Šokiu keisti visuomenę

Pernai „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo parodytas žymaus graikų choreografo Dimitrio Papaioannou šokio spektaklis „Transverse Orientation“, tapęs ryškiausiu festivalio akcentu. Šiais metais didžiausią įspūdį padarė konfrontacijos siekiantis, aršiai pasaulio susiskaldymo problematiką narstantis choreografės Oonos Doherty spektaklis „Navy Blue“. Antrą kartą Vilniuje parodytas ankstesnis choreografės spektaklis „Hope Hunt“ tapo atskaitos tašku, leidžiančiu įvertinti per šešerius metus įvykusi jos kūrybos pagreitį. Airių kilmės menininkė pasižymi unikalia choreografine raiška ir socialiai bei politiškai angažuotu spektaklių turiniu. Tai maištinga kūrėja, turinti tvirtą požiūrį ir nebijanti jo išreikšti garsiai.

Monospektaklį „Hope Hunt“ („Vilties medžioklė“) festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė į Lietuvą buvo atvežusi 2018 metais. Tąkart spektaklyje šoko pati Doherty, šįkart jį atliko prancūzų šokėja Sati Veyrunes. Antrojo rodymo sėkmę patvirtina ir apie kūrinio įtaigumą bei aktualumą liudija susižavėjusių žiūrovų šūksniai ir ovacijos stovint.

Spektaklis prasideda į „Menų spaustuvės“ kiemą įvažiavus automobiliui su garsiai plyšaujančia hiphopo muzika. Iš bagažinės išsiridena šokėja – smulki, jauna mergina, dėvinti keliais dydžiais per didelius treningus, nurodančius į socialiai pažeidžiamą visuomenės sluoksnį. Atlikdama hiphopo žingsnelius ji į visas puses energingai „draikosi“. Iš grubių jos judesių, suirzusios veido išraiškos suprantame, kad čia svarbiausia ne choreografija, o provokacija. Netrukus vietoje nenustygstanti, agresyvios laikysenos šokėja pradeda varyti žiūrovus į vidų, į Juodąją salę.

Iš šiuolaikinio šokio ir hiphopo derinio sudarytoje choreografijoje svarbiu elementu tampa vaidyba ir balsas. Žaidimas įvairiomis kalbomis papildo ekspresyvius judesius, tarkim, kelis kartus kartojamas žodis scheiße (vok. „šūdas“) tampa britų futbolo klubo „Chelsea“ pavadinimu. Vėliau pasigirsta įrašyti kaimynų pokalbiai, necenzūriniai žodžiai, riksmai, smurtą indikuojantys garsai. Foninis garsas skamba tarsi anoniminis kaltinimas žiūrovams, kaip visuomenės atspindžiui, – kodėl mūsų sąmonė nenori girdėti „nuogos“ tiesos?

Galiausiai šokėja nusimeta apsmukusį mėlyną drabužį ir atgimsta kaip Lozorius. Balta jos drabužių spalva simbolizuoja tyrumą, naują pradžią, visų nuodėmių panaikinimą. Choreografė, kvietusi mus išgirsti, pamatyti, atjausti šokėjos įkūnijamą vaikiną „iš gatvės“, gyvenantį nesaugiame, pigiame rajone – tai pabrėžia ir scenos kampe stovintis konteineris su aplink netvarkingai išmėtytomis šiukšlėmis, – spektaklį užbaigia viltinga gaida: socialiniai pokyčiai priklauso nuo mūsų pačių valios, jei ryšimės iš mirusiųjų prikelti jautrumą ir empatiją, atgims ir viltis.

Po kontroversiško, bet santykinai švelnaus maišto spektaklyje „Hope Hunt“, šokio kritikų įvertinto pasirodymo „Hard to Be Soft“ („Sunku būti švelniam“) ir dar kelių mažesnių darbų naujausiame kūrinyje „Navy Blue“ („Laivyno mėlyna“) Doherty tyrinėja žmonių susivienijimo ir destrukcine jėga tapusio, nebekontroliuojamo susvetimėjimo mechanizmus. Tai kritiškas žvilgsnis į visuomenę, atvirai kvestionuojantis galios pozicijas, žmogaus prigimtį karinių konfliktų akivaizdoje.

Skambant Antrajai Sergejaus Rachmaninovo simfonijai vienuolika šokėjų sinchroniškai atlieka grakščias modernaus baleto figūras, elegantiškai migruodami tarp skirtingų choreografinių paveikslų. Tokia pradžia nedaug skiriasi nuo kordebaleto šokio, kurį galime išvysti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, – choreografija plaukia melancholišku tempu, judesiai plastiški, hipnotizuojantys. Prieš keletą dienų maištingąjį „Hope Hunt“ stebėjusiems žiūrovams turėjo kilti abejonių, ar tai tikrai tos pačios choreografės kūrinys. Tačiau netikėtai pasigirsta šūvis ir vienas iš šokėjų susmunka. Kiti išsigąsta, tačiau kaip niekur nieko toliau „sapnuoja“ šokio judesiais, kol visi šokėjai „nušaunami“, o pralietas nekaltų žmonių mėlynas kraujas (vaizdo projekcijų autorius Nadiras Bouassria) užtvindo scenos grindis.

Dinamiška Jamie xx muzika galutinai sugriauna vandens iliuziją, o pakilę šokėjai juda tarsi kosmonautai, pirmą kartą išsilaipinę Mėnulyje: jie tyrinėja erdvę, kol visa nustelbia šiurkšti choreografija ir erdvėje skambantis balsas, kuris kreipiasi į kiekvieną sėdintįjį salėje: „Labas. Ačiū, kad atėjai.“ Sąmonės srauto monologas nenutrūksta iki pat spektaklio pabaigos.

Šokio spektaklis „Navy Blue“ paliečia ten, kur labiausiai skauda, klausdamas – ką darysime toliau? Ar išėję iš teatro salės kaip niekur nieko toliau gyvensime, nekreipdami dėmesio į šalia vykstantį karą? Bet gyventi kaip anksčiau nebeįmanoma. Tai vienas iš nedaugelio spektaklių, po kurių jautiesi lyg išmaudytas lediniu vandeniu. Doherty kūrinys – universalus ir kartu asmeniškas klausimas, nepasiliekantis tarp teatro sienų.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė