Ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis?

Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.

Narbutaitės veikalai, ypač klausantis jau nebe pirmą kartą, turi specifinį poveikio kampą, kai norisi grimzti dar ir į praėjusių klausymų kontekstus, istorijas. Štai tada, 1997-aisiais, kai vyko šios oratorijos premjera, ją atliko solistai Regina Maciūtė ir jau šviesaus atminimo Ignas Misiūra, sykiu Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“. Griežė Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Premjera vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurios fasadas tuomet dar vadavosi iš pastolių, o vidus dar irgi gydėsi sovietmečio paliktas žaizdas. Tąsyk vis dėlto oratorijoje apmąstomos temos labai vykusiai rezgė dialogą su būtent tokia bažnyčios erdvės faze, su tuometine jos akustika, suteikiančia dar vieną sluoksnį kūrinio skambėjimui.

Choras „Aidija“ tuo metu rašė savo metraštį ir, žinoma, premjeros neapėjo. Pasidomėjus, kas ir kaip atsispindėjo tuometiniame „Aidijos“ metraštyje, paaiškėjo, kad kūrinio autorė chorui perdavė padėkos atviruką – piešinėlį ir žodžius: „Mieliems „Aidijos“ choristams – dėkinga O. Narbutaitė. Vilnius, Šv. Kotrynos bažnyčia, 1997 08 09“. Kodėl norėjosi pasidalyti šiuo praeities paliudijimu? Tai vėlgi apie žmogaus stilių. Kompozitorės santykis ir su savo kūriniu, ir su jo atlikėjais visada tampa vientisa kūrinio visuma, kas paliudija, jog ir šio kūrinio klausytojai tampa kūrino dalimi, ypatingo vienkartinio vyksmo dalyviais. Norisi prisiminti, kokias vertingas savo kūrinių autorines rankraštines programėles su iliustracijomis yra dar anksčiau parengusi Narbutaitė (regis, tokios lydėjo ir „Centones meae urbi“ ir „Tris Dievo Motinos simfonijas“)!  Beje, ne kartą teko pajusti, kad yra dvi šios kompozitorės kūrinių tikrovės: viena, kai girdi muziką gyvai, kita – kai iš įrašo. Ir neverta čia taikyti svarstyklių principo – kas labiau nusveria ar kas geriau. Tiesiog yra dvi tikrovės – koncertinės gyvasties ir sustyguoto įrašo.

Iš atminties dar išnyra pačios Narbutaitės prisiminimas apie smuikininką Raimundą Katilių, kaip jos kūrinių atlikėją, dalyvį, – girdėdama jau kitus atlikėjus, ji esą pasigesdavusi „katiliško“ grojimo. „Kompozitorius turėtų norėti idealaus atlikimo, o aš prašydavau nervingo, netikslaus grojimo, kas būdinga būtent Katiliaus interpretacijai. Tai buvo tiesiog kaip mano noras. Kūrinį įsivaizdavau būtent taip, kadangi Katilius mokėjo muzikai suteikti ypatingą nervą, pulsą“, – yra sakiusi Narbutaitė.

Tačiau pereikime prie to, kas įvardyta kaip „tęsiant“. Štai birželio 29 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje įvyko penktas oratorijos „Centones meae urbi“ gyvas atlikimas, vainikavęs Vilniaus festivalį ir pasveikinęs Vilnių su garbingu 700-uoju gimtadieniu. Kūrinio atlikėjai – solistai Gunta Gelgotė (sopranas), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), dirigentas Robertas Šervenikas.

Netradicinė buvo koncerto preambulė – mat publika rinkosi gerokai iš anksto, žinodama, kad bilietų vietos nepažymėtos, ir jei norisi atsisėsti, reikia pasistengti. Pranciškonų bažnyčioje bemaž iki 20 val. (koncerto pradžios) dar vyko šv. Mišios, kurios pritildė ir besirenkančią publiką, kuri turėjo progos suošti tik likus keletui minučių iki koncerto. Anksčiau susirinkę klausytojai įsigijo ir knygeles su „Centones meae urbi“ tekstais: kūrinyje jie girdimi lotynų, jidiš, hebrajų, lenkų, lietuvių kalbomis, o programėlėje – išversti į lietuvių kalbą. Tie tekstų vertimai buvo labai svarbūs klausytojams, atidžiai juos sekusiems, ir tai gerokai sustiprino kūrinio suvokimą.

Ir vėl norisi kalbėti apie stilių. Visada galvojosi, kad „Centones meae urbi“ – vienas autentiškiausių Narbutaitės veikalų, kuriame seki preciziškai formuojamo muzikos audinio, istorijos, fazių, mikroistorijų, refleksijų, menų sąveikos ir visa tai sujungiančio laiko santykį. Muzikos kūriny laikas gali labai daug ką pakeisti, nes keičiasi atlikėjai, keičiasi buvusių atlikėjų būvis, keičiasi santykis su ta pačia muzika. Ir štai norėtųsi stabtelėti prie keleto dalykų. Šįkart oratorija prabėgo labai greitai, nepaisant jos apimties (apie 70 min.). Vadinasi, buvo gerai sustyguota jos architektonika – ją nulėmė dirigento Roberto Šerveniko koncepcija. Sykiu tai nulėmė ir įvairių oratorijos sluoksnių koordinacija. O dar sykiu – oratorija neprarado aktualumo. Universaliosios vertybės...

Žavėjo solistų balsai – Nerijaus Masevičiaus (jį gerai pažįstame iš senosios muzikos repertuaro projektų), o ypač – Guntos Gelgotės, kuri galėtų puikiausiai save realizuoti atlikdama ne tik šiuolaikinę muziką, bet ir Händelio, Bacho kantatas, oratorijas (deja, pas mus jos atliekamos taip retai...). Darė įspūdį choro ir orkestro santykis – darna, dinaminių niuansų paisymas, kai nesistengiama vien ff garsumu pasiekti efektą.

Kartais būna tiesiog geri kūrinių atlikimai, o kartais būna įsimintinas įvykis. Apie jį galvoji, su juo kurį laiką gyveni. Ir dar – nori atsiversti kokią poezijos knygą, kitą tekstą, to kūrinio primintą. Vis dėlto šį tekstą baigčiau tuo, kuo baigiasi ir oratorija, kuo baigiau ir 1997 m. premjeros rašinį: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu jos dalyvis.“ (Vaidotas Daunys, iš esė knygos „Vilnius. Vardas ir žodis“, 1993). Taip, „Centones meae urbi“ suteikė progą būti Vilniaus paslapties dalyviu