Dar viena įsimintina pažintis

Šiaip jau stengiuosi vengti pasikartojančių antraščių, tačiau šiuokart to daryti negaliu ir nenoriu. Mat įsimintina pažintimi prieš dvi savaites pavadinau Vilniaus festivalyje pasirodžiusio „Paganini Ensemble Vienna“ koncertą. Šį kartą, birželio 17 d., įvyko dar viena, ir vėl tikrai įsimintina, pažintis: pirmą kartą mūsų scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu bei vakaro solistu Sergejumi Krylovu koncertavo pianistė iš Pietų Korėjos Yeol Eum Son.

Kadangi nauji vardai šiųmečiame festivalyje nedažni, į viešnios pasirodymą krypo ypatingas dėmesys. Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui, fortepijonui ir styginiams d-moll, kuriame viešnia skambino fortepijono partiją, vertė labai rimtai suklusti ir sekti jos techninių ir meninių priemonių arsenalą, gėrėtis gyvu, raiškiu mąstymu, giliu muzikos estetikos suvokimu. Tiesą sakant, vos tik prisilietusi prie fortepijono klaviatūros ir išgavusi sodrų, o kartu taurų skambesį, ji užvaldė dėmesį ir nepaleido jo per visą ilgą kūrinį. Kad ir kaip žavėjaisi Krylovo raiškiu smuiku, jautriais dinaminiais vingiais, fenomenaliu tikslumu, fortepijonas tarsi magnetas traukė įsiklausyti į kiekvieną iki smulkmenų išpuoselėtą detalę, stilingai įformintą mintį, lanksčią dinamiką, smulkius pasažus, prilygstančius krištolo karoliukų vėriniams. Tarp abiejų solistų mezgėsi pulsuojantis gyvybe dialogas, kartais sueinantis į azartiškus juvelyriškai tikslius smuiko ir fortepijono unisonus, primenančius Ludwigo van Beethoveno kamerines sonatas. Beje, klasikinę sonatą priminė ir puikiai solistų atlikti išimtinai kameriški epizodai. Klasikinių formų harmonija ir jaunatvišku romantiškumu pulsuojantį vyksmą meistriškai palaikė ir kurstė susiklausęs orkestras su itin dėmesingu koncertmeisteriu Džeraldu Bidva.

Klausantis šio Mendelssohno kūrinio, kurį jis parašė būdamas vos keturiolikos, stebino genialaus jaunuolio muzikos pažinimas – girdimi Wolfgango Amadeus Mozarto, Beethoveno mąstysenos atskambiai, platus emocijų spektras, įvaldytos išraiškos priemonės, smuiko ir fortepijono specifikos išmanymas. Pirmoji kūrinio dalis Allegro pritrenkė užmoju ir apimtimi, išradingai plėtojama muzikine medžiaga bei didžiule minčių gausa. Filharmonijos salėje nesu šio opuso girdėjusi, bet puikiai parengtoje festivalio knygelėje nerašoma apie pirmą atlikimą, tad gali būti, kad esu kažką praleidusi. Šiuo įspūdingu programos numeriu koncertas baigėsi, bet sužavėta publika ilgomis audringomis ovacijomis išprašė tris bisus: pakartotą baigiamąjį Mendelssohno Koncerto finalinį fragmentą ir duetu atliktas dvi Fritzo Kreislerio pjeses: „Gražųjį rozmariną“ ir Gaetano Pugnani–Kreislerio Preliudą ir Allegro.

Dar keli faktai apie pirmąsyk atvykusią Yeol Eum Son. Ji neabejotinai priklauso tarptautiniam pianistų elitui: koncertuoja įvairiuose kraštuose su žymiais batutos meistrais, atlieka klasikinę ir šiuolaikinę muziką, šiuo metu yra Hagos filharmonijos orkestro rezidentė. Pradėjusi skambinti trejų metų, Son yra baigusi Korėjos nacionalinį menų institutą, vėliau studijavusi Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Pianistės biografiją puošia dviejų prestižinių konkursų sidabro medaliai: Vano Cliburno 2009 m. ir Piotro Čaikovskio 2011 metais. Mąsli menininkės asmenybė atsiskleidė šešerius metus rašytuose straipsniuose, kuriuos spausdino Pietų Korėjos leidiniai. Pianistė šiuos rašinius sudėjo į knygą, kuri vos pasirodžiusi buvo žaibiškai išpirkta.

Beje, pasaulyje vykstančiuose konkursuose, koncertų salėse, taip pat ir mūsų filharmonijoje jau kuris laikas pasirodo daug aukščiausio lygio muzikantų iš Pietų Korėjos. Prisiminkime kad ir talentingąjį aštuoniolikmetį Yunchan Limą, sužavėjusį 2022 m. Van Cliburno konkurso žiuri bei publiką ir pelniusį aukso medalį.

Pradėjusi nuo antros koncerto dalies grįžtu prie pirmosios. Įdomybių kupiną programą atvėrė maestro Sergejaus Krylovo diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Pateikęs simpatišką Motiejaus Radvilos (1749–1800) Divertismentą kameriniam orkestrui, kolektyvas suteikė retą progą bent kiek susipažinti su kompozitoriaus mėgėjo, garsiosios Radvilų dinastijos nario, kūryba. Sukurtas 1788 m., trijų kontrastingų dalių divertismentas – nesudėtinga, klasicizmo estetika grįsta muzika, leidusi orkestrui smagiai ir elegantiškai pamuzikuoti, žaismingai paryškinti melodijų charakterį. Kūrinio autorius, regis, ypač mėgo smuiką, nes kiekvienoje dalyje parašė šiam instrumentui solinių epizodų, o finale – dar ir kadenciją. Juos pasiskonėdamas stilingai atliko Džeraldas Bidva.

Pagalvojęs apie Radvilos, valstybės tarnautojo, Vilniaus kašteliono ir kitokių pareigų veikėjo, meilę muzikai, volens nolens imi tiesti tiltus į mūsų laikus ir lyginti Abiejų Tautų Respublikos ir Antrosios Lietuvos Respublikos valstybės veikėjų pomėgius...

Antras programos kūrinys – Josepho Haydno Simfonija Nr. 94 G-dur, sukurta 1791 metais. Garsusis Vienos klasikas, ciklinės simfonijos ir kvarteto žanrų tėvas, gyveno beveik tuo pačiu laiku kaip ir Motiejus Radvila. Tačiau austrų kompozitorius savo rūmų kaip Radvilos Nesvyžiuje neturėjo, o iki gautos kapelmeisterio tarnybos Esterhazių dvare gyveno skurdžiai. Laisvu menininku jis tapo tik po trisdešimties dvare ištarnautų metų. Apie tarnybos laikotarpį ir nelengvą kapelos muzikantų būtį byloja tuo laikotarpiu Haydno sukurta „Atsisveikinimo“ simfonija, kurią Lietuvoje dar sovietmečiu išpopuliarino Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio. Kūrinį jie atlikdavo paskutinę metų dieną prieš artėjančius Naujuosius, palaipsniui gesinant žvakes dabartinėje Arkikatedroje bazilikoje, anuomet veikusioje kaip Paveikslų galerija. Į šį koncertą plūsdavo minios žmonių.

Koncerte atlikta simfonija, gavusi pavadinimą „Staigmena“, arba dar vadinama „Su timpanų dūžiu“ („Mit dem Paukenschlag“), leido grįžti į Haydno epochą ir, Simfoniją suvokiant tuometinės muzikos kontekste, stebėtis kompozitoriaus genialumu ir gebėjimu per muziką, sakytum, ribojamą jos kalbos, formos ir estetikos, prabilti asmeniškai, išsakyti originalias, niekieno neištartas mintis, pagaliau smagiai nusijuokti ir išradingai pašmaikštauti. Juk tas orkestro akordas su timpanų smūgiu lėtojoje simfonijos dalyje kompozitoriaus gyvenamuoju laiku turėjo atrodyti kaip akibrokštas!

Puiku, kad maestro Krylovas ne pirmą kartą imasi būtent Haydno simfonijų, kurios pas mus skamba išties retai. Stygininkams ir pūtikams, kūrinyje turintiems labai reikšmingų užduočių, buvo kur pasireikšti ir iš tiesų sužėrėti. Darna, skonis, virtuoziškas tikslumas, lankstumas, puikus ritmo ir pulso pojūtis – tik keli šios interpretacijos privalumai. Orkestras grojo tarsi tobulas vieno žmogaus valdomas instrumentas. Su džiaugsmu konstatuoju: Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras klesti!