„Skirtis su baletu tai man kaip mirtis“

Žieminių baleto dienoraščių antraštė – fragmentas iš pareiškimo, kuris atkreipė dėmesį, sausio 26 d. sklaidant Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomus Valstybės teatro dokumentus. 1933 m. gruodžio 6 d. artistas Mykolas Vansevičius kreipėsi į Valstybės teatro direktorių prašydamas tarpininkauti, kad jis ir toliau galėtų mokytis baleto studijoje: „5 metus mokindamasis, stengdamasis ir atsidavęs baleto mokslui, jo mylėtojas, visa širdimi pasišventęs, jokio kito mokslo nesimokindamas, per dieną visuomet studijoje užimtas, padėjęs daug sveikatos, mokėjęs po 35 litus į mėnesį už baleto mokslą, užduotas roles atlikdamas be jokių nusižengimų <...>, dabar štai atėjęs į teatrą, į „Coppelia“ repeticiją, gavau išgirst iš pono Zvierevo (iš Paryžiaus į Kauną atvykęs rusų baleto artistas ir choreografas Nikolajus Zverevas 1931–1935 m. vadovavo Valstybės teatro baleto trupei – H. Š.), kad apleisčiau Valstybės teatro patalpas, kuriose buvo mano ateitis ir paguoda. Motina sena, tėvo neturiu, kur aš eisiu ir ką kita pradėsiu, o skirtis su baletu tai man kaip mirtis.“ Pareiškimo viršuje laikinai einantis Valstybės teatro direktoriaus pareigas Vaclovas Kasakaitis nurodė: „Prašyti p. Zvierevo, kad leistų p. Vansevičiui baigti studijoj mokslą.“

Apie šį aistringai baletą mylintį šokėją žinome labai nedaug: pirmą kartą jis minimas 1931-aisiais pastatyto Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ programoje tarp studijos mokinių, atlikusių kareivių, muzikantų ir valkatų vaidmenis, o paskutinį kartą – 1946-aisiais atnaujintame spektaklyje „Don Kichotas“, kuriame atliko spektaklio pasakojimui gana reikšmingą pantomiminį Gamašo vaidmenį. Po to Vansevičiaus pėdsakai dokumentuose dingsta, bet besąlyginė jo meilė baleto menui skatina atkreipti dėmesį ne tik į spektakliuose spindinčius solistus, bet ir į tuos, kurie atlieka menkesnius ar net menkiausius vaidmenis, nes be jų klasikinio baleto visavertis poveikis nebūtų įmanomas.

Sausio 7 d.

Nauji vardai, nauji veidai, nauji vaidmenys – baleto kasdienybė ir dabartis, kasdien virstanti istorija. Įrašai apie klasikinius baletus dažnai kartojasi, nes šių spektaklių struktūra gana griežta, o žodynas, skirtas muzikos, judesių ir situacijų apibrėžtam vaidmeniui ar choreografinei scenai apibūdinti, gana ribotas. Tačiau kiekvienas šokėjas santykinai pastoviai baleto struktūrai suteikia savitų spalvų, vis kitaip nušviečiančių kas vakarą iš naujo gimstantį spektaklį.

Daugybės šalių teatruose gruodis ir sausis – kalėdinių „Spragtukų“ laikas, o šiemet šis Piotro Čaikovskio baletas, kurį 2014 m. pastatė Krzysztofas Pastoras, buvo dukart laukiamesnis, nes pernai visus jo rodymus negailestingai nubraukė karantinas. Teko matyti vieną paskutinių sezono „Spragtukų“, kuriame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė pasirodė mobilizavusi savo jėgas ir jau pristačiusi pagrindinius debiutantus, tarp kurių svarbiausia – Mari vaidmens atlikėja Jade Isabella Longley. Jau keletą metų Vilniuje šokanti anglų balerina ryžtingai kopia karjeros laiptais, o šalia antraeilių solinių partijų atsiradęs pagrindinės „Spragtuko“ veikėjos Mari paveikslas kol kas yra pats didžiausias jos laimėjimas. Darbšti šokėja atsakingai parengė nemažo techninio meistriškumo reikalaujančią partiją ir papildė ją tradiciniais artistiniais niuansais, perteikiančiais mergaitės kelionę po meilės ir teatro svajonių šalį. Kad ši kelionė būtų sklandesnė, pasirūpino jos partneris, Princas-Spragtukas Ignas Armalis. Erdvės šiam duetui tobulėti dar liko, tačiau spektaklis sujaudino tikromis ir nuoširdžiomis emocijomis.

Efektingą Pelių karalienės vaidmenį iš užtikrintai ryškių pozų bei judesių vėl sukūrė Greta Gylytė, įsiminė rafinuotas Rytiečių šokis (Eimantė Šeškutė ir Ernestas Barčaitis). Šį vakarą buvo ir „pirmasis kartas“ – kaip Rusų šokio solistė išraiškingai ir nuotaikingai debiutavo Marine Pontarlier, papildydama Tomo Ceizario ir Danielio Dolano efektingai azartišką šokį.

Pirmajame „Spragtuko“ veiksme buvo įdomu stebėti gyvas Kalėdinio vakaro Štalbaumų namuose dalyvių reakcijas, matyti jaudinantį šurmulį, sunertą iš mažų, po visą sceną pasklidusių istorijų, tarp kurių ypač išsiskyrė Senelio – Igorio Zaripovo – šmaikšti vaidyba. 

Sausio 27–29 d.

Neseniai rodytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ sausio pabaigoje suspindo naujomis spalvomis: nesinorėjo praleisti nė vieno iš trijų paskutinių šį sezoną spektaklių pagal garsųjį Miguelio de Cervanteso romaną, nes kiekvienas domino naujais vardais ir vaidmenimis, o tai visam spektakliui suteikė premjerinio naujumo ir jaudulio.

Sausio 27 d. Bazilio vaidmenį pirmą kartą atliko Jonas Laucius, šmaikščiojo barzdaskučio šventinius drabužius pasimatavęs dar baigiantis karantinui, kai 2021 metų balandžio 23 d. buvo surengtas baleto koncertas „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“. Gavęs progą sukurti ne vaidmens fragmentą, o visą vaidmenį, solistas pradžiugino apgalvotais artistiniais sprendimais, santūria, tačiau gana gyva ir niuansuota vaidyba, techniniu požiūriu tvirtu ir sklandžiu šokiu, partnerystės įgūdžiais. Šiame spektaklyje įspūdingą Kitri vaidmenį sukūrė Olesia Šaitanova, kurios šokis visad teikia didelį malonumą turtingais jausmų atspalviais įprasmintais judesiais, ryškiais choreografinių frazių akcentais, technine meistryste.

Antrajame „Don Kichote“ nudžiugino puikiai Kitri vaidmenį parengusi Marija Kastorina. Po „Korsaro“ tai dar vienas didelis ir reikšmingas jos ir Lauciaus bendras darbas. Visuose trijuose „Don Kichoto“ veiksmuose Kastorina kūrė energija pulsuojančią heroję iš lengvų šuolių ir ryškių pozų. Žavingai, pasitelkdama skirtingo temperamento atspalvius, ji atliko visas variacijas, choreografinį Kitri portretą sudėliodama iš aistringo kastanječių kaukšėjimo lydimų šuolių ir sukinių pirmame veiksme, idealizuotų siluetų antrajame ir koketiškais žvilgsniais bei vėduoklės mostais papuoštų choreografinių nėrinių trečiajame.

Dar viena maloni šių „Don Kichotų“ staigmena – Mersedes vaidmuo, kurį parengė Vilija Montrimaitė. Tai kol kas ryškiausias šokėjos vaidmuo iš klasikinio repertuaro, atkreipiantis dėmesį savitu Gatvės šokėjos įvaizdžiu, veido išraiškų dramaturgija siekiant Espados-Stanislavo Semianiuros dėmesio, gebėjimu choreografinius pavidalus paryškinti sumaniai „valdomu“ kostiumu. Matant, kaip šoka Montrimaitė, akivaizdus šokio malonumas, kuris visada padeda užmegzti patikimą ryšį su žiūrovais. Tokiu grįžtamuoju ryšiu jau seniai pasižymi Olgos Konošenko kuriami personažai: jos Mersedes žavėjo sausio 28 d. spektaklyje, o šio vakaro Espada – Zsoltas Vencelis Kovácsas – lengvais ir aistringais judesiais prisidėjo kuriant įdomų, įtraukiantį šių personažų emocinį ryšį.

Visuose trijuose spektakliuose Don Kichoto sapno scenoje Driadžių valdovę šoko Julija Šumacherytė (tai naujas vaidmuo jos biografijoje), Amūrą – Longley, Grand pas variaciją – Julija Stankevičiūtė.

Trečiajame „Don Kichote“ pagrindinius herojus įkūnijo svečiai – Maskvos valstybinės choreografijos akademijos, veikiančios prie Rusijos Didžiojo teatro, auklėtiniai Marija Kočetkova ir Artemijus Pyžovas. Kočetkova yra šokusi daugelyje baleto trupių, o pastaruoju metu pasirinkusi nepriklausomos baleto solistės karjerą; Pyžovas šiuo metu yra Slovakijos nacionalinio teatro solistas – šio teatro repertuare taip pat rodoma Vasilijaus Medvedevo „Don Kichoto“ redakcija. Svečiai pateisino savo alma mater šlovę: šoko efektingai, prisidėjo prie šventiškos spektaklio nuotaikos kūrimo, tačiau neužgožė pirmuose spektakliuose patirtų įspūdžių.

„Don Kichoto“, sukurto pagal XIX a. pabaigos baleto spektaklio principus, pobūdį atskleidžia pantomiminiai personažai, kurie choreografinius epizodus suveria ant naivaus pasakojimo siūlo. Išraiškingas Gedimino Švendravičiaus Don Kichotas, sulėtintais judesiais klajojantis po spektaklio erdvę lyg po paralelinę realybę, jo priešybė – guvus ir nenustygstantis vietoje Sanča Pansa (pirmuose dviejuose šios serijos spektakliuose jį ypač įtaigiai ir organiškai vaidino Karolis Šemetas, trečiajame – Tomas Ceizaris). Į skoningai improvizuojamas komiškas situacijas nuolat patenka smuklininkas Lorencas (Zaripovas) ir turtuolis Gamašas (Lorenzo Epifani arba Voicechas Žuromskas).

Klasikinio baleto spektaklį kuria ne tik solistai, bet ir kordebaletas, mimanso artistai – ansamblis, kas vakarą iš naujo tapantis įspūdingą senovinę teatro kultūrą primenančią drobę. Joje svarbu viskas – Don Kichoto tarnai, aikštės žioplinėtojai, vaikai. Šiame spektaklyje ypač reikšmingas M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių indėlis: čigonų teatro personažai, Don Kichotą apspintančios naktinės plaštakės, amūrai, paskutinio veiksmo Kitri ir Bazilio šventės dalyviai (gruodžio mėnesio „Don Kichotuose“ mažųjų „vestuvininkų“ labai trūko). Be visų klasikinio baleto grandžių spalvingas „ispaniškas“, „čigoniškas“, „driadiškas“ spektaklio koloritas būtų neįmanomas.

Šiais metais LNOBT trupę papildė nemažai šokėjų, kurie jau puikiai pritapo LNOBT repertuaro spektakliuose (https://www.7md.lt/sokis/2021-10-29/Baleto-dienorasciai). Liepsningoje „Don Kichoto“ segidilijoje dėmesį atkreipė ir būsimasis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus diplomantas Jonas Bernardas Kertenis, ir visai neseniai prie baleto trupės prisijungęs šokėjas João Paulo Jezleris. 2000 m. kovo 22 d. gimęs Brazilijoje, Salvadoro mieste, jis 2017–2020 m. mokėsi Valstybinėje baleto mokykloje Berlyne, dar mokydamasis šoko Valstybinio Berlyno baleto spektakliuose, vėliau keletą mėnesių dirbo Valstybinėje Gruzijos baleto trupėje, o susidomėjęs įvairiu LNOBT baleto repertuaru nusprendė atvykti į Vilnių ir dalyvauti baleto artistų atrankoje.

Vasario 6 d.

Keli vieno populiariausių baletų vaikams – lenkų kompozitoriaus Bogdano Pawłowskio ir choreografo Witoldo Borkowskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – spektakliai ne tik sudomino naujais vaidmenimis, bet ir paskatino ilgiau pagalvoti apie šį seniausią šiuo metu LNOBT repertuare esantį kūrinį. Pastatytas dar 1972-aisiais senajame Operos ir baleto teatre Jono Basanavičiaus gatvėje, šis baletas tapo tramplinu į karjeros aukštumas tokiems legendiniams mūsų baleto artistams kaip Leokadija Aškelovičiūtė ir Vytautas Kudžma, Loreta Bartusevičiūtė ir Petras Skirmantas bei daugeliui kitų. Juo labiau kad šalia Snieguolės ir Princo čia veikia Pamotė, ir net dviem – Karalienės ir Raganos – pavidalais, nuolat primenanti, tarp gausybės kitų, nepaprastai ryškius Valentinos Tarasovos (Karalienė) ir Voldemaro Chlebinsko (Ragana) vaidmenis, taip pat septyni nykštukai, įtaigiai charakterizuoti ir muzikiniu, ir choreografiniu, ir vaidybiniu požiūriu, bei visas pulkas miško žvėrelių. 1988 m. spektaklį atnaujino choreografas Jurijus Smoriginas ir dailininkė Giedrė Riškutė, tad spektaklis scenoje gyvuoja jau trisdešimt ketverius metus. Debiutavę sausio 23 d. ir vasario 6 d. spektaklyje šokę Longley (Snieguolė) ir Benjaminas Thomas Davisas (Princas) sklandžiai pasekė pasaką apie piktus kėslus nugalintį gerumą ir tyrą meilę. Spalvingą gražios, bet klastingos Karalienės vaidmenį pirmą kartą atliko Miryam Roca Cruz, šuolių, sukinių ir kostiumo klosčių sūkuriuose šėlte šėlo Zaripovo Ragana, galantišką prisitaikėlį Ceremonmeisterį pirmą kartą šoko Kovácsas.