Šokis
Pažintį su pirmoje teksto dalyje aprašytomis šokėjų asmenybėmis pratęsia susitikimas su švedų šokėju ir choreografu Sindri Runudde. Nors neretai interaktyvumas atbaido, dalyvauti jo spektaklyje „A Sensoral Lecture“ reiškia nurimti ir pajausti. Šokėjas leidžia žiūrovui įsiklausyti į savo kūną: kiekvienas turi puodelį su nulaužta ąsele, kurį gali liesti. Jaukų ir pagarbų santykį su žiūrovu kuriantis Runudde skatina dalyvauti tiek, kiek norisi. Kartais jis nurodo, kaip liesti indą, tarkim, labai švelniai per atstumą, susitelkiant į akimirką prieš pat prisilietimą, į tarp rankos ir objekto tvyrančią energiją, po to paspausti stipriau, užčiuopiant savo raumenis ir galiausiai kaulus. Stebint šokėjo judesius, malonu judėti nors rankomis ar glausti puodelį prie kūno.
Prastai matantis šokėjas jautrus garsui, pasitelkęs tamsą jis suaktyvina žiūrovo pojūčius, klausdamas, ar galima pamilti iš pirmo garso. Bet už jį stipresnis lytėjimas: susitelkti į pojūčius ir stebėti, kaip nurimsta protas, yra maloniausia patirtis, kurią galima tęsti už salės ribų. Be to, miela šokėjo asmenybė primena, kad bent kartais galima būti lengvam ir švelniam tiek sau, tiek kitiems, tiek aplinkai.
Visai kitaip žiūrovus veikia hipnotizuojantis Catherine Gaudet (Kanada) spektaklis „The Pretty Things“. Penki šokėjai ritmiškai juda, sukasi aplink savo ašį ir visi kartu, kartkartėmis garsiai sušukdami skaičių, nes nė karto nesuklydę sinchroniškai keičia kurį laiką kartojamą judesį. Jų šokis nėra dirbtinis mechanizmas, pasižymintis tokiu virtuoziškumu ir precizija kaip, tarkim, Lucindos Childs „Concerto“, rodytas Marselio baleto teatro programoje, čia judama daug laisviau ir žmogiškiau. Prieš pasiduodama ritmo transui, naikinančiam mintis, dar spėju pagalvoti, kad kažkaip panašiai veikia žmonių bendruomenės. Taip ne iki galo tobulai, kiekvienam šiek tiek skirtingai, truputį atsainiai atliekant tuos pačius judesius, bet vis dar pajėgiant dalyvauti bendrame šokyje. Kartkartėmis vienam ar kitam individui leidžiama išsišokti, o išsišokus grįžti į bendrą ritmą.
Kūrinys tik atrodo paprastas – iš tiesų jis sudėtingas, reikalaujantis šokėjų susiklausymo ir susikaupimo, atsirandančio pusiausvyros taške tarp įtampos ir atsipalaidavimo, tarp disciplinos ir laisvės improvizuoti. Taip pat gebėjimo paskirstyti jėgas, kad jų užtektų iki galo, kai ritmą diktuojanti, tarsi iš skiemenų sudaryta švelni muzika virsta metalo riaumojimu, išspaudžiančiu paskutinį prakaito lašą. Šis nesustojantis ir nuolat sinchroniškai kintantis grupinis judėjimas padeda ištverti silpniausiajam. Tad šį suvienodinantį mechanizmą galima matyti ne tik kaip prievartinį aparatą, bet ir kaip bendradarbiavimo būdą, kai vieni gali padėti ištverti kitiems.
Portugalų choreografo Marco da Silvos Ferreiros spektaklis „Bisonte“ žiūrovą veikia šokio energija, kaip ir Marselio baleto teatrui vadovaujančios grupės „(La)Horde“ kūriniai „Weather is sweet“ ir „Room with a view“. Klubiniu ritmu, stilizuotais gatvės šokių judesiais ir pulsavimu jis taip pat primena pernai festivalyje rodytą Claros Furey darbą „Dog Rising“. Iš jų „Bisonte“ išsiskiria savotišku humoru: spektaklio įžangoje dramatiškai perdainuota „Lambada“ pristato choreografo siekį stilizuoti ir perkurti tai, kas jau žinoma. Darbo struktūrą sudaro formalios dalys: aktyvią keičia lėta, klubinį judėjimą – stilizuoti sportinių Lotynų Amerikos šokių ir tango elementai, o kulminacija pasiekiama fanfariška klasikinio baleto gaida. Tyrinėdami ir perdirbdami skirtingas šokių kultūras šokėjai pasižymi ne tik uždegančia energija, bet ir ironišku požiūriu. Komiškai suskamba pirmykščių laukinių atliekama Laurie Anderson daina „O Superman“.
Po ketverių metų į festivalį sugrįžęs choreografės ir šokėjos Oonos Doherty „Hope Hunt“ šįkart atliekamas ne jos pačios, bet šokėjos Sati Veyrunes. Ji įkūnija socialinius „treninginio“ maskulinizmo gestus, agresiją, įžūlumą, veržlumą, flirtą. Šokėja stebina staigiais judesiais, kritimais ant žemės, šūksniais, atviru, net įžūliu bendravimu su žiūrovais. Išraiškingas ne tik jos kūnas, bet ir veidas. Ji nebijo mimikos. Grubiai prasiskina kelią tarp lauke pusračiu sustojusių žiūrovų, nes, kaip ir būdinga tokiam vaikinui, atvažiavo automobiliu, garsiai leisdama muziką.
Scenoje vykstančiame veiksme įdomiausias šokėjos santykis su kalba. Jos žodžiai gimsta iš judesio, dėliojami iš daug sykių šiurkščiai kartojamų, tarsi išspjaunamų, gerklėje stringančių skiemenų. Jie – prancūziški, angliški, vokiški, bet kartu iš judesių viskas aišku: vaizduotėje atgyja augalotas dėdė, futbolo sirgalius. Kūnu pasimatavusi socialinę lytį ir klasę, kitoje pasirodymo dalyje judėdama pagal sakralią muziką šokėja apsivalo ir išsilaisvina.
Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ favoritu dėl abstrakčios choreografijos ir jausmingumo dermės man tapo festivalį užbaigęs kitas Doherty spektaklis – „Navy Blue“. Vienuolika šokėjų išgyvena jausmingą Sergejaus Rachmaninovo muziką, jų takūs kūnai itin plastiški, jiems būdingi jautrūs judesiai, tykūs galvos krestelėjimai. Grupinį judėjimą pertraukia nuo į muziką įsiterpiančio aštraus „šūvio“ mirštantys šokėjai. Po gulinčiaisiais šviečia mėlyna šviesa, o kai nelieka ir paskutinio gyvo, iš jų kūnų tarsi kraujas srūva melsvas vanduo, užpildydamas scenos grindis.
Abstrakti spektaklio pradžia buvo paveikesnė už dalį, kurioje atsiranda tekstas. Jis nekyla iš kūno kaip žodžiai Doherty „Hope Hunt“, erdvėje skambantis balsas – tik fonas, muzika linijoje sustojusių šokėjų judėjimui. Vardijami politikai, žiaurių įvykių datos, tačiau už faktus, parodančias žmogaus menkumo ir visagalybės polius, paveikesnė judesio emocija.
Žodžiams senkant, už pagrindinės stačiakampės baltai išklotos scenos aikštelės atsivėrusiame šviesos rate tarsi lengvi viesulai keičiasi įskrendantys ir pradingstantys šokėjai, kol lieka vienas. Jo laisvo torso siūbavimas ir greitai judančių rankų mostai prieblandoje susilieja į šviesos potėpius, galiausiai sutraukiančius visus šokėjus į bendrą apsikabinimą.
„Naujasis Baltijos šokis ’23“ baigiamas idėja, kad šiuolaikinis šokis gali ne tik jaudinti protą bei kūną, bet ir sukelti jausmus.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
