Susitikimai tęsiasi

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Bet laiko nebuvo, nes norėjosi bendrauti su seniai matytais kolegomis iš kitų Lietuvos ir pasaulio miestų, valgyti rūkytą žuvį su alučiu, žiūrinėti knygas ir klausytis paskaitų, pokalbių, pristatymų. Jų turinio pasakoti nereikės, nes visi programos anonsai beveik pažodžiui jau perkelti į Sigito Povilo Krivicko straipsnius kitame laikraštyje. Ironiška, kad šįkart pasisavintas net ir Lietuvos autorinių teisių gynimo agentūros atstovės Gabrielės Naprušienės tekstas, žadantis paaiškinti, kaip saugotis nuo vagysčių.

Besiruošiant pirmajai diskusijai dingtelėjo, kad pati jau dalyvavau beveik 20-yje seminarų – taigi maždaug pusę istorijos pažįstu iš vidaus. Pamenu, kaip įstojusi į menotyros doktorantūrą čia važiavau disertacijai rinkti medžiagos – žinojau, kad „nuobodulio estetikai“ priskirti fotografai 9-ajame dešimtmetyje čia rodydavo savo darbus ir sulaukdavo kritikos. Bet apie tai mažai kas pasakojo, visi tik minėjo Alfonsą Andriuškevičių ir Gražiną Kliaugienę, mėginusius draugijos įkūrėjams išaiškinti naujosios fotografijos vertę. Ir tik šiemet išgirdau Algirdo Šeškaus istoriją apie tai, kaip svečiai iš Rusijos, jau pavargę nuo Sutkaus ir co. darbų peržiūrų, valgydami žuvį vartė Šeškaus nuotraukėles riebaluotais pirštais. Tada priėjo Remigijus Pačėsa ir saujoje atnešė jūros nugludintą stikliuką: „čia mano fotografija“, sakė. Ar panašiai.

O šiaip visi mieliau pasakojo apie tai, kaip pasieniečiai pravesdavo instruktažą, kur ir kada galima eiti, kaip tekdavo gelbėti iš kalėjimo vakare nuėjusius prie jūros neklaužadas, kaip gal kokiais 1990-aisiais seminarą organizavo Saulius Paukštys ir išrikiavęs draugus žygiuodavo į valgyklą (gal ir su daina). Aišku, anais laikais viskas būdavo apmokėta, tik valgyk, fotografuok, klausykis ir gerk. To patogumo neliko jau nepriklausomybės pradžioje, bet daugelis kažkaip prisitaikė prie naujų sąlygų ir seminaras išliko. Dar dešimtmetį laikėsi praeities formatas: kolektyvinis gyvenimas „Zundoje“ garsams ir kvapams pralaidžiomis sienomis, grybų kepimas ir lėbavimas kartu, fotosesijos, paskaitos susigrūdus mažoje salytėje, kur kalbėtojo balsą užgožia vėjo stūgavimas, o rodomas fotografijas užstoja priešais sėdinčiųjų galvos. Vis kartojosi kalbos apie fotoaparatus, vyko ant kėdžių išdėliotų darbų peržiūros, o diskutuojama buvo ne tiek apie kūrinius, kiek apie teisingą požiūrį į fotografiją. Man tai buvo gera mokykla, o pati sau maniau, kad svarbu ne „teisinga fotografijos samprata“, o meninė kokybė. Galiausiai senasis seminaro formatas nusidėvėjo ir turėjo keistis.

Šiuolaikinį pavidalą seminarui suteikė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku tapęs Jonas Staselis: paskaitas ir diskusijas perkėlė į buvusio kino teatro „Agila“ salę, kur galima rodyti kokybiškas projekcijas, įvedė sinchroninį vertimą, portfolio peržiūras, dalyvavimo mokestį, „Sony“ bei savivaldybės remiamus konkursus ir kvietė svečius iš užsienio. Nors paskaitų ir prisistatymų turinys liko retrogradiškas ir provincialus, kasmet pamatydavau ką nors įdomaus. Iki šiol prisimenu, kaip vienas japonas pasakojo savo šeimos fotoateljė istoriją arba kaip Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas – tikras kosmonautas – aiškino, kodėl nesvarumo būsenoje fotoaparatą tenka valdyti blakstienomis. Bet tokių įdomybių buvo nedaug ir auditorijoje dominavo tradicijos saugotojų veidai.

Užpernai seminarai vėl pradėjo keistis – atsirado naujų pranešėjų ir temų, publika atjaunėjo. Šiemet pirmą kartą pajutau, kad nebėra kada nueiti prie jūros, nes smalsu pasiklausyti kolegų humanitarų ir fotografų (ačiū programos sudarytojai Vilmai Samulionytei ir naujajam pirmininkui Gintarui Česoniui). Perskaitęs kai kurias pavardes taip ir lieki savo kėdėje: garsioji Liz Wells iš Jungtinės Karalystės, Ukrainą išmaišęs fotožurnalistas Artūras Morozovas, pernai įkvepiančią parodą Nacionalinėje dailės galerijoje surengęs Sharonas Ya’aris iš Izraelio, kino tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, filosofas Nerijus Milerius, menininkas Joachimas Schmidas iš Vokietijos, architektas Aurimas Syrusas, dabarties profesijas ateičiai fotografuojantis Arūnas Baltėnas, šiemet „Documentoje“ dalyvaujantis menininkas Algirdas Šeškus ir visas menotyrininkų būrys: Erika Grigoravičienė, Virginijus Kinčinaitis, Jolita Liškevičienė ir Tomas Pabedinskas. Savo darbus pristatė ir jauni menininkai, iš kurių jau anksčiau pastebėti buvo Valentynas Odnoviunas, Marija Šaboršinaitė, Dovilė Dagienė, Geistė Kinčinaitytė. Čia paminėjau tik keletą, nes ilgus dalyvių sąrašus skaityti nuobodu. Kai ką dar įvardysiu vėliau, o apie kitus gal kas nors kitas papasakos.

Taigi seminaras virto ne tik kūrybos pristatymų, bet ir rimtų teorinių diskusijų vieta, nors diskusijos dažniausiai vyko kavinėse. Dar buvo dirbtuvės, Lina Kaminskaitė-Jančorienė pristatė nematytą sovietinę dokumentiką, iš kurios smagiai pakikenome, vakarais šokome „Zuikio darže“ ir atsidarė trys parodos: Algio Griškevičiaus, amžinatilsį Pauliaus Normanto ir „Už sienos“, kur Gytis Skudžinskas pristatė svetur kuriančius jaunuosius menininkus.

Fotografija šiame seminare buvo kultūros diskursų dalyvė ir kurstytoja. Kaip savitas matymo būdas ji užkrėtė sovietmečio tapybą, kurios sandarą smagiai lukšteno Erika Grigoravičienė. Mirusio vaiko nuotrauka, šmėžuojanti naujo mikrorajono vaizde, pro atvirą langą atsitiktinai pastebėta asmeniška akimirka, bauginantys ligoninės aparatai – spalvotoje tapybos dabartyje pavaizduotos fotografijos įteigia reiškinių tikrumą ir nostalgiją tam, kas prarasta. Arba jos yra po vizualiąją kultūrą klaidžiojančios istorinių įvykių šmėklos – kaip garsusis Varšuvos geto berniukas, pakėlęs rankas priešais paskutinį jo atvaizdą „nuimantį“ nacį. Natalija Arlauskaitė pademonstravo, kaip skirtingi tos anoniminės nuotraukos panaudojimo būdai keičia ir paties įvykio reikšmę mums. Neryškios, skubrios fotografijos padeda kine atkurti istorinius įvykius, pavyzdžiui, žydų žudynes Lietūkio garaže, kurių inscenizaciją parodęs Nerijus Milerius klausė, ar nuolat kylančios diskusijos apie Holokausto nuotraukų autentiškumą nėra tiesiog būdas išvengti tiesos. Kita vertus, nenufotografuoti kruvini praeities įvykiai lieka įsigėrę į dirvą, į ūkus virš pievų, šlama medžių vainikuose, iš kur juos kartais ištraukia peizažo fotografai, šitaip kuriantys traumos atmintį, pasakojo Liz Wells.

Panašus noras nufotografuoti nenufotografuojamą atvedė du šveicarus Paolo Woodsą ir Gabriele Galimberti į mokesčių rojus – valstybes, kurių įstatymai viso pasaulio turtuoliams sudaro sąlygas legaliai išvengti mokesčių ir plauti nešvarius pinigus. Dviejų fotografų pasakojama istorija buvo ir juokinga, ir šiurpi, ypač prisimenant ją dabar, kai uraganas Irma jau pavertė vieno tų rojų – Britų Mergelių salų – skurdžių gyventojų namus statybiniu laužu, mokesčių slėpėjams slepiantis vyno rūsiuose. Kaip pavaizduoti tą jų rojų, kad pasimatytų, kas čia vyksta? – klausė Paolo ir Gabriele. Jie keliavo į Delavarą, Džersį, Singapūrą, Panamą, Londoną, tas pačias Mergelių salas, tyrinėjo, aiškinosi, kol suprato, kad norint patekti į sistemos vidų reikia įsteigti bendrovę. Ir įsteigė, taip ir pavadinę: „The Heaven“ – „Rojus“. O tyrimo rezultatą atspausdino kaip bendrovės metinę ataskaitą – viršelyje, aišku, žydras dangus, pilna diagramų apie trilijonines sumas, kurių, laimei, nereikėjo atiduoti ligoninėms, policijai, mokykloms, universitetams, šaligatviams, bibliotekoms ir t.t. Slidžios metalo sienos po žeme saugo tonas aukso, o virš žemės – stalčiukuose telpančias vien pinigų slėpimui ir plovimui sukurtas kontoras tokių bendrovių kaip „Apple“, „Bank of America“, „Coca-Cola“, „Google“ (greičiausiai ten yra ir lietuviškų firmų stalčiukai), kurios tose šalyse nesukuria nė vienos darbo vietos – net sekretorei. Na ir iki koktumo detalios prabangos fotografijos: atsipalaidavę, savimi patenkinti žmonės mėgaujasi sodininkyste, plūduriuoja baseine, pakibusiame virš naktinio miesto, kuriame tamsuoja daugiabučių langai (nes jie pastatyti ne gyvenimui), o banknotuose pamažu sensta britų karalienė. Knyga tokia dviprasmiška, kad ją įsigyju ir aš kaip šmaikščios vizualinės kritikos pavyzdį, ir mokesčių rojaus gyventojai – kaip jų gyvenimo būdo reklamą. Smagiausia, kad įmonės metinės ataskaitos forma yra tarsi maskuojantis veidrodis, kuriuo prisidengę menininkai gali kritikuoti sistemą legaliai.

Šveicarų sukeltą nerimą paskutinę dieną kiek prasklaidė du linksmi anglai – Jan Williams ir Chrisas Teasdale’as, savo autopriekaboje įkūrę mažytę mobilią galeriją „Caravan“. Su ta autopriekaba jie gali atsidurti kur nori, prisišlieti prie ko nori, net prie garsiausių mugių ir bienalių. Čia užeina visi, nes nereikia mokėti už bilietus ir šiaip jauku, negąsdina marmuras, kolonos ir didžiulės tuščios erdvės. Jan ir Chrisas fotografuoja ten, kur stovi jų galerija, o šiemet jie apžvelgė ir Kauno Savanorių prospektą, nes „Kaunas Photo“ organizatorius Mindaugas Kavaliauskas ištuštintoje siuvykloje jiems pasiūlė įrengti muziejų. Kaunas jų fotografijose pasirodė ir savas, sovietinių statybų sudarkytas miestas, ir visai kitoks, šiek tiek siurrealus ir tragikomiškas. Pamačiau, kur dingo Palangos Juzė – pasirodo, guli ant siuvyklos stogo. Matėsi, kad fotografams buvo įdomūs troleibusų laidų kryžiai danguje, skirtingų architektūros stilių kakofonija, prekių prigrūsti kioskai, į kurių vidų gali pažvelgti tik pasilenkęs prie mažyčio langelio. O Jan vis kartojo, kad jai ypač patiko moterys, nešančios lauko gėlių puokšteles – ji daug jų prifotografavo. Gera atsidurti šių fotografų kelionių maršrute, o lietuviškos „Caravan“ galerijos analogą pamačiau Aurimo Syruso paskaitoje apie parodų architektūrą – tai mobilus paviljonas, kurį būtų galima atsivežti ir čia, į Nidą, ir pagarbiai eksponuoti fotografijos parodas, kurioms erdvių labai trūksta.

Aišku, mobili fotografijos parodymo erdvė yra ir knyga – tai priminė Jolita Liškevičienė, analizavusi gražiausios knygos konkursuose diplomus ir prizus laimėjusias knygas, klasikines ir eksperimentines. Įdomu, kad į šį sąrašą beveik nepatenka pačių fotografų sudaryti savos kūrybos albumai, nes laimi knygų dailininkai: Tomas Mrazauskas, Jurgis Griškevičius, Gytis Skudžinskas ir kiti. Išskyrus „specialų atvejį“ – Algirdą Šeškų, kuris šįkart irgi atvyko į Nidą – pirmą kartą nuo tada, kai aš pradėjau lankytis seminaruose. Jo paskaita buvo ypatingas įvykis – mačiau, kad publiką užbūrė jo pasakojimai apie sovietmečiu Nidoje atmestas jų fotografijas, apie nereikalingą kūrybą ir iš to gimusį meną be kūrinio, neapčiuopiamą, atsirandantį nežinia kaip, gal iš sapno, gal iš buvimo kartu su draugais, o gal atsidūrus šalia šamano, taip panirusio į transą, kad ant tavęs tykšta jo prakaitas. Dabar to šamano fotografijų pano rodomas Atėnuose, 14-oje „Documentoje“, apie kurią Šeškus irgi jau išleido brošiūros dydžio knygelę – vieną iš „naujo laiko“ serijos. Čia jo fotografijos iš Indijos, iš Vilniaus, iš Paryžiaus vėl atrodo nematytos, perdirbtos jau fotošopu, kad nutoltų tikrovė ir liktų menas.

Šį reminiscencijų seminarą simboliškai užbaigė Gintauto Trimako meninių dirbtuvių dalyviui Vytautui Krakauskui skirta Antano Sutkaus premija – jis nufotografavo visas vietas, kur kada nors vyko seminarai. Senosios, kurias mažai kas beprisimena, matosi jau neberyškiai, tik „Agilos“ betonas atrodo „kaip tikras“ – kaip dar neprabėgęs laikas, kuris, tikėtina, tęsis ir kitąmet.

Seminaras vyko rugsėjo 4–10 dienomis.