Šokio dialogai

Besidomintiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) šokėjų trupe svarbiu ir džiugiu įvykiu tampa buvusio baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanyta iniciatyva „Kūrybinis impulsas“, šiais metais surengtas vienuoliktą kartą. Jis tapo erdve pasireikšti pradedantiems choreografams, kurių idėjos atspindi ne tik šiandienos Lietuvos baletą, bet ir jo ateitį.

Kalbant apie šių metų „Kūrybinį impulsą“ tenka paminėti ir erdvę – renginys vyko ne LNOBT scenoje, o „LinkMenų fabrike“. Pasak baleto trupės vadovo Martyno Rimeikio, šokėjai susitelkė į šokio raišką, o ne technines erdvės galimybes. Vis dėlto komforto teko atsisakyti ne tik trupei, bet ir žiūrovams – nedidelė erdvė nuo prožektorių greitai įkaito, o matomumas buvo prastas, dėl to dauguma pasirodymus stebėjo stovėdami atsirėmę į sieną.

Vienuolikto „Kūrybinio impulso“ programą sudarė aštuonios miniatiūros. Nors choreografai skirtingi, vis dėlto tam tikri pasirodymų elementai siejosi, provokavo svarstyti, kaip panaši idėja gali būti perteikta įvairiomis priemonėmis. Esminė tema – žmogaus vidinis, jausminis pasaulis. Į panašius išgyvenimus choreografai pažvelgė iš skirtingų perspektyvų, parodydami šiuolaikinio šokio pasaulio dinamiškumą ir įvairovę.

Vakaras prasidėjo debiutu – M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus mokinė Akvilė Šulcaitė sukūrė ir pati atliko kūrinį „Aš ateinu vienas ir pas tave“. Ji pasirinko minimalistinę estetiką, tačiau galutiniam idėjos įgyvendinimui vis dėlto pritrūko laiko. Žiūrovas buvo tarsi ištrauktas iš vandens, dar nespėjęs iki galo panirti.

Vaidos Šniurevičiūtės-Juknelienės „Seansas“ palietė aktualią temą – psichoterapinę žmogaus kelionę apie santykius su artimaisiais ir mylimaisiais. Ją atliko šešių šokėjų poros. Choreografė miniatiūrą pristatė kaip vienaveiksmio baleto eskizą. Vis dėlto kol kas vienų porų choreografinė raiška daug įdomesnė nei kitų; kai kuriais momentais pasirodymas prikausto, o kai kada dėmesys atslūgsta. Šis eskizas galėtų leistis į dialogą su Urtės Bareišytės-Žuromskienės sukurta miniatiūra pavadinimu „Laikyti, paleisti“. Penki šokėjai pereina visas santykių stadijas – nuo susipažinimo iki išsiskyrimo. „Laikyti, paleisti“ apsiriboja siauresne tema nei „Seansas“, bet abiejų kūrinių šokio kalba turi panašumų.

Gohar Mkrtchyan eskizas „Trikdžiai“ taip pat nagrinėja meilės ir supratimo paieškos temas. Pirmoji dalis buvo dinamiška, įdomiai išnaudotos kėdės, jų motyvas. Įtraukė ir pačios Mkrtchyan bei Gabrielės Marčiukaitytės atliekamo dueto santykių perteikimas: šokėjos stengiasi suprasti viena kitą per švelnų judesį. Vis dėlto dinamika ir originalumu pirmoji dalis buvo stipresnė už antrąją, kurioje vyravo lyriškumas.

Atskiro paminėjimo verta Imanolio Sastre’o „Sinergija“, ją atliko šeši vaikinai, įskaitant patį choreografą. Ryškiais kostiumais (akį verianti violetinė spalva neleido atsitraukti nuo veiksmo scenoje), technomuzika ir blyksinčia šviesa jaunasis choreografas išnaudojo erdvę, vietą ir laiką. Pasirodyme plėtojama judesių ir tapatybės takumo idėja, o choreografija pasižymėjo atsikartojančiomis judančių manekenų kompozicijomis ir nuo pradžios iki pabaigos išlaikė žiūrovų dėmesį.

Ne pirmą kartą „Kūrybiniame impulse“ dalyvaujančios Julijos Stankevičiūtės kūryboje justi choreografo Rimeikio įtaka. Šių metų miniatiūra „Nei penki, nei devyni“ išsiskiria originaliais sprendimais ir judesių dinamika. Ją žiūrėti – tai tarsi žvelgti į praeitį per savą skausmą ir melancholiją.

Kipras Chlebinskas pristatė kūrinį „Draft No. 2 „π INSECURED“, įkvėptą Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“. Įspūdį daro originaliai per kalbą, muziką ir choreografiją permąstyta klasikinė pjesė, perkeliama į šiuolaikinį pasaulį. Į šį psichodelinį kūrinį norisi dar labiau įsigilinti, apmąstyti šokio ir sakomo teksto dinamiką.

Šių metų „Kūrybinis impulsas“ – įvairus, su naujais požiūrio taškais, perspektyva ir tarpusavio dialogais, žadantis gerą lietuviško baleto ateitį.