Šokis
Agnietė Lisičkinaitė – šokėja, choreografė. Šoka šokio teatre „Airos“, Vilniaus miesto šokio teatre „Low Air“ ir kt. Sukūrė spektaklius „Popular problems“ (kartu su Sigita Juraškaite, 2014), „B ir B dialogas“ (2016), „Z+“ (2017), „Banana Dream“ (2018), „Vonia“ (kartu su Greta Grinevičiūte ir Juraškaite, 2021), „Hands up“ (2021) ir kt. Kartu su Grinevičiūte įkūrė nepriklausomą šiuolaikinio šokio meno organizaciją „Be kompanijos“, vykdančią meninę bei edukacinę veiklą.
Sukūrėte spektaklį jaunimui „Z+“. Kaip geriausia priartėti prie jauno žmogaus – švelniai ir jautriai prie jo prisitaikant ar kuriant drastiškus tikrovės vaizdinius?
Sukūriau tik vieną spektaklį, skirtą paaugliams. Tuo metu tokių spektaklių trūko, taip pat domino kūryba jaunimui šiuolaikinio šokio kontekste. Pats spektaklis nebuvo aštrus, nors dėl šios sąvokos galima ginčytis. Kita vertus, Z kartą, apie kurią šis darbas, vertinu teigiamai, todėl buvo sunku ją kritikuoti. Kritika buvo nukreipta į kartas, negebančias priimti dabar augančios, bręstančios visuomenės dalies.
Kartu su kūrybine komanda norėjome iškelti iššūkių ir jauniesiems žiūrovams, bet kartu palikome juos komforto zonoje: spektaklio pradžioje pareiškėme, kad „fotografuoti ir filmuoti yra privaloma“, taip leisdami jiems ir toliau saugiai matyti pasaulį pro telefono kamerą.
Spektaklio statymas jaunimui ar su jaunimu – kuris būdas kelti šio amžiaus grupei jautrius klausimus jums artimesnis?
Savo kūrybinėje praktikoje turiu tik vieną jaunimui skirtą spektaklį, sukurtą su profesionaliomis šiuolaikinio šokio šokėjomis, tad sunku atsakyti. Labai norėčiau pabandyti sukurti spektaklį ir su jaunimu, nes darbas su juo man nėra svetimas. Kurdama „Z+“ pastebėjau, kad vyresni šokėjai, nutolę nuo paauglių problematikos, gali paversti pasirodymą šiek tiek iliustratyviu, todėl perteikti paauglių būtį darosi sunkiau. Dėl šios priežasties su šokio teatru „Airos“ turime idėją perstatyti „Z+“ ir kviesti 20–25 metų amžiaus šokėjas (-us), kad galėtume labiau atliepti Z kartos atstovus.
Jūsų su Grinevičiūte spektaklis „Banana Dream“ svarsto moters tapatybės, seksualumo klausimus. Kuo šiandienos kontekste jums tai svarbu?
Visų pirma tai svarbu todėl, kad esu moteris. Kūryboje stengiuosi pradėti nuo savęs. Mes esame susiję, todėl bendražmogiškos temos dažnai rezonuoja su žiūrovais. Konkrečiai moteriškumo, požiūrio į moterį ir į ją nukreiptų socialinių konstruktų temos man tapo įdomios dar prieš „Banana Dream“. Pirmasis mano su Juraškaite sukurtas spektaklis „Popular problems“ kalbėjo apie moters vaidmenį visuomenėje, jos teises ir pareigas. Man svarbu, kad šokis nebūtų tik forma, tik estetinis vaizdas, o kartu atsirastų ir turinys, kontekstai, kurie būtų socialiai, politiškai angažuoti ir man artimi. Todėl renkuosi šias temas.
Kita vertus, kai kūriau vyksmą prie Baltarusijos ambasados Vilniuje, sąmoningai save seksualizavau, suvokdama, kad darau politinį veiksmą. Kėliau klausimą – kas įvyksta, kai itin seksuali moteris, dėvinti apatinius, permatomą palaidinę ir apsiavusi aukštakulniais, kovoja politiniame kontekste? Ar tai ją sustiprina, ar kaip tik priešingai – padaro silpną?
Kiek šokyje telpa jūsų nuomonės, o kiek – kitų požiūrių analizės?
Gyvenu socialiniame burbule, todėl mano mąstysena yra bendravimo su žmonėmis, kurie mane supa, pasekmė. Tai mano pasirinkimas. Kita vertus, scenos meno darbai yra kūrybinės komandos produktas, todėl eidama į sceną deklaruoju ne tik savo asmeninę nuomonę, bet ir artimos aplinkos bei kolegų mintis. Visi šie požiūriai mane formuoja, nes, kaip ir kiti, gyvenu sociume ir negaliu nuo jo atsiriboti.
Šokio vyksme „Hands up“ dirbdama su protesto kultūra stengiausi suvokti kitą požiūrio, šiuo atveju „Šeimų maršo“, pusę. Dėl šios priežasties nešiojau skirtingų nuomonių plakatus, bet po metus trukusio tyrimo turiu pripažinti, kad jų taip ir nesupratau. Suvokiu, kodėl turėčiau atsiverti, bet negaliu to padaryti. Taigi esu atvira tiek, kiek leidžia mano pažiūros, nors norėčiau mąstyti plačiau ir nesmerkti kitoniškumo, nes pati deklaruoju, kaip svarbu priimti LGBTQ+ bendruomenę, bet neatsiveriu antivakseriams.
Šiandien šių klausimų vengimas, regis, gimsta iš žmonių noro gyventi patogiai. Kaip pati sprendžiate šią problemą?
Kūryba yra vienas geriausių būdų analizuoti problemas, kelti rūpimus klausimus, todėl ji – pirminis mano įrankis. Taip pat kiekvienais metais su Grinevičiūte važiuojame į rezidencijas regionuose, kuriuose galime dirbti su bendruomenėmis. 2020 m. dirbome su Naujosios Vilnios bendruomene, praėjusias metais buvome Raseinių rajone. Tai padeda išgirsti, pamatyti kitus ir išlipti iš savo socialinio burbulo. Stengiamės leisti laiką ir būti tose bendruomenės. Tarkim, kai statėme spektaklį Šeškinės mikrorajone, nenorėjome, kad atrodytų, jog Vilniaus centro gyventojai „hipsteriai“ atvyko ir padarė savo socialinės grupės darbą. Kartais, galbūt net dažniausiai, to padaryti nepavyksta, bet tai patirties klausimas.
Jūsų su Grinevičiūte bučinio performansas dar kartą priminė apie personažų B&B idėją. Kaip ji sąveikauja su stereotipo sąvoka?
2015 m. B&B personažai atsirado kaip socialinė kempinė, sugerianti stereotipus ir juos perdaranti dirbtiniu būdu. Mums su Greta visada buvo svarbu į kūrybą įtraukti popkultūrą, jos realijas, ir tai svarbu iki dabar. Galima kelti klausimą, kodėl, tarkim, klasikiniai teatro pastatymai vis mažiau artimi šiuolaikinei publikai. Jie neatliepia į teatrą atėjusio žmogaus kasdienybės ir žiūrovui sunku tapatintis, kai, tarkim, jis mato XIX amžių ir pūstas sukneles. Todėl naudojame popmuziką ir kitus šiuolaikinius įvaizdžius, nes žiūrovui daug lengviau su tuo tapatintis ir suprasti idėjas. Darbe „Hands up“ taip pat naudoju populiarius įvaizdžius, jie padeda šiuolaikiniam menui rasti balansą ir neužsidaryti meno burbule.
Grįžkime prie performanso. Ar šiandien mums trūksta bučinio gesto kaip artumo formos? Juk tam tikrose kultūrose jis reiškia priėmimą į savo ratą.
Bučinį akcijos kontekste mes traktavome visai kitaip. Performansas vystėsi iš idėjos, kad du tos pačios lyties asmenys suglaudžia lūpas ir pusę valandos stovi tyloje. Tuo norėjome parodyti, kad tai du užtildyti žmonės, negalintys kalbėti. Jie yra lygūs, bet nėra lygūs mūsų visuomenėje. Todėl tik tada, kai visi būsime lygūs, galėsime klausytis ir vieni kitus girdėti. Deja, šiandien ši žmonių grupė patiria nelygybę, todėl nerandu pateisinimo homofobiškiems asmenims ir jų argumentams. Balandžio 30 d. surengsime vyrišką bučinio versiją. Su Greta būsime apsirengusios kaip vyrai ir kviesime žmones apsirengti juodai bei pusvalandžiui nutilti, susijungiant lūpomis.
Judesio ir žodžio sąveika veda į tarpdiscipliniškumą, kuriuo šiandien dažnai pasižymi socialiai aktyvių menininkų darbai. Žvelgiant į jūsų kūrybą kyla klausimas: ar sintezė mene gali atvesti prie sintezės visuomenėje?
Menas yra paveikus, bet ne visada geba pasiekti tuos žmones, kuriuos tikiuosi paliesti, dėl to stengiuosi neužsirakinti tarp meno institucijų sienų, grynojo arba konceptualaus šokio formų. Stengiuosi būti atvira, kad įvyktų dialogas ir skirtingų minčių sintezė. Tai labai ilgi procesai, norėčiau romantizuoti ir tikėtis, kad mano meno kūriniai nors kiek prie to prisideda, bet esminiai pokyčiai gali įvykti tik kompleksiniu būdu, t.y. vykstant edukacijai, atsiveriant menininkams ir žiūrovams, nes kūrėjas negali visada tik duoti – pats stebėtojas turi vis dažniau atverti savo langines.
Dėkoju už pokalbį.
