Šokis
Inga Kuznecova – šokėja ir choreografė. Nuo 2014 m. dėsto Klaipėdos universitete, yra šiuolaikinio šokio studijos „Jazz Up“ vadovė, kuria ir šoka Šeiko šokio teatre. Sukūrė spektaklius „Mikas ir pusryčiai“ (2010), „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ (kartu su Petru Lisausku, 2012), „Diagnozė – krepšinis“ (2012), „Pamirštos princesės“ (2016) ir „Kill, Baby, Kill“ (2021).
Kokia jūsų ir jūsų aplinkos šokėjų reakcija į dabartinius įvykius?
Tie įvykiai mane veikia keistokai. Jau kurį laiką mąsčiau apie savo kūrybą ir jos prasmę. Jaučiau tuštumą, tarsi daryčiau ne tai, ką noriu. Svarsčiau važiuoti į užsienį, ten ieškoti laimės. Tačiau kai prasidėjo karas, dauguma kolegų prisipažino, kad pirmas juos aplankęs klausimas buvo – kur bėgčiau? Tada suvokiau, kad elgčiausi priešingai – nepaisant nieko, likčiau Lietuvoje ir kovočiau už šalį. Tai mane nustebino, nes iki tol galvojau, kokią kalbą reikėtų mokytis ir kur važiuoti.
Kita vertus, apima absurdo ir beprasmybės pojūtis ir meno atžvilgiu. Ar dabar laikas šokti? Galbūt geriau mokytis, kaip naudotis ginklu, užsirašyti į šaulius. Be to, kyla daug empatijos ukrainiečiams. Pastarosiomis savaitėmis dėl trupės narių traumų turėjome atšaukti keletą spektaklių, todėl aktyviai įsitraukėme į savanorystę Klaipėdoje. Pradėjau labai intensyviai dalyvauti šiose veiklose – renkame, sandėliuojame, siunčiame drabužius ukrainiečiams. Dažnai sakau, jog esu kraštutinumų meistrė, nes galiu pamesti ir pamiršti save tam, kad išgelbėčiau kitus.
Kiek tai veikia jūsų kūrinius? Ar kyla noras juos keisti?
Praėjusią savaitę turėjome rodyti detektyvą „Kill, Baby, Kill“, tačiau klausiau savęs, ar dabar etiška rodyti darbą, kuriame pilna kraujo, miršta žmogus, sklando neaiškios fizionomijos ir žudikas yra nežinomas. Vienas kolega teigė, kad, pagal tokį požiūrį, komedijos žanras dabar taip pat nėra įmanomas. Tačiau spektaklio neteko rodyti. Be to, su trupe diskutavome, kad į šį pasirodymą būtų įmanoma įtraukti politinį kontekstą. Iš pradžių turėjau daug noro tai daryti, tačiau po ilgesnių apmąstymų supratau, kad nieko nereikia keisti, tai būtų neteisinga, nes darbas sukurtas ir skirtas savo laikui, kai buvo kuriamas, todėl reikia kurti naujus kūrinius. O prasmės paieškos klausimas – kasdienis, bet dabar tapęs aštresnis. Ką veikčiau, jei kiltų karas Lietuvoje? Eičiau šokti prieš tankus ir į jų vamzdžius kiščiau gėlytes?
Dabar norisi daugiau kurti ar atlikti?
Norisi padėti. Pastarąsias dvi savaites esu išėjusi iš kasdienės būsenos. Nenoriu nei kurti, nei atlikti, tik padėti gelbėti žmones. Nors suprantu, kad tai absurdas. Veikla, kuria užsiimu ir kur esu naudinga, neturi nutrūkti. Stengiuosi grįžti prie darbų, nes artimiausiomis savaitėmis dirbsime su prancūzų choreografu Kaune, o vėliau vyksime į Daniją. Džiaugiuosi, kad galėsiu pakeisti aplinką ir įsitraukti į savas veiklas, nes suvokiu, jog nereikia nuo to bėgti, tik išgyventi šoko būseną.
„Kill, Baby, Kill“ keliate blogio prigimties ir pasaulio beprotiškumo klausimą. Kur radote blogio šaknis, kurdama šį spektaklį?
Nesiėmėme tiesioginės blogio šaknų paieškos, tik kėliau platesnius klausimus: ar žmogus gimsta blogas? Ar jis gali gimti blogas? Ar turi kas nors įvykti, kad jis toks taptų? Mane sužavėjo blogio vaizdavimas, jo personifikavimas Davido Lyncho „Tvin Pykse“. Man patinka idėja, kad blogis yra lyg debesis, lyg Lyncho Bobas, esantis tarp mūsų; jis jaučia jautresnes mūsų vietas, gali bet kada įlįsti į galvą, esybę ir viską sujaukti. Nežinau, ar mes radome blogio šaknis, bet žaisdami su charakteriais pastebėjome, kad bet kuriame personaže įmanoma įžvelgti blogio sėklą. Todėl kiekvienas gali būti jo nešėjas.
Kaip keistųsi šis jūsų darbas, jei statytumėte jį šiandien?
Dabar nestatyčiau nieko panašaus į detektyvą, nes šiuo metu tam netinkamas metas: per daug detektyvų vyksta aplink, tačiau nesinori visiškai nuo to pabėgti, tik saugoti save, nes tikimybė išprotėti yra didelė. Iki šių įvykių svarsčiau statyti patyriminę šio spektaklio versiją, kai detektyvas būtų kuriamas vakarėlio / vakarienės metu.
Šiame darbe atsiskleidžia humoro ir juoko elementas. Kodėl jums svarbus šis aspektas?
Humoras – viena svarbiausių žmogaus savybių. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, turinčiais gerą humoro jausmą, gebančiais intelektualiai bendrauti ir juokauti, galinčiais būti sarkastiškais, pasijuokti iš savęs ir kitų. Tai turi pridėtinę vertę. Malonu stebėti meno kūrinius, kuriuose vyrauja tokio tipo humoras, nes jis, empatija ir meilė išgelbės pasaulį. Tai svarbu. Užtenka stebėti įvykius Ukrainoje, kad galėčiau tai suprasti. Kare žmonės pasitelkdami humorą stengiasi palaikyti dvasią, kovingumą, nes esant tokiai situacijai lengva slysti į pasidavimą.
Humoras gali būti susijęs ir su atsiribojimu. Ar kyla noras atsitraukti nuo kalbų apie dabartį, nuo to bėgti?
Pirmąsias karo savaites buvau panirusi į negatyvią informaciją, bet suvokiau, kad reikia nepamiršti humoro, antraip imu klimpti. Reikia juokauti. Turime mokėti tai daryti, nes be to gali nelikti prasmės.
Kokios temos dabar jus domina kūrybiniu požiūriu? Ar jau turite planų dėl naujų spektaklių?
Kūryboje šiuo metu gyvenu abstrakcija. Esu gavusi stipendiją projektui, kurį pradėjau įgyvendinti praėjusias metais. Jo esmė – du universalūs klausimai, kuriuos uždaviau įvairaus amžiaus žmonėms: „Kada supratai, kad užaugai? Kada jautiesi laimingiausias?“ Netyčiomis jis tapo beveik fotografijos projektu, nes dariau žmonių nuotraukas, ieškojau erdvių, kuriose galiu geriau juos atskleisti, o feisbuke ar instagrame šalia fotografijų parašydavau jų istorijas. Darbas sulaukė didelio dėmesio, žmonės ėmė siūlytis dalyvauti, kreipėsi net vietinė žiniasklaida, kuri išspausdino visas istorijas. Jaučiu, kad šis darbas nėra baigtas, liko pakalbinti dar tiek pat žmonių, kurių nespėjau net nufotografuoti. Be to, prasideda ir antra projekto dalis – performanso įgyvendinimas, dėl jo esu sutrikusi, nes dar nežinau, kokia forma jis vyks. Noriu, kad žmonės, dalyvavę pokalbiuose, taptų svarbūs ir pasirodyme. Šis darbas bus baigtas šiemet.
Dėkoju už pokalbį.
