Iš pasalų smogiantis katarsis

Tarp dviejų „Naujajame Baltijos šokyje“ pamatytų spektaklių – „The Pretty Things“ ir „A Sensoral Lecture“ – žioji praraja. Gyvame žmogaus kūne iškaltas menas, judesiui tapati laisva, nesukaustyta, subtili mintis – tai kanadietės choreografės Catherine Gaudet kūrybinio darbo vaisiai, kuriais pasotinamas „Žavingų dalykų“ žiūrovas. O „Jutiminės paskaitos“ kūrėjas iš Švedijos Sindri Runudde, mano vertinimu, liko įkalintas egocentrizmo centrifugos arba tiesiog negailestingai permaltas, defragmentuotas ir čia pat be garso utilizuotas besiskirstančių festivalio žiūrovų sąmonėje, užfiksavusioje tik garsų pažadą – pristatyti meilės iš pirmo garso reiškinį.

Tarptautinio festivalio formatas vis dar nepakantus save tausojančiam kūrėjui, žiūrovai čia atmeta lengvą slydimą paviršiumi ir yra ypač atsparūs nekoordinuotam paviršutiniškumui. Tokie paviršutiniški meniniai projektai žiūrovui nedovanoja užmaršties, nors dažniausiai kiekvienas jų bando mėgdžioti geriausius ir su jais tapatintis prisidengdamas baltos spalvos galybės iliuzija. Šiemet supratau, kad šiuolaikinį šokį dievinu vien dėl nuolat ten išgyvenamos akistatos su balta scena. Plėšrus baltos spalvos sakralumas, tiesioginė nuoroda į anapusybę ir atgyti visada pasiruošusias stichijas bei, žinoma, absoliutaus niekio išaukštinimas – toks retas, neįprastas dramos teatre – abiejuose spektakliuose tapo pamatiniu scenovaizdžio elementu. Balta scenos danga – „Žavinguose dalykuose“ kvadratinė, plytinti prieš žiūrovų salės pakylą, o „Jutiminėje paskaitoje“ apvali, arenos formos, iš visų pusių įrėminta kėdžių eilėmis, – uždavė toną švariam estetiniam pokalbiui, negožiamam jokių perteklinių detalių ir jautriai susilydančiam su sceninės šviesos bei žmogaus kūno plastikos raiška.

Šiuolaikinis šokis – tai visada netikėto santykio su šviesos partitūra atskleidimas. Čia pirmavo „Jutiminės paskaitos“ šviesų dailininkas Ulrichas Ruchlinskis, nusprendęs šviesos šaltinį sutelkti po pirmų publikos eilių kėdėmis. Netikėtas pasirinkimas leido reikiamais momentais iliuminuoti žiūrovą, paversti jį scenografijos ir veiksmo dalimi. Šviesa šiame spektaklyje buvo beveik taktiliškai apčiuopiama, pabrėžiama jos svarba formuojant emocinę mizanscenos nuotaiką bei išnaudojant ilgas visiškos tamsos pauzes, padedančias žiūrovui „persijungti“ į klausos ir lietimo pojūčius. Daliai „Jutiminės paskaitos“ dalyvių teko lytėti, pirštų galais, delno plokštuma tyrinėti spektaklio rekvizitą – baltą puodelį nudužusia ąsele. Tarsi iš naujo atrandant jo formą, materijos savybes, netikėtus emocinius impulsus, gimstančius priėmus sąlygą, kad pasaulį reikia reflektuoti ir jame funkcionuoti būtent taip – be regos, nematant, bet maksimaliai pasitelkiant visus kitus pojūčius.

„Žavinguose dalykuose“ sceninė šviesa turėjo vieną, pagrindinę funkciją – kiaurai perskrosti penkių šokėjų kūnus, nepaslepiant nė vienos ant pilkšvų triko besiplečiančios prakaito dėmės. Metronomo ritmu atgyja ratu išsidėsčiusių šokėjų rankos, judesys iš riešo demonstratyviai mechaniškas ir kartu nurodantis ekspresyvią neviltį, pasmerktumą, nuo pirmos akimirkos emociškai siejantį šią penkių atlikėjų grupę. Pamažu pereidami į visišką judesių sinchroniškumą šokėjų kūnai kuria sąsają su maniakišku lėlių tobulumu, nuo korpuso ritmiškai tiesiančių rankas į viršų, savotiškai nukreipiančių jas į aukštybių palaiminimą. Į liniją susigrupavę šokėjai atkuria į prieš laikrodžio rodyklę išsisukančio sraigto iliuziją, pakeliui kartu keldami ranką amžinam mokykliniam klausimui. Jie keičiasi vietomis ir linija subyra tarsi pagal erdvėje judančių atomų logiką.

Šią akimirką vienam šokėjui kyla impulsas sugriauti judesių sinchroniškumą chuliganišku judesiu, valiūkiškai išsišokant kitiems už nugaros; jiems to nepastebint ir niekaip nesureaguojant, jis vėl klusniai pereina į mechanišką judėjimą grupės ritmu. Impulsas duotas ir šokio logika dovanoja trumpą sceną, kai visi atlikėjai pabyra, virsdami ekstazės apimtais mokyklinės diskotekos šokėjais. Akimirka individualios palaimos, ir tuoj pat vėl įsukama linija išrikiuotų kūnų ašis. Šokantį individą, retkarčiais išsišokantį chuliganišku, visumos mechaniškumo neatitaikančiu judesiu, praryja, niveliuoja šokanti visuomenė, suvienyta vienodam judesiui. Čia tariausi atpažįstanti ir pantomimos, ir grupinių sporto treniruočių mechaniškumą, o sinchronišką kojos kėlimą galima vadinti ir nuoroda į kankaną. Priklaupimai, šuoliukai, erotinio šokio elementai, judesių klubais akcentavimas – galiausiai visa tai ima panėšėti į Švento Vito šokį, pagardintą roko melodijos ritmika.

Įtampa, sprogdinusi šokantį sociumo, žmonių bendruomenės kūną, nuleista, galima grįžti prie tvarkingo judesio atlikimo išsirikiavus į šventąją liniją, bet tada kažkas atsitinka su publika: manyčiau, žiūrovo viduje sprogsta įtampos spyruoklė. Šiame taške mane pasivijo tai, ką anksčiau galima buvo vadinti katarsiu. Dvasinė, emocinė slinktis, kartu su šokėjais išgyvenus penkiasdešimt penkias minutes akistatos su mechaniško, individualumą niveliuojančio judesio totalitarizmu, neatšaukiama jo logika ir galia. Būtent galimybė po spektaklio išsinešti prieštaringiausių išgyvenimų visumą, kurioje susilydė neviltis ir apsivalymas, džiaugsmas ir liūdesys, nusivylimas ir išdidumas, – dar viena ir iš esmės pagrindinė duotybė, dėl kurios neatšaukiamai dievinu šiuolaikinį šokį.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė