, pastangų, o tuo pačiu metu vyko virsmai ir asmeniniame gyvenime. Taip pat užburia pati spektaklio choreografija ir Sergejaus Prokofjevo muzika. Daugelis merginų gyvenime nori pabūti Džuljeta ir išjausti tokį tyrą meilės jausmą, kuris atrodo begalinis, bet drauge trunka tik tris dienas. Šis spektaklis leidžia išgyventi beprotiškai plačią jausmų paletę. Tačiau kiekvienas vaidmuo auga ir keičiasi kartu su tavimi. Mano sukurta Džuljeta 2016 m. ir jau paskutinį kartą šokta 2020 m. yra du visiškai skirtingi žmonės.

Jei kalbėsime apie kitus vaidmenis, dar mokykloje žinojau, jog šoksiu Miegančiąją gražuolę, ir nujaučiau, kad jeigu man pavyks tai padaryti, viskas bus gerai. Ją sušokau ir tai buvo vienas pirmųjų didžiulių mano vaidmenų, už kurį gavau Metų artistės apdovanojimą, ir būtent už šį vaidmenį buvau pakelta į baleto vedančiąsias solistes.

Vaidmenų buvo daug, išskiriu vos kelis, tačiau kiekvienas man brangus. Naują vaidmenį sodini tarsi gėlę ir augini, rūpiniesi ja, kad per premjerą sužydėtų, nes kiekvieną kartą atiduodi visą save. Su kiekvienu personažu kuriu labai artimą santykį ir kartais mintyse savo kuriamoms asmenybėms rašau laiškus, kalbuosi su jomis, įsivaizduoju, kokios jos būtų. Ypač siekiau pasikalbėti su Egle iš „Eglės žalčių karalienės“, nes tuo metu, kai kūriau vaidmenį, suprasti jos poelgius man buvo itin sunku.

Kaip jaučiatės būdama pirmame spektaklio sąstate?

Buvau daugelio spektaklių pirmame sąstate, tarkim, „Eglėje žalčių karalienėje“, „Žizel“, „Romeo ir Džuljetoje“, ir esu labai dėkinga už choreografų tikėjimą, kad galiu tai padaryti. Kartu, kai esi pirmoje šokėjų sudėtyje, jauti didžiulę atsakomybę, nes turi išpildyti choreografo viziją ir, be to, suteikti veikėjui individualumo. Pirmajai porai tenka atsakomybė už tai, koks bus spektaklis, ji suteikia jam autentiškumo.

Kas jums yra šokis?

Šokis man yra kvėpavimas ir deguonis, nes, kad ir kokia sunki situacija būtų, norisi ateiti į salę ir dirbti. Nesvarbu, ar tau liūdna, ar esi geros nuotaikos, šokdamas visada pasijunti geriau, tampi dar lengvesnis ir visada norisi grįžti šokti, kad vėl galėtum kvėpuoti.

Ačiū už pokalbį.