Pažvelgti kitaip

Iš Lietuvos scenos meno kūrėjų šiuolaikinio šokio atstovai išsiskiria kosmopolitiškumu: daugelis jų išvažiuoja studijuoti į užsienio mokyklas, dirba su garsiausiais Europos choreografais, nuolat keliauja į skirtingose šalyse vykstančias dirbtuves. „Naujojo Baltijos šokio“ lietuvių, kuriančių Europoje, platformos pasirodymuose šokėjai atskleidė ne tik aukštą techninio profesionalumo lygį, bet ir tvirtą, progresyvių konceptualių idėjų pagrindą, pasiduodantį ir žiūrovo interpretacijoms.

Liza Baliasnaja, TRIEB

Šokėja, choreografė ir dėstytoja Liza Baliasnaja festivalyje pristatė meniniu tyrimu pagrįstą spektaklį-paskaitą TRIEB. Bandydama atrasti mažiausią žodžio, raidės ar materijos dalelę ji sukūrė intelektualų, tarpdisciplininį šokio pasirodymą. Jį įkvėpusį minties aštrumą ir netikėtumą metaforiškai įkūnijo nuolat pasikartojantis „alkanų“, be žymės odą perrėžiančių peilių motyvas. Nuo pirmųjų akimirkų stebina sceninių priemonių įvairovė: kruopščiai paruošta, nuo pašalinių trukdžių „apvalyta“ scenos erdvė, animuotos projekcijos (žiūrovus pasitinkantis punktyrine linija apibrėžtas šokėjos siluetas nuotraukoje), nuo lubų kabanti apdriskusi medžiaga su žmonių veidais ir peiliais, primenanti stilizuotus pirmykščių žmonių uolų piešinius, kardo ašmenų formos pailgos baltos šviesos lempos, apiplyšęs trijų dalių šokėjos kostiumas. Tačiau dedamųjų galybė kūrinio neapsunkina, estetiniai elementai dera tarpusavyje, visi savaip papildo choreografės perteikiamą tyrimą.

TRIEB vyrauja dekonstrukcijos ir rekonstrukcijos pasakojimai, kurie, nors ir priešingos prigimties, čia veikia tobula sinergija. Tarkim, vienoje projekcijoje „iškirptas“ šokėjos kūnas „supjaustomas“, vienintelė likusi sveika kūno dalis – galva. Ši animacija atskleidžia dar vieną pasirodymo idėją – ryškią binarinę skirtį tarp laikinos, lengvai sužeidžiamos kūno materijos ir amžinos, beribės proto galios. Spektaklis prasideda pasistiebusios šokėjos tipenimu palei sienas ir a cappella atliekama lopšine apie išalkusius peilius, lengvai slystančius žmogaus oda, bei skaidrią ir nepažabojamą individo sąmonę. Įprastos peilio reikšmės dekonstruojamos: dažnai suvokiamas kaip šaltasis ginklas, jis įgauna „nuodėmę“ nuplauti ir taiką su savimi atkurti leidžiančio įrankio prasmę. Pabaigoje į išalkusio peilio projekciją subėga lopšinės teksto eilutės, po savęs palikdamos kraujo srovelę, sutepančią ašmenis. Žiedinė kompozicija paaiškina pasirodymo pradžią, išpildo priežasties ir pasekmės, dekonstrukcijos ir rekonstrukcijos grandinę, suriša visus pasiklydusius reikšminio siūlo galus.

Grėtė Šmitaitė, „Įskilimai“

Jautrus ir empatiškas Grėtės Šmitaitės kūrinys „Įskilimai“ paremtas asmeniniais šokėjos išgyvenimais – laiškais seneliui, rašytais iki ir po jo mirties. Tai jausmingas atsisveikinimas, fone skambant populiariosios muzikos atlikėjos Beyoncé dainai „Crazy in Love“, permąstantis meilės artimui sąvoką. Šokėja sėdi prie stalo ir garsiai skaito laiškus, iliustratyviu, perspaustu vaidybos stiliumi perteikdama aprašytus įvaizdžius. Paradoksalu: teatro scenoje tokia vaidyba reikštų prastą skonį, tačiau šiame etiude Šmitaitės transliuojamas jausmas ir platūs, iliustratyvūs mostai tokie tikroviški ir žmogiški, kad jų įtaigumas užgožia vaidybos įgūdžių trūkumą. Tai galingos, iš giliausių sielos užkaborių plūstančios emocijos, kurių suvaidinti neįmanoma.

„Įskilimuose“ liūdesys ir juokas eina kartu: tarp laiško skaitymų įsiterpia nuoširdūs, ironiški tostai už pasitikėjimą, meilę ir spontaniškai sugalvotus mažmožius, tarkim, „Pakelkime taurelę už tai, kad susirinkome šioje puikioje erdvėje“. Po to scenoje išvystame gaivališką apnuogintų judesių koliažą, balansuojantį tarp surepetuotos choreografijos ir fizinės iškrovos, užbaigiamą dramatišku mirštančios gulbės „nusilenkimu“. Pagal pasirodymo logiką – tai susitaikymo akimirka, kai atvira širdimi atsiduodama praradimo skausmui, stengiantis savyje sulaikyti artimojo meilės kondensatą.

Dovydas Strimaitis, „Hairy 2.0“

Senovėje ilgi plaukai laikyti nešvaros ir užkrečiamųjų ligų šaltiniu. Prancūzijoje šokio studijas baigęs šiuolaikinio šokio menininkas Dovydas Strimaitis pasirodymu „Hairy 2.0“ reabilituoja ilgus plaukus, atkreipdamas dėmesį į choreografinį jų potencialą. Apsirengęs visą kūną dengiančiu juodu lateksiniu kostiumu, šokėjas suka galvą, į visas puses dinamiškos muzikos ritmu krato plaukus. Kostiumo spalva leidžia sutelkti dėmesį į svarbiausią pasirodymo aspektą – rausvus Strimaičio plaukus, brutaliai pašalindama nusistovėjusią atlikėjo kūno kaip pagrindinės raiškos priemonės aksiomą. Taip pat latekso savybėms – glotnumui, lygumui, blizgumui – priešpriešinami šiurkštūs, susiveliantys, netvarkingai išsidraikę žmogaus plaukai kuria metaforišką konfliktą tarp skirtingos prigimties faktūrų.

Plaukai – vienintelė kūno „dalis“, nepajudinama be kitų judesių pagalbos. Kitų stilių šokyje jie dažnai suvaržomi, paslepiami, kad visas žiūrovų dėmesys būtų sutelktas į šokėjų kūnus. Tarkim, baletas ar klasikiniai poriniai šokiai neįsivaizduojami be surištų partnerės plaukų, antraip jie trukdytų atlikti sukinius, neužgaunant partnerio, sulėtintų ar blaškytų šokėjus. Tad Strimaitis išlaisvina daugelio šokio stilių engiamą „galūnę“, leisdamas jai nevaržomai judėti ir eksperimentuodamas įvairiomis trajektorijomis. Pulsuojantis galvos nulenkimas iki pat grindų ir manevringas sukinys ant žemės tarp dviejų atsitiesimų tapo viena įspūdingiausių pasirodymo variacijų. Pirmoje dalyje trumpesne švytuokle varžomi judesiai šioje variacijoje laisvai plevėsuoja ore, sukurdami viesulą primenančią figūrą.

Kitas žavus epizodas – Strimaičio plaukų „baletas“ pagal klasikinę muziką – sustiprina priešpriešą tarp scenoje regimo išsilaisvinimo motyvo ir visiems šokio profesionalams mokyklose privalomų griežtų klasikinio šokio taisyklių.

Lukas Karvelis, „Instructions On How To Fall“

Lietuvių šokėjo Luko Karvelio ir ispanų elektroninės muzikos kompozitoriaus A. Crespo Barba duetas pasirodyme „Instructions On How To Fall“ siekė dekonstruoti ispanų tradicinį šokį flamenką. Palyginti su festivalyje parodytu choreografės Ainos Alegre spektakliu „Fandango & Other Cadences – Study 4“, tyrinėjusiu baskų folklorinius šokius, Karvelio ir Barba kūrinys veikiau priminė neužbaigtą etiudą nei išplėtotą šokio ir muzikos derinį. Judesys ir atlikėjų į juodą dėžę mušamas flamenko ritmas veikė atskirai ir aiškesnės dramaturgijos trūkumas sutrukdė atsiskleisti įdomiam tyrimui, išbristi iš fragmentiško chaoso.

Pasirodyme išsiskyrė epizodas, kai iš garsiakalbio skambant ispaniškai muzikai laukiama, kol užges degtukai. Tai ne pirmas kartas, kai Karvelio kūryboje išvystame ugnies simbolį: šokio spektaklyje „Yet Another Day in Paradise“ jis žaidė su veidrodžio šuke ir šviesos spinduliu. Degtukų scenoje tarp muzikos ir vaizdo atsirandantis disonansas apima pasirodymo esmę ir tampa gryniausia flamenko dekonstrukcija.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė