Šokis
Žilvinas Dautartas
Patriarchato saulėlydis?
Apie Lietuvos choreografiją
Jau rašiau, kad klasikinio baleto pasaulyje moterys po truputį užkariauja, o vyrai (taip pat po truputį) užleidžia savo turėtas pozicijas. Taip teigti leidžia statistiniai skaičiavimai, gal ir ne tokie tikslūs, kaip norėtųsi, bet iškalbingi. Vos ne per šimtmečio etapą Lietuvos baletui vadovavo arba repertuarą formavo daugiau nei penkiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Pastarųjų įtaka per tą laikotarpį buvo minimali. Ir vis dėlto kas inspiravo tuos pokyčius, nors ir lėtus? Tad persikelkime į XX amžiaus pradžią.
Agnė Zėringytė
Šokio dialogai
„Kūrybinis impulsas XI“
Besidomintiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) šokėjų trupe svarbiu ir džiugiu įvykiu tampa buvusio baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanyta iniciatyva „Kūrybinis impulsas“, šiais metais surengtas vienuoliktą kartą. Jis tapo erdve pasireikšti pradedantiems choreografams, kurių idėjos atspindi ne tik šiandienos Lietuvos baletą, bet ir jo ateitį.
Helmutas Šabasevičius
Kur bėgi, Dezdemona?
Anatolijaus Šenderovo ir Anželikos Cholinos baletas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Dauguma Lietuvos kompozitorių parašytų baletų – vieno spektaklio kūriniai (išimtis – kelis kartus statyta Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“). Šią taisyklę sulaužė ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjera. 2005 m. į Vilniaus festivalio programą įtrauktas baletas, pastatytas Rusijos choreografo Kirillo Simonovo, tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro dalimi ir buvo rodomas iki 2013-ųjų. Tai vienintelis baleto spektaklis, sulaukęs paskyros „Prašome nenutraukti baleto „Dezdemona“ gyvavimo“ tinklalapyje www.peticijos.lt.
Helmutas Šabasevičius
Tarp literatūros ir choreografijos
Baletas „Baubas“ Latvijos nacionalinėje operoje
Naujausias Latvijos nacionalinės operos baleto trupės spektaklis – Oleksandro Rodino baletas „Baubas. Siaubo naktys“, kurio premjera įvyko 2023 m. balandžio 20 d., – atgaivino vaikystės prisiminimus apie nedideliame ir dar nespalvotame televizijos ekrane žiūrėtą, ko gero, vieną pirmųjų sovietinių siaubo filmų, sukurtą 1967 m. pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą.
Ieva Tumanovičiūtė
Žiūrovo prisilietimas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (II)
Pažintį su pirmoje teksto dalyje aprašytomis šokėjų asmenybėmis pratęsia susitikimas su švedų šokėju ir choreografu Sindri Runudde. Nors neretai interaktyvumas atbaido, dalyvauti jo spektaklyje „A Sensoral Lecture“ reiškia nurimti ir pajausti. Šokėjas leidžia žiūrovui įsiklausyti į savo kūną: kiekvienas turi puodelį su nulaužta ąsele, kurį gali liesti. Jaukų ir pagarbų santykį su žiūrovu kuriantis Runudde skatina dalyvauti tiek, kiek norisi. Kartais jis nurodo, kaip liesti indą, tarkim, labai švelniai per atstumą, susitelkiant į akimirką prieš pat prisilietimą, į tarp rankos ir objekto tvyrančią energiją, po to paspausti stipriau, užčiuopiant savo raumenis ir galiausiai kaulus. Stebint šokėjo judesius, malonu judėti nors rankomis ar glausti puodelį prie kūno.
Agnė Zėringytė
Šokdama esu kitoje būtyje
Pokalbis su baleto šokėja Darija Seliukaite
Baleto šokėja Darija Seliukaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2018 m., baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Kaip kordebaleto šokėja dalyvauja spektakliuose „Don Kichotas“, „Bajaderė“, „Spragtukas“ ir kt. Sukūrė pagrindinį Klaros vaidmenį balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022).
Greta Vilnelė
Šokiu keisti visuomenę
Oonos Doherty spektakliai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Pernai „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo parodytas žymaus graikų choreografo Dimitrio Papaioannou šokio spektaklis „Transverse Orientation“, tapęs ryškiausiu festivalio akcentu. Šiais metais didžiausią įspūdį padarė konfrontacijos siekiantis, aršiai pasaulio susiskaldymo problematiką narstantis choreografės Oonos Doherty spektaklis „Navy Blue“. Antrą kartą Vilniuje parodytas ankstesnis choreografės spektaklis „Hope Hunt“ tapo atskaitos tašku, leidžiančiu įvertinti per šešerius metus įvykusi jos kūrybos pagreitį. Airių kilmės menininkė pasižymi unikalia choreografine raiška ir socialiai bei politiškai angažuotu spektaklių turiniu. Tai maištinga kūrėja, turinti tvirtą požiūrį ir nebijanti jo išreikšti garsiai.
Greta Vilnelė
Pažvelgti kitaip
Programa „LT kūrėjai Europoje“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Iš Lietuvos scenos meno kūrėjų šiuolaikinio šokio atstovai išsiskiria kosmopolitiškumu: daugelis jų išvažiuoja studijuoti į užsienio mokyklas, dirba su garsiausiais Europos choreografais, nuolat keliauja į skirtingose šalyse vykstančias dirbtuves. „Naujojo Baltijos šokio“ lietuvių, kuriančių Europoje, platformos pasirodymuose šokėjai atskleidė ne tik aukštą techninio profesionalumo lygį, bet ir tvirtą, progresyvių konceptualių idėjų pagrindą, pasiduodantį ir žiūrovo interpretacijoms.
Ingrida Ragelskienė
Iš pasalų smogiantis katarsis
Du festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliai
Tarp dviejų „Naujajame Baltijos šokyje“ pamatytų spektaklių – „The Pretty Things“ ir „A Sensoral Lecture“ – žioji praraja. Gyvame žmogaus kūne iškaltas menas, judesiui tapati laisva, nesukaustyta, subtili mintis – tai kanadietės choreografės Catherine Gaudet kūrybinio darbo vaisiai, kuriais pasotinamas „Žavingų dalykų“ žiūrovas. O „Jutiminės paskaitos“ kūrėjas iš Švedijos Sindri Runudde, mano vertinimu, liko įkalintas egocentrizmo centrifugos arba tiesiog negailestingai permaltas, defragmentuotas ir čia pat be garso utilizuotas besiskirstančių festivalio žiūrovų sąmonėje, užfiksavusioje tik garsų pažadą – pristatyti meilės iš pirmo garso reiškinį.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokėjų asmenybės
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’23“ (I)
Per judesį šokėjai tyrinėja savo kūną, iš jo išsineria ir iš naujo į jį įsilieja, šoka, kad suprastų, kaip mato pasaulį, kad papasakotų istorijas, išjudėtų skausmą, pakylėtų, išjaustų kitą, paskatintų tai daryti žiūrovus. Kurdamas šių metų šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodytą monospektaklį 71BODIES 1DANCE Danielis Mariblanca pasitelkė gilųjį klausymąsi. Tam, kad šoktų žiūrovams, jis išklausė septyniasdešimt vieną translyčio asmens istoriją, išgirdo jas ne tik protu, bet ir kūnu, kad juo galėtų užrašyti savo paties ir kitų pasakojimus. Scenoje nuogas translytis vyras, įtempdamas raumenis ir išmėgindamas įvairias pozicijas, leidžia kūnui virsti nuolat kintančia materija – naujas judesys, kitoks rakursas kuria skirtingus pavidalus. Išsinėrimo iš odos šokis virsta įsiliejimo į savo kūną aktu.
