7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokėjų asmenybės

Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’23“ (I)

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 20 (1469), 2023-05-19
Šokis
Danielis Mariblanca spektaklyje 71BODIES 1DANCE. D. Ališausko nuotr.
Danielis Mariblanca spektaklyje 71BODIES 1DANCE. D. Ališausko nuotr.

Per judesį šokėjai tyrinėja savo kūną, iš jo išsineria ir iš naujo į jį įsilieja, šoka, kad suprastų, kaip mato pasaulį, kad papasakotų istorijas, išjudėtų skausmą, pakylėtų, išjaustų kitą, paskatintų tai daryti žiūrovus. Kurdamas šių metų šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodytą monospektaklį 71BODIES 1DANCE Danielis Mariblanca pasitelkė gilųjį klausymąsi. Tam, kad šoktų žiūrovams, jis išklausė septyniasdešimt vieną translyčio asmens istoriją, išgirdo jas ne tik protu, bet ir kūnu, kad juo galėtų užrašyti savo paties ir kitų pasakojimus. Scenoje nuogas translytis vyras, įtempdamas raumenis ir išmėgindamas įvairias pozicijas, leidžia kūnui virsti nuolat kintančia materija – naujas judesys, kitoks rakursas kuria skirtingus pavidalus. Išsinėrimo iš odos šokis virsta įsiliejimo į savo kūną aktu.

 

Scenoje nuogas šokėjo kūnas atrodo natūraliai, nors neatitinka nė vieno paveiksliuko iš biologijos vadovėlio, siūlančio tik du lyties variantus, supaprastinančius tikrovę. Daugeliui žiūrovų tai buvo pirmas susidūrimas su nuogu translyčio vyro kūnu. Būtent tarp jo ir normalizuoti siekiančios visuomenės kyla konfliktas, aktualizuojamas antroje pasirodymo dalyje, kurioje Mariblanca pereina prie tiesioginio kontakto su žiūrovu. Kūno raišką ir judesį keičia žodis, daina ir muzika. Kūrinys įgyja konkrečių, gana tiesmukų, bet teisingų kovos už translyčių asmenų matomumą visuomenėje elementų. Dainuodamas atlikėjas primena, su kiek keistų žvilgsnių kasdienybėje tenka susidurti translyčiams, tarkim, nuėjus pas gydytoją, rodant dokumentus ir pan., kol scenoje versdamas maišus su žemėmis ir akmenimis jis vėl grįžta prie perkeltinių prasmių kalbos.

 

Pažintis su geranorišką kantrybę aplink save skleidžiančiu šokėju, galimybė su juo pasikalbėti diskusijoje po spektaklio ir fojė pažiūrėti videoinstaliacijas su kitais translyčiais žmonėmis – išlaisvinantis pojūtis, kurį suteikia panašaus pobūdžio kūriniai, primindami, kokia įvairovė egzistuoja aplinkui. Susitikimas su šokėjų asmenybėmis ir jų žvilgsniu į šokį bei pasaulį man tapo apibendrinančia šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ ašimi. Gausia šių metų programa festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė ir toliau siekia rodyti kuo platesnę šiuolaikinio šokio įvairovę ir plėsti suvokimą apie jį bei mus supančią aplinką.

 

Tarptautinėje festivalio programoje Masteikaitė pristato ne tik užsienio atlikėjų, bet ir kitose šalyse studijuojančių bei kuriančių lietuvių šokėjų ir choreografų kūrybą. Grėtės Šmitaitės pasirodymas „Įskilimai“ padarė ypatingo susitikimo su originalia asmenybe įspūdį. Itin savita menininkė turi galią emociškai paliesti žiūrovą. Jos kūrinyje dera šokio, teatro ir klounados elementai. Garsiai skaitomas laiškas seneliui susilieja su Šmitaitės kuriama naivia asmenybe, klausiančia, kas yra meilė, ir nerandančia atsakymo. Kai ji pabando per judesį pajusti šiuolaikinę muziką, kurioje, regis, tiek daug kalbama apie meilę, aptinka ten daugiau žiaurumo ir agresijos nei švelnumo. Emociškai jaudina sentimentalus spektaklio finalas pagal Franko Sinatros atliekamą dainą „My Way“, kai šokis pasiekia kulminaciją pasikartojančių šuolių mojant rankomis ekstazėje. Žavu, kad Šmitaitė nebijo būti jautri, jausminga ir juokinga, o tai išsiskiria šaltu ir racionaliu konceptualumu pasižyminčiuose kūriniuose. Ji viena iš nedaugelio šiuolaikinio šokio menininkų, su žiūrovu bendraujančių per jausmą.

 

Iš „LT kūrėjų Europoje“ programos judesio virtuoziškumu pasižymėjo Dovydo Strimaičio pasirodymas „Hairy 2.0“. Šokėjo solo, prasidėjęs sukamaisiais galvos judesiais, priverčiančiais šokti ilgus raudonus jo plaukus, išsiplėtoja į meistriškumo ir pasiruošimo reikalaujančią pasikartojančių sukinių choreografiją pagal elektroninės muzikos pulsą. Jį keičia Johanno Sebastiano Bacho siuitos violončelei  Nr. 4 Es-dur, BWV 1010, preliudas, suteikiantis plaukų šokiui naujų prasmių ir jį pakylėjantis.

 

Lukas Karvelis kartu su ispanų menininku ir kompozitoriumi A. Crespo Barba pasirodyme „Instructions On How To Fall“ kuria mįslingą duetą, kuriame flamenko ritmas mušamas delnu į stalo dydžio dėžę. Darbas turi paslaptį: verčia klausti, kas tie du vyrai vienas kitam. Veiksmas ima panėšėti į susitikimą anapus, gedulą. Čia veikia smilkalų kvapas ir maldos elementai. Karvelio judesių amplitudė nedidelė – skulptūriškomis pozomis jis juda viename erdvės taške aplink dėžę ir ant jos.

 

Videomeno ir šokio jungtis būdinga Lietuvoje ir Belgijoje kuriančios Lizos Baliasnajos kūriniui TRIEB. Jame žodžiai pjaustomi raidėmis, o kūnas – dalimis. Pasistiebusi šokėja lėtai eina ratu ir melodingai, ritmiškai taria žodžius. Tekstas primena formaliuosius eksperimentus, dadaistinę poeziją: tie patys žodžiai vėliau ekrane subėga į peilio ašmenis. Tas pats peilis supjausto šokėjos atvaizdą, bet negali paliesti jos judančio kūno pasirodymo erdvėje. Nors Baliasnaja tyrinėja proto ir kūno santykį, TRIEB atrodo sukurtas labiau remiantis pirmuoju.

 

Dar vieną šokio tyrimą parodė choreografė ir šokėja Aina Alegre spektaklyje „Fandango & Other Cadences – Study 4“. Didžiausia jo stiprybė – šokėjų (pačios Alegre ir Yannicko Hugrono) asmenybės, savitai interpretuojančios iš stilizuotų baskų liaudies šokių judesių kuriamą šiuolaikinę choreografiją. Ji pasižymi pasikartojančiu judėjimu ant puspirščių nenuleidžiant kulnų, peršokimais nuo kojos ant kojos, trepsėjimu. Spektaklyje parodomas vienas iš būdų šiuolaikinėmis formomis atgaivinti ir tęsti etninę tradiciją. Kūrinio mokslinį-paskaitos elementą sustiprina dokumentinių pokalbių įrašai, kuriuose kalbama apie baskų liaudies šokius, ir žvilgsniu, šypsena bei autoironija kuriamas atviras šokėjų santykis su čia pat Nacionalinėje dailės galerijoje sėdinčiais žiūrovais.

 

Pasirodymui įpusėjus, kai Alegre ir Hugronas, abu vilkintys vienodais baltais šortais ir marškinėliais, juos nusivelka ir grindis nukloja bei patys apsikaišo raudonais žiedlapiais, atsiranda šokio, kaip visuomenės atspindžio, ir lyties tema. Baskų liaudies šokiai atspindi patriarchalinę tradiciją: šokiai suskirstyti pagal lytį, kai kurių negali šokti moterys. Šokėjų kūnai pasimatuoja visus judesius ir parodo, kaip susiduriant šiuolaikybei ir tradicijai, norint šią išsaugoti ir integruoti, kai kurie elementai nebegali būti naudojami, nes nebedera su visuomenės vertybėmis. Pabaigoje šokėjai šiuolaikine maniera atlikdami stilizuotus liaudies šokių judesius, prieš tai nuo jų emociškai atsiriboję, pagaliau leidžia sau užsikrėsti jų energija bei temperamentu. Akimirka, kai tyrimas ir koncepcija susijungia su emocija, paverčia šokį gyvu ir leidžia žiūrovui ne tik suprasti, bet ir pajausti.

 

Tautinių šokių ir muzikos elementų panaudojimu pasižymėjo ir šiais metais festivalyje surengtos Ukrainos platformos kūriniai. Dauguma darbų reflektavo Rusijos pradėto karo su Ukraina patirtis. Naudojami folkloro, liaudies šokių ir dainų elementai, pakylėjantys transcendentiniai momentai ne visur įgijo šiuolaikišką formą. Pirmos renginio dienos kūriniams būdingas teatrališkumas, rekvizito pasitelkimas, alegorinės figūros, metaforų ir simbolių kalba, ryški vaidyba festivalio kontekste atrodė kaip pasenusios formos, turinčios studentišką, mėgėjišką atspalvį, netrūko dramaturgijos ir ritmo problemų, pauzės tarp epizodų buvo per ilgos. Tai leido dar kartą suvokti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ svarbą ugdant Lietuvos šokėjus ir žiūrovus. Daug stipresni antrosios Ukrainos šokio platformos dienos pasirodymai atitiko šiuolaikinio šokio raiškos pulsą.

 

Lenkų choreografo Maciejaus Kuźmińskio kartu su ukrainiečių šokėjais sukurto šokio spektaklio „Every Minute Motherland“ pabaigoje ritmiškas ritualinis šokis perauga į sulėtintai kartojamus ukrainiečių liaudies šokių motyvus. Spektaklyje pirmenybė pasakoti apie Rusijos pradėto karo su Ukraina patirtį skiriama abstrakčiai choreografinei kalbai. Čia svarbus judesių ir muzikos kontrastas, septynių atlikėjų šokis tyloje, judėjimas grupėje ir atskirai, staigios judesių pauzės, pridengiančios skausmą.

 

Konceptualia idėja pasižymėjo šokėjo, choreografo, šiuolaikinio šokio festivalio Kyjive organizatoriaus ir vieno iš Ukrainos asociacijos „Contemporary Dance Platform“ įkūrėjų Antono Ovchinnikovo pasirodymas „Beauty of the Beast“, Rusijos agresijos temą nagrinėjantis per rusų klasikinį baletą. Lengvai bendraujantis šokėjas nedidelei publikai skirtą solo pasirodymą pradeda pasitikdamas žiūrovus. Kilnojamos, baleto pamokoms skirtos atramos čia sudaro aptvarą, į kurį jie suleidžiami. Galioja taisyklė – iš jo neišeiti. Iš pradžių atrodo, kad spektaklis bus interaktyvus, vyks baleto pamoka, bet perstatydamas atramas šokėjas sukuria kelią į du aptvarus, į juos išskirsto moteris ir vyrus, nes baleto jie mokomi atskirai, ir palieka žiūrėti pasirodymo.

 

Ovchinnikovas pristato šešias pozas – tačiau tai ne baleto pradžiamokslis, o siekis atkreipti dėmesį į nuodingo Rusijos imperializmo sklaidą per kultūrą. Pagrindinė šokėjo partnerė – klasikinio baleto pratimams skirta atrama: jis ją valo, kilnoja, tiria, prispaudžia ja savo pėdą, delną – ji gali sužeisti. Erdvėje skambantis balsas lipšniu mokytojos tonu skatina kariauti, žudyti, prievartauti. Spektaklyje dera šiuolaikinė elektroninė ir klasikinio baleto muzika bei populiarios dainos. Kai šokėjas po daugelio pakartotinių kritimų gulėdamas ant grindų atpasakoja baleto „Gulbių ežeras“ meilės siužetą, skamba atlikėjo Haddaway daina „What Is Love“, o patekęs į iš atramų suformuotą narvą jis kaip paskutinis kovotojas juda pagal grupės „Bee Gees“ dainą „Stayin' Alive“. Kaip ir kitų kamerinių monospektaklių, šio poveikį lemia šokėjo asmenybė: Ovchinnikovo stiprybė – gebėjimas kurti ryšį ir bendrauti su žiūrovais.

 

Choreografės ir šokėjos Marharytos Slyzskos (Ritos Liros) spektaklis „The Way From / To“ iš kitų Ukrainos platformos kūrinių išsiskyrė vaizdo technologijų ir dokumentinių pokalbių įrašų su liudytojų pasakojimais apie 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusią intensyvią Rusijos invaziją į Ukrainą panaudojimu. Spektakliui pasiekus kulminaciją per šokėjos kūną srūva greitai besikeičiančios iš žiniasklaidos surinktos su politika ir karu susijusių vaizdų projekcijos. Abstrakti choreografija, pasižyminti plastiškais rankų judesiais ir šokėjos susitelkimu, derinama su epizodais, kuriuose stiuardesėms būdingais gestais aiškinama, kaip išgyventi cheminę ataką ar paėmimą į nelaisvę.

 

Vienas garsiausių šių metų festivalio svečių – Nacionalinis Marselio baleto teatras ir jam vadovaujanti choreografų grupė „(La)Horde“. Jos sudaryta šešių trumpametražių spektaklių programa „Roommates“ pasižymėjo šokio kokybe, judesių tikslumu ir precizija, techniškais šokėjais. Programoje, sudarytoje kaip šiuolaikinio šokio archyvas, per vieną vakarą buvo galima patirti įvairius stilius ir skirtingų choreografų braižą.

 

Cecilios Bangolea ir François Chaignaud kūrinyje „Grime Ballet (danser parce qu'on ne peut pas parler aux animaux)“ su moterų klasikinio baleto atributu – puantais – šoka ir vyrai. Keturių šokėjų perkuriami baleto judesiai jungiasi su ritmiškais elektroninės grime stiliaus šokių muzikos garsais. Kaip ir šis, Merce’o Cunninghamo choreografinio braižo atgarsių taip pat turėjo ir Lucindos Childs „Concerto“ – tikslus ir sinchroniškas kaip laikrodžio mechanizmas. Baltoje erdvėje juodai vilkinčių šokėjų choreografija, sudaryta iš sukinių ir kojos pakėlimų atgal (arabesque) bei kintančio šokėjų išsidėstymo erdvėje, įtraukia judesio precizija.

 

Paslaptinga nuotaika ir pasakojimu išsiskiria trupės „Peeping Tom“ miniatiūra „Oiwa“. Dūmų migloje neskubriai pinasi pusnuogiai meilužių kūnai, kol šokio sūkuryje vienų glamonės virsta kitų skausmu. Riba tarp sukinių ir skulptūriškų kūno pozų, tarp meilės ir neapykantos susilieja.

 

Vyrų duete „Les Indomptés“ (choreografai Claude’as Brumachonas ir Benjaminas Lamarche’as) staigūs ir sinchroniški judesiai virsta tarp šokėjų užsimezgančiu dialogu.

 

Jau aprašytose programos miniatiūrose įtraukia judesio ir muzikos kontrastai, choreografijos virtuoziškumas ar pasakojimas, o „(La)Horde“ kūriniuose žiūrovą veikia šokio energija. Darbe „Weather is sweet“ šeši šokėjai programėlėje įvardytą meilės sau temą interpretuoja per seksualinį malonumą. Šokis po vieną, porose ir grupėje, sudarytas iš pulsuojančio klubų siūbavimo bei kitų stilizuotų lytinio akto judesių, virsta malonumo choreografija. Savotišku jos pratęsimu galima laikyti spektaklio „Room with a view“ ištrauką, kurioje vienuolikos šokėjų grupė, derindama klubinių ir gatvės šokių judesius, jų ritmiška energija siekia išjudinti žiūrovus.

 

B. d.

 

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Danielis Mariblanca spektaklyje 71BODIES 1DANCE. D. Ališausko nuotr.
Danielis Mariblanca spektaklyje 71BODIES 1DANCE. D. Ališausko nuotr.
Grėtė Šmitaitė spektaklyje „Įskilimai“. D. Ališausko nuotr.
Grėtė Šmitaitė spektaklyje „Įskilimai“. D. Ališausko nuotr.
Dovydas Strimaitis spektaklyje „Hairy 2.0“. D. Ališausko nuotr.
Dovydas Strimaitis spektaklyje „Hairy 2.0“. D. Ališausko nuotr.
A. Crespo Barba ir Lukas Karvelis spektaklyje „Instructions On How To Fall“. D. Ališausko nuotr.
A. Crespo Barba ir Lukas Karvelis spektaklyje „Instructions On How To Fall“. D. Ališausko nuotr.
Liza Baliasnaja spektaklyje TRIEB. D. Ališausko nuotr.
Liza Baliasnaja spektaklyje TRIEB. D. Ališausko nuotr.
Yannickas Hugronas ir Aina Alegre spektaklyje „Fandango & Other Cadences – Study 4“. D. Matvejevo nuotr.
Yannickas Hugronas ir Aina Alegre spektaklyje „Fandango & Other Cadences – Study 4“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Every Minute Motherland“ D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Every Minute Motherland“ D. Matvejevo nuotr.
Antonas Ovchinnikovas spektaklyje „Beauty of the Beast“. Organizatorių nuotr.
Antonas Ovchinnikovas spektaklyje „Beauty of the Beast“. Organizatorių nuotr.
Marharyta Slyzska (Rita Lira) spektaklyje „The Way From / To“ D. Matvejevo nuotr.
Marharyta Slyzska (Rita Lira) spektaklyje „The Way From / To“ D. Matvejevo nuotr.
„Concerto“ programoje „Roommates“. D. Ališausko nuotr.
„Concerto“ programoje „Roommates“. D. Ališausko nuotr.
„Oiwa“ programoje „Roommates“. D. Ališausko nuotr.
„Oiwa“ programoje „Roommates“. D. Ališausko nuotr.
„Room with a view“ programoje „Roommates“. D. Matvejevo nuotr.
„Room with a view“ programoje „Roommates“. D. Matvejevo nuotr.