Kur bėgi, Dezdemona?

Dauguma Lietuvos kompozitorių parašytų baletų – vieno spektaklio kūriniai (išimtis – kelis kartus statyta Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“). Šią taisyklę sulaužė ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjera. 2005 m. į Vilniaus festivalio programą įtrauktas baletas, pastatytas Rusijos choreografo Kirillo Simonovo, tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro dalimi ir buvo rodomas iki 2013-ųjų. Tai vienintelis baleto spektaklis, sulaukęs paskyros „Prašome nenutraukti baleto „Dezdemona“ gyvavimo“ tinklalapyje www.peticijos.lt.

Praėjus dešimčiai metų Šenderovo „Dezdemona“ sugrįžo. Dviejų dalių baleto spektaklį sukūrė režisierė ir choreografė Anželika Cholina, pasitelkusi į pagalbą savo bendraminčius – scenografą Marijų Jacovskį, kostiumų dailininkę Olgą Filatovą-Kontrimienę, šukuosenų ir grimo dailininkę Dalią Žakytę, šviesų dailininką Audrių Jankauską.

Cholinos biografijoje Williamo Shakespeare’o tragedija apie pražūtingas pavydo pasekmes užima reikšmingą vietą: spektaklis „Otelas“ ACH šokio teatre statytas 2006 ir 2016 m., Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje – 2013 metais. Venecijos mauro žmona Dezdemona visuose šiuose pastatymuose buvo reikšminga režisūrinio ir choreografinio pasakojimo dalis.

Naujausiame Cholinos kūrinyje Dezdemonos vardas ir įvaizdis atsidūrė spektaklio afišoje ir ant programos viršelio. Tai – įvadas į spektaklį, kuriuo choreografė stengėsi perteikti savo požiūrį į siužetą ir svarbiausių herojų santykius bei konfliktus. Komunikacinis spektaklio vaizdinys – ryškiai nušviesta merginos su puantais figūra, jos veidą iškreipusi grimasa kartu su studijinės fotografijos dirbtinumu – dalį jo perkelia ir į spektaklio estetiką.

Pakilus uždangai Dezdemona jau scenoje – laužytos linijos, schematiški judesiai kuria traumuotos merginos paveikslą. Jos monologą būtų galima suvokti kaip Dezdemonos, Otelo žmonos, priešistorę (tą lyg ir patvirtintų jos grumtynės su dviem personažais, vienas jų – su turbanu ir brutaliai primina nuo jo šliaužte bėgti mėginančią merginą). Gal tai nuoroda į sudėtingus jos ir tėvo santykius, nes dėmesį atkreipia pasikartojantis Dezdemonos bėgimo motyvas? O gal tai Dezdemonos paskutinės maldos scena, kuri pažadina prisiminimus, ir dinamiškai besirutuliojantys įvykiai yra savotiška retrospekcija? Nuo ko ir kur bėga Dezdemona, lieka neaišku, nes šios galimos interpretacijos režisūriniu požiūriu nebeargumentuojamos, ir netrukus prasideda nuosekli Otelo ir Dezdemonos istorijos iliustracija.

Jacovskiui „Dezdemona“ – ketvirtas susitikimas su šia Shakespeare’o tema. Šį kartą pagrindinis scenovaizdžio elementas labai asociatyvus, primenantis bokštą, laivą, burę, sustingusį liepsnos liežuvį. Jis stūkso scenos gilumoje kaip nebylus meilės, pavydo, klastos ir mirties liudininkas, išryškėdamas ir panirdamas į tamsą prasminiu požiūriu dėl išradingos Jankausko šviesų partitūros. Dinamikos spektakliui suteikia iš viršaus kartais nusileidžiančios sijos – darnios lygiagretės arba ekspresyvios įstrižainės, turinčios paryškinti scenoje tvyrantį jausminį klimatą.

Choreografė keitė pirminę baleto partitūrą, sukurdama dinamišką, tačiau žanriniu požiūriu ne visai nuoseklų spektaklį, kur greta apibendrintų, abstrahuotų scenų atsiranda iliustratyvių, iš stilistinės spektaklio visumos iškrintančių linijų. Pavyzdžiui, choreografė sugalvojo Jago dukters personažą. Jį įkūnija gabios moksleivės, tačiau jų scenos daro dirbtinio žaismingumo įspūdį. Choreografiškai patrauklus, bet dekoratyvus, pernelyg erotizuotas lieka ir Kasijaus mylimosios Bjankos, besiplaikstančios raudonos suknelės klostėmis, personažas.

Dinamiškos „Dezdemonos“ grupinės scenos: venecijiečių ir turkų kovos paveikslas, nuspalvintas būdingomis Cholinos spektakliams juodomis ir raudonomis kostiumų spalvomis, juodais drabužiais su pridengtais veidais aprengtų šokėjų įkūnijamos Jagą, o netrukus ir Otelą persekiojančios pavydo mintys, su kurių pagalba perteikiami režisūriniai planai, tariamo Dezdemonos ir Kasijaus romano vizijos.

Kaip jau įprasta šiuolaikinio baleto spektakliuose, atskiroms scenoms pabrėžti naudojamas šokėjų balsas, kuris kartais pateisinamas (gerklinis Otelo riksmas), kartais – dekoratyvus (Emilijos čiaudulys marškinių skalbimo scenoje, lyg skalbėjos būtų padauginusios neekologiško skalbiklio).

Naujosios „Dezdemonos“ choreografija integruota į režisūrinį audinį – tai jau atpažįstamas Cholinos braižas, kai kuriomis judesių detalėmis primenantis ankstesnius jos spektaklius. Kartais atrodo, kad Šenderovo muzika plastiniu požiūriu turiningesnė, bet siekis judesį paversti vaidmens kūrimo instrumentu nepaliekant jam daugiau abstraktesnės estetinės erdvės kai kuriuos sprendimus priartina prie vaidybinių schemų ar klišių – toks atrodo pasikartojantis Jago, prisidengusio burną ranka ir kažką šnibždančio Otelui, motyvas.

Pagrindiniai vaidmenys – dovana Kauno valstybinio muzikinio teatro trupei, jos ir kviestiniams solistams, praturtinantys jų kūrybines biografijas, atskleidžiantys retai matomas jų talento puses. Teko matyti antrąją (gegužės 27 d.) ir trečiąją (gegužės 28 d.) „Dezdemonos“ premjeras. Pernai prie kauniečių trupės prisijungusi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Lukrecija Vaitiekutė sukūrė trapios, pažeidžiamos merginos paveikslą, kuris ypač gerai atsiskleidžia šalia patyrusio šokėjo ir artisto Gintaro Visockio, gebančio perteikti ne tik žudančią Otelo aistrą, bet ir subtilesnius psichologinius personažo, kurio vardu psichiatrijoje pavadintas pavydo sindromas, charakterio niuansus.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Nora Straukaitė ir Jonas Laucius dėmesį atkreipia savo fizinėmis savybėmis. Straukaitės ekspresyvumas, šokio polėkis papildo santūrią, mažakalbę Lauciaus vaidybą, kurią paryškina raiškus, energijos požiūriu visavertis šokis, tad šis duetas choreografinį tekstą paverčia atvirais vaidmenimis, praturtinančiais ir pačius artistus, ir žiūrovus.

Skirtingos Kasijaus personažo traktuotės: Martynas Čiučiulka kuria besigraužiantį dėl prarasto Otelo palankumo kapitoną, mėginantį susigrąžinti gerbiamo generolo pasitikėjimą, o Aurimas Tiškevičius šiuos bruožus papildo vos vos pastebimais besimezgančiais jausmais Dezdemonai.

Savaip gaivališkos Bjankos – Ana Buchovskaja-Zamulskienė ir Sandra Lavrenovaitė, choreografės kuriamą Emilijos choreografinį ir vaidybinį paveikslą įkūnijo Laura Lehtonen ir Stefanija Nosovaitė (skarelės paieškų epizodas, kuriame Dezdemona užšoka Emilijai ant nugaros, o paskui pralenda jai tarp kojų, piešiniu ir komiškais niuansais priminė Džuljetos ir Auklės sceną iš baleto „Romeo ir Džuljeta“).

Jau pirmajame „Dezdemonos“ pastatyme Vilniuje ypač ryškus ir veiksmingas buvo Jago vaidmuo. Cholina Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kurti šį blogio paveikslą patikėjo Jokūbui Nosovui, kurį galima pavadinti spektaklio atradimu. Jį kaip venecijiečių armijos vėliavnešį režisierė tiesmukai pažymi vėliavos atributu, tačiau netrukus šią iliustraciją pakeičia pavydo užvaldyto maniako stiklinėmis akimis vaizdinys. Gatvės šokio stilistikai artimi judesiai, maksimalus šokėjo įsigilinimas į Jago charakterį, ypač aktyvus choreografinio piešinio fiziškumas sukuria charizmatišką artistinę energiją, pripildančią visą žiūrovų salę. Jagas užbaigia ir pirmąją spektaklio dalį, tarp beveidžių minčių ciniškai žaisdamas Dezdemonos skepetaite.

Antroje spektaklio dalyje Dezdemonos vaidmens linija nutrūksta gerokai prieš baleto pabaigą. Romiai atsigulusi ant žemės, ji tarytum giliai įminga ir net nepajunta švelnaus Otelo prisilietimo. Gal tai ir yra pagrindinis jo agresijos proveržio motyvas? Ilgokai trunkantis Dezdemonos smaugimo epizodas Otelui suėmus ją už kaklo ir sukant ratu atrodo pernelyg natūralistinis, kelia susirūpinimą ir dėl pačių solisčių sveikatos, nes šiai scenai prireikia didžiulio šokėjų susiklausymo ir pasitikėjimo vienas kitu. Vėliau nurimęs Dezdemonos kūnas nepastebimai nusiridena į scenos gilumą, ir spektaklio finalą choreografė palieka skulptūriškoms, naudojant šviesas efektingai atrodančioms scenoms: tarp juodų minčių triumfuoja Jagas, juodose mintyse grimzta gyvybės pamažu apleidžiamas Otelo kūnas.

Šios ištarmės choreografei pasirodė negana – pačiai pabaigai ji paliko netikėtą sprendimą: atsinešęs juodą taburetę, ant jos scenos dešinėje įsitaiso Jagas ir su vos įžiūrima sadistiška šypsenėle, po kaklu pasikišęs baltą Dezdemonos skarelę, iš metalinio dubenėlio šaukštu kapnoja košę. Abstrahuotos tragiškos meilės ir gyvenimiškos prozos kaktomuša turėtų įžiebti katarsio kibirkštį. Tikėtina, kad daugeliui ir įžiebia, bet ją grasina užpūsti buitiškas smalsumas: kokia čia košė? Avižų? Perlinių kruopų?

Pasibaigus „Dezdemonos“ spektakliams džiaugtis yra dėl ko. Tai naujas originalus kūrinys, praturtinantis choreografės Cholinos biografiją ir šiuolaikinio Lietuvos baleto istoriją, tai rimtas Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuaro papildymas, ryškinantis šio teatro negausios, bet vis stiprėjančios baleto trupės veidą. Tai ir galimybė vėl išgirsti puikią Šenderovo muziką, kurią talentingo dirigento Ričardo Šumilos įkvėpti perteikė teatro orkestro artistai bei nuostabus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

„Dezdemona“ gyvuos – gegužės 31 d. debiutavo ir trečioji solistų sudėtis, jauni trupės artistai May Jean Teo (Dezdemona) ir Deividas Dulka (Otelas), taip pat jau kurį laiką trupėje šokantis Valerijus Osadčenko (Jagas), kuriuos būtinai norėsis pamatyti. Tačiau kitą sezoną dalintis naujuoju darbu su žiūrovais teatras neskubės: pirmasis „Dezdemonos“ spektaklis numatytas tik lapkričio 9 dieną.