Šokdama esu kitoje būtyje

Baleto šokėja Darija Seliukaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2018 m., baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Kaip kordebaleto šokėja dalyvauja spektakliuose „Don Kichotas“, „Bajaderė“, „Spragtukas“ ir kt. Sukūrė pagrindinį Klaros vaidmenį balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022).

Kodėl nusprendėte tapti šokėja? Kuo jums patiko klasikinis baletas?

Nuo mažų dienų buvau aktyvi mergaitė, todėl lankiau dainavimo ir šokių būrelius. Mama suvokė, kad reikia ieškoti mokyklos, kuri atitiktų mano aktyvaus būdo poreikius. Pamačiusi, kad vyksta atranka į pirmąją M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus klasę, nuvedė mane ten. Nuo tos dienos buvau tvirtai įsitikinusi, kad noriu tapti šokėja, tačiau vis tiek neapleidau ir chorinio dainavimo, jį mečiau tik būdama aštuntokė. Tiesą sakant, prieš stodama į mokyklą nelabai supratau, koks tai šokis, kiek daug valios ir ištvermės reikalauja ši specifinė meno kryptis.

Klasikinis baletas mane patraukė tuomet, kai pradėjau žiūrėti dovanotus baleto įrašus, gautus iš užsienio, nufilmuotus didžiausiose ir garsiausiose scenose. Tais laikais Lietuvoje tokių dar nebuvo. Stebėdama žavėjausi šokėjų gracija, plastiškumu ir, žinoma, įsivaizduodavau, kad pati esu ta pagrindinė balerina, mėgdžiodavau judesius.

Su kuo susiduria teatre karjerą pradedantis šokėjas?

Kiekviename žingsnyje gali lydėti nusivylimai. Atėjau į teatrą labai naivi, pozityvi, maksimalistinių ir perfekcionistinių pažiūrų. Norėjau būti geriausia, bet tada supratau, kad tikrai negalėsiu šokti vaidmenų, apie kuriuos svajojau nuo mažens. Teatre ateina realus savęs suvokimas ir įvertinimas. Taip pat pati teatro aplinka nėra pūkais klota, tampi asmeniškai atsakingas už savo tobulėjimą, esi savo karjeros kalvis. Čia nėra mokytojos, kuri neriasi iš kailio, kad geriau atliktum judesį. Teatre turi įgyti baletmeisterių pasitikėjimą, parodydama, kad gali greit gaudytis ir per optimalų laiką išmokti choreografiją.

Nežinau, kaip kitiems, bet man teatre susiformavo stiprus savikritiškumo jausmas. Plaku save dėl klaidų, išgyvenu ir giliai į širdį imu kiekvieną pastabą. Visa tai turi poveikį ir asmeniniame gyvenime, nes tai nepaliekama už teatro salės ir scenos ribų. Manau, didžiulis minusas, kad baletas nėra tik profesija – tai gyvenimo būdas. Kaip pradedanti šokėja jausdavau nuolatinį stresą: nauji vaidmenys – naujas šokio tekstas, o nėra daug laiko mokytis.

Kaip atrodo darbas kordebalete prieš spektaklį ir per jį?

Kordebaleto šokėja niekada nežino, kur šį kartą bus jos vieta. Per repeticijas tai kelia papildomų sunkumų. Galima išgirsti ir tokius žodžius: „Turi žinoti viską ir visose vietose.“ Į tai, žinoma, galima žvelgti iš pozityvios pusės: nauja vieta leidžia įveiklinti protą, o šokant tą patį toje pačioje vietoje apima monotoniškumo jausmas, judėjimas darosi mechaniškas, todėl šioks toks sukrėtimas vėl leidžia produktyviau veikti.

Repeticijose prieš spektaklį prisimename šokio tekstą, tikslinamės skaičiavimus, kad išgautume maksimalų sinchroniškumą – judėtume kaip viena, o techninis atlikimas atitiktų reikalavimus. Repeticijų dinamika būna labai skirtinga, priklauso nuo spektaklio, kartais repeticijos – labai varginančios, kartais lengvesnės. Dažniausiai jose vyrauja gera nuotaika, visi linkę bendrauti, baletmeisteriai sako pastabas, koreguoja, bet, aišku, sulaukiame ir pagyrimų. Per spektaklį kartu su kitomis kordebaleto šokėjomis šnibždamės, skaičiuojame ir taip viena kitai padedame. Per pasirodymą jaučiama įtampa, laukimas, adrenalinas. Sunkiausia, kai iš eilės laukia trys tokie spektakliai kaip „Bajaderė“ – tai beprotiškai sunkus spektaklis moterims šokėjoms.

Ką jums reiškia šokti Nacionalinio teatro scenoje?

Šokti Nacionaliniame teatre yra tam tikras prestižas – ne kiekvienas šokėjas turi tokią galimybę. Man tai kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą, kad esu Lietuvos baleto kultūros dalis. Didžioji scena leidžia visapusiškai realizuoti save kaip šokėją, suteikia daug galimybių tobulėti ir dalyvauti geriausių choreografų statomuose spektakliuose.

Šokate pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaikams „Užburtos akys“. Kokią Klarą norėjote sukurti?

Klara – karštakošė, sumani maištininkė, ji emocionali, naivi, ryžtinga, pažinti ir išbandyti save norinti mergaitė. Iš tiesų ji tikriausiai man net ne personažas – tai aš pati vaikystėje. Tuo mane ir pakerėjo Klaros persona, kad pagaliau galėjau scenoje atsiverti, parodyti visas į šoną nustumtas emocijas ir jausmus. Šis vaidmuo priminė, kokia buvau, ką tuo metu vertinau ir kaip mąsčiau. Spektaklis įkvėpė pozityvumo, atgaivino, nes per visus mokslo ir darbo metus buvau pamiršusi tą vaikišką, labai stiprių jausmų išjautimą. Klara priminė man, kaip vėl pasitikėti savimi ir nebijoti kovoti.

Kuo Klara išsiskiria iš kitų klasikinio baleto veikėjų?

Tai nėra grynai klasikinis spektaklis, tai vaikiškas, pantomiminis kūrinys, kuriame daug vaidybos. Čia nereikėjo tvardyti šypsenos ir verksmo, susidomėjimo ar pykčio. Visos emocijos buvo perteikiamos maksimaliai ir net perdėtai, kad mažieji žiūrovai tai matytų. Klara yra mergaitė maištininkė, kovotoja ir visa jos dramaturgija nėra perteikiama per sunkias problemas. Tai ne „Gulbių ežeras“ ir ne „Korsaras“, kupinas peripetijų ir dramų. „Užburtose akyse“ Klara išgyvena vaikišką pyktį, kuris suaugusiajam gali pasirodyti naivus. Tuo ir skiriasi visa jos personažo linija: ji pyksta dėl tokių paprastų dalykų, kurie jai pačiai atrodo labai svarbūs. Nepamirškime, kad Klara – vaikas, o jos išgyvenimai kelia juoką subrendusiam žmogui.

Šokote ir balete vaikams „Pelenė“. Kokie panašumai vienija kūrinius vaikams?

Tai vertybių ir tam tikrų savybių išaukštinimas. Šie spektakliai leidžia suvokti, kad draugystė, paprastumas, dosnumas, teisingumas yra svarbiausi dalykai. Spektakliuose parodoma blogio ir gėrio, teisingumo ir neteisingumo priešprieša, tyros meilės ir draugystės stiprybė. Taip pat vaikiškuose spektakliuose niekada nėra „blogos“ pabaigos. Šie pasirodymai leidžia vaikams susitapatinti su protagonistu, išgyventi jo siužetinę liniją, o spektaklis „tarp eilučių“ siunčia žinią, kuri leidžia atskirti, kas yra gerai, o kas blogai, neteisinga.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti ir kokių abejonių kyla jūsų profesijos atstovams?

Sunkumai – traumos, psichologinis spaudimas, emocinis ir fizinis išsekimas, nuovargis. Baleto artisto darbas nelengvas, nes svarbu nuolat palaikyti raumenų tonusą, tobulinti savo technikos įgūdžius, nors kūnas leidžia suprasti, kad gal tau jau gana, siunčia grasinančias žinutes, tačiau nuolatinis siekis priartėti prie tobulybės uždaro į ratą, kuriame be perstojo sukiesi. Vejiesi tobulybę, kuri nepasiekiama, nes visada buvo, yra ir bus geresnių. Taip pat abejoji dėl ateities, nes karjera nėra ilga, o ką veikti po to – nežinia: ar dėstyti, ar eiti studijuoti ir mokytis visiškai kitos profesijos...

Kuris spektaklis jums paliko didžiausią įspūdį?

Iváno Pérezo „Flesh“ – mano mėgstamiausias triptiko RPM spektaklis. Jis smarkiai išsiskiria iš visų mūsų repertuarinių spektaklių, nes jame skamba gilią mintį turinčios eilės, parodoma estetiška judėjimo darna bei harmonija ir nebijoma apnuoginto kūno grožio. Jame nėra klasikinių baleto suknių, nėra puantų – visa tai pakeičia kasdienybę primenantys drabužiai: kelnės, palaidinės, švarkai, kojinės. Klasikinius judesius keičia išlaisvinto kūno judėjimas, praslydimai, kritimai. Repetuodama negalėjau patikėti, kad sugebėsiu išmokti ir atlikti tokius choreografinius elementus. Per pastatymo procesą labai skaudėjo kūną, netrūko mėlynių, nubrozdinimų, nudegimų nuo linoleumo dangos. Bet visu šimtu procentų buvo verta.

Taip pat svarbus spektaklis „Užburtos akys“, atgaivinęs sielą ir vėl įkvėpęs meilę šokiui.

Kokią reikšmę jums turi šokis?

Šokis – mano gyvenimo ritmas ir tam tikra priklausomybė. Mėgstu šokti visur ir visada, neįsivaizduoju savęs be aktyvios fizinės veiklos. Šokdama galiu pasakyti daugiau nei žodžiais, jaučiu, kaip kuriu asmeninę laimę, pamirštu, kad ką nors skauda ar kad turiu kalnus darbų. Judėdama esu kitoje būtyje, apimta būsenos, leidžiančios pabėgti nuo kasdienybės. Dėl to šokį ir priskiriu priklausomybei, kuri ne tik tarsi apsvaigina, bet ir uždega vidinę jėgą, leidžia širdžiai ir protui pailsėti nuo socialinio gyvenimo. Be šokio nebūčiau tikroji „aš“, paprasčiausiai negalėčiau visavertiškai egzistuoti.

Dėkoju už pokalbį.