Stengiuosi išsemti iki dugno

Austrijoje reziduojančią dirigentę Giedrę Šlekytę kartkartėmis galime išgirsti koncertuojant Lietuvoje, tačiau visavertė profesinė jos veikla pulsuoja užsienyje. Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau akademines studijas ji tęsė Graco menų universitete, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje, Ciuricho menų universitete. Dirigentės patirtį Šlekytė kaupia ir simfoninės muzikos, ir operos srityje, ir abi šios sritys kaskart pasipildo rinktinėmis partitūromis, garsiais orkestrais bei scenos partneriais. Pasižvalgius į artimiausius jos koncertinius planus matyti koncertas su Duisburgo simfoniniu orkestru, su Frankfurto radijo, „Wiener Symphoniker“, Suomijos radijo orkestrais, gastrolės Japonijoje etc. Intensyvi profesinė veikla, debiutai, premjeros, platūs gastrolių maršrutai – šios dirigentės kasdienybė. Tačiau į šį srautą įsiterpia ir atostogos, kurių tėkmėje su Giedre Šlekyte susitikome pokalbio.

Miela Giedre, jau nemažai metų gyveni ne Lietuvoje, bet su tavimi kone kasmet susitinkame būtent šioje vietoje – Nidoje, Tarptautinio Thomo Manno festivalio metu. Toks ritmas susiklostė ir su tavo tėveliais, kurie atvyksta, net jei tavęs Nidoje nebūna. Kada ir kaip tai prasidėjo? Gal dar tada, kai Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorinio dirigavimo skyriaus moksleivė dainavai „Aidijos“ chore, kuris čia kasmet koncertuodavo?

Gal esu dalyvavusi tik kokiame viename šio choro projekte, bet šiaip „Aidijoj“ nedainavau. Su Thomo Manno festivaliu „susidraugavau“ dar nuo Čiurlionio mokyklos laikų, čia atvykdavo ir mano klasiokės – Karolina [Juodelytė, vargonininkė, –V. M.], Justina [Šikšnelytė, kompozitorė, –V. M.]. O mano šeima savaip prisitaikė – atvykdavo drauge. Kadangi lankiau koncertus, tai ir jie „užsikrėtė“, ypač muzika, kuri yra labai užkrečiamas dalykas. Tėvelius į tą procesą įtraukiau gana smarkiai. Jie dabar yra ir aktyvūs Vilniaus muzikinio gyvenimo dalyviai, nuolat lankosi Nacionalinėje filharmonijoje. O Thomo Manno festivalis tapo mūsų šeimos tradicija. Šis festivalis ir Nida man labai svarbūs – tai kaip ir sugrįžimas namo. Nida man apskritai turi specifinę aurą ir, manau, daug kam nėra aišku, kur slypi toji Nidos magija. Sunku apibūdinti. Juk iš anksto žinai, kad vasarą čia gali būti gana šalta, gali visą savaitę lyti, iki jūros eiti irgi reikia netrumpai, apsigyvenimo kainos nežmoniškos. Žodžiu, daug tokių aspektų, kurie keltų klausimą – o kodėl reikia ten būti, ten važiuoti? Man Nida turi tokią magiją, kad daugiau niekur kitur nenusiraminu, nepasiilsiu taip, kaip čia.

Gal Nida traukia ir tuo, kad joje sąvaikauja labai priešingi dalykai – laukinė gamta, savita istorija, folkloro tradicijos ir kažkokios kultūrinės, meninės patirtys, o gal rašytojo Thomo Manno gyvenimo istorijos fragmentai, jo literatūrinis palikimas?

Gal ir taip, nes ir mano gyvenime kartais sąveikauja labai skirtingi dalykai. Dirbdama savo darbą stengiuosi kuo mažiau laiko praleisti mieste. Kai tik galiu, visa galva pasineriu į daržininkystę, sodininkystę. Mano didžiausias hobis – augalai, o didžiausia dvasinė aistra – kultūra. Viskas juda išvien, tuos du polius visiškai suderinu. 

Ar toji sodininkystė mažo mastelio, ar čia kalbi apie rimtas apimtis?

Viskas reliatyvu, taigi ir tie masteliai. Vis dėlto gana intensyviai esame pasinėrę į daržovių auginimą, nemažai jų užsiauginame. Mūsų namų terasa užima 80 kvadratinių metrų. Ten auga ir pomidorai, agurkai, cukinijos, ir įvairios žieminės daržovės. Viskas skirta savam stalui ar kaimynams, draugams. Šis hobis jau gerokai įsibėgėjęs.

Kokios būna tavo profesijos žmogaus atostogos? Ar jos ilgos, ar trumpos?

Šįmet turiu ilgiausias atostogas, kiek prisimenu nuo mokyklos laikų. Pastarieji sezonai, į kuriuos įeitų ir pandemijos pabaigos laikas, negaliu sakyti, kad atnešė daug poilsio. Nors ir buvo profesinės veiklos pauzė, bet su didele įtampa. Tad po pandemijos atrodė, kad turiu imtis visų įmanomų darbų, projektų, nepraleisdama nė vieno. Iš tikrųjų persistengiau, daug visko suplanavau, o pastarąjį pusmetį pajutau, kad „baterijos“ kiek ištuštėjusios. Tad pasistengiau šiuos du vasaros mėnesius išsaugoti atostogoms, pabūti be jokių projektų. Vis dėlto jau ruošiuosi naujam sezonui ir intensyviai mokausi partitūras.

Įsivaizduoti atlikėjo formos palaikymo procesą lengviau ir konkrečiau, bet kaip dirigentas kaupia savuosius rezervus? Juk ne tik mokosi naujus kūrinius?

Šiuo požiūriu mūsų profesija yra gana lengva, nes formą palaikyti galima ir per asmenines patirtis, per kultūrinį smalsumą. Koncertų ar filmų lankymas – irgi su ta forma susiję dalykai. Toks kaip atlikėjų formos palaikymas nėra būtinas, bet fizinė ištvermė, rankų, nugaros ir kiti raumenys turi būti lavinami.

Tavo profesinis kelias dabar natūraliai klostosi crescendo trajektorija, kai visko daug, kai ir muzikos susidaro kartais turbūt perteklius. Ar turi kokią dvasinės priebėgos salelę greta muzikos, nekalbant apie minėtą sodininkystę?

Viena man svarbiausių praktikų yra joga. Jau kokie šešeri metai tuo užsiimu beveik kasdien. Tai man labai padeda išlaikyti balansą. Taip pat stengiuosi dažnai būti gamtoje. Kita vertus, mėgstu ne tik pati būti scenoje, bet ir būti klausytoja, publikos dalis. Ir nors tai susiję su mano darbu, tą daryti labai mėgstu. Daugybė mano kolegų tiesiog neina į spektaklius, koncertus, jiems užtenka vien jau dirbti operos teatre ir laisvą vakarą vėl eiti klausytis muzikos jie nelinkę. O aš net ir kur nors turistaudama visada suteikiu sau malonumą apsilankyti koncerte. Gaila, kad mažiau laiko randu lankytis dramos spektakliuose, kine, kas mane irgi labai domina. Dramos teatre būnu gerokai per retai.

Štai sezono pabaigoje teko dirbti Miunchene statant australų kompozitoriaus Bretto Deano operą „Hamletas“ (buvau dirigento asistentė). Ta proga, mokydamasi partitūrą, atsiverčiau Shakespearo veikalą ir kelis mėnesius į jį gilinausi. Ne perskaičiau, o studijavau, įsigilinau. Nes supratau, kad tik perskaityti – dar ne kažką reiškia. Nes tik įsigilinus atsiveria dideli ir tada jau paties asmeniškai suvokti lobiai.

Kiek praėjo laiko nuo mokyklos baigimo? Ir kiek metų jau laikytum, kad išgyveni savarankiško žmogaus, muzikės fazę?

Nuo mokyklos baigimo praėjo 15 metų. 2011 m. prasidėjo mano profesinis kelias, o nuo 2014 m. jau gyvenu ir visavertiškai dirbu kaip dirigentė.

Ar jau jauti savo veiklos ištisinę tėkmę, ar dar gyveni sezonais?

Daug mąstau apie tai, kokia ta ilgesnė tėkmė, ypač kai renkuosi projektus, repertuarą dabarčiai ir ateičiai. Yra tam tikrų dalykų, tarkim, tokių kaip Richardo Strausso operos. Žinau, kad norėčiau jų daugiau diriguoti, jokių abejonių dėl to neturiu. Kaip tik kitą sezoną turėsiu Strausso operos „Ariadnė iš Nakso“ premjerą Kopenhagoje. Man tai didžiulis įvykis, nes tai mano „pirmasis Straussas“. Kitą sezoną diriguosiu Gustavo Mahlerio Penktąją ir Antrąją simfonijas. Tai irgi labai svarbus įvykis ne tik mano, bet ir visų dirigentų veikloje – „pirmasis Mahleris“!

Kaip įvertintum dabartinį savo repertuarą, jei žiūrėtum iš klasikos, romantizmo, XX a. ir šiuolaikinės muzikos perspektyvos?

Bandau išlaikyti balansą ir, manau, tai neblogai sekasi. Ikiklasicistinės muzikos diriguoju nedaug, o 2021 m. Thomo Manno festivalyje parengta Henrio Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ veikiau buvo išimtis nei dėsningumas mano veikloje. Mano repertuaras iš esmės prasideda Wolfgangu Amadeus Mozartu, o baigiasi šia diena – kaip tik kompozitorė Raminta Šerkšnytė rašo „Te Deum“, kuris bus atliktas Duisburge kartu su choru „Vilnius“, lietuvių solistais ir Duisburgo orkestru. Tai bus proginis koncertas, vainikuojantis Vilniaus ir Duisburgo bendradarbiavimo sukakties jubiliejų. Greta Šerkšnytės paminėčiau bendradarbiavimą ir su Žibuokle Martinaityte. Nemažai jų muzikos esu dirigavusi Austrijoje, Izraelyje, Švedijoje.

Kita vertus, esu susižavėjusi šiandienos australų kompozitoriaus Bretto Deano kūryba po bendradarbiavimo statant jo operą „Hamletas“ Miunchene. Daug teko bendrauti, sėdėti salėje klausantis ir suvokiau, kad tai labai įsimintina patirtis. Muzika – nuostabi, dainininkai – fantastiški, pastatymas – puikus (Glindeburno festivalio), kostiumai – nuostabūs, šviesa – pasakiška. Visa tai vyko Miunchene, Bavarijos valstybinėje operoje. Supratau, kad tai yra visa, ką opera mums gali padovanoti šiandien. Viskas taip šviežia ir labai įkvepia. Norėčiau su jo kūryba susidurti daugiau. Planuoju parengti Bretto Deano violončelės koncertą. Žvalgausi ir po Jörgo Widmanno kūrybą. Planuose turiu ir Georgo Friedricho Haaso operų trilogiją „Koma“, „Thomas“ ir „Bluthaus“. Dvi iš šių operų – „Thomas“ ir „Bluthaus“ – buvo atliktos Bavarijos valstybinėje operoje, o „Koma“ – Klagenfurte, kuriame prieš tai dirbau. Tad visas jas esu mačiusi ir tai buvo vieni stipriausių operos vakarų, kuriuose teko būti. Vokietijoje šie pastatymai susižėrė visus įmanomus laurus. Man buvo malonu suvokti, kad nors ir esame linkę pabumbėti, esą visa geriausia muzika jau parašyta praeityje, šie veikalai įrodė, kad ir šiuolaikinės muzikos areale yra labai reikšmingų įvykių.

Nekart pokalbyje minėjai Klagenfurtą, kuriame kurį laiką dirbai. Kas dabar yra tavo nuolatinis darbas?

Dabar esu laisvai samdoma dirigentė. Nesu nuolat prisirišusi prie jokio teatro. Porą metų darbavausi Miunchene kaip asistentė ir dirigentė, ir tai buvo puiki patirtis. Asistavau Wladimirui Jurowskiui, o pati Bavarijos valstybinė opera apskritai yra viena svarbiausių muzikinių institucijų Europoje. Ten dirbdama daug ko išmokau, dažnus vakarus leisdavau vienoje iš ložių, iš kurios puikiai matyti dirigentas, orkestras, scena. Gali jaustis kaip meistriškumo kursuose. Vis dėlto atėjo laikas kelti sparnus, dabar jau nebeplanuoju asistuoti, klostosi savi planai. Pagaliau, pastaruoju metu esu sulaukusi ir muzikos kritikų recenzijų, kurios irgi leidžia manyti, kad metas keliauti jau savarankišku profesiniu keliu. Daugiau pasikliauju savo nuojauta ir galvoju, kas mane paverčia gera dirigente, o mažiau svarstau, ką kiti žmonės mano, kokie karjeros laipteliai yra teisingi.

Tad Klagenfurtas dabar – tik namai?

Taip, tai namai. Klagenfurte dabar jau nebedirbu. Beje, šiame mieste yra gyvenęs Albanas Bergas, o netoliese, Majernige, – Gustavas Mahleris, kuris čia kūrė savo reikšmingus veikalus iki dukters mirties. Arti yra ir kita vieta – Pertšachas, kur Johannesas Brahmsas sukūrė Antrąją simfoniją, Smuiko koncertą.

Austrija, kurioje jau apie dešimtmetį gyveni, turbūt daro savo poveikį – prisodrinta kultūros aplinka, įpročiai, požiūriai...

Taip, žinoma, Viena žavėtis galima nebūtinai iš Vilniaus perspektyvos, bet ir iš bet kokio kito pasaulio miesto. Žavėtis tuo, kokia svarbi šiame mieste yra kultūra. Netgi visas šio miesto įvaizdis formuojamas iš kultūrinių akcentų. Žinoma, Austrijos kompozitorių muzika man irgi labai artima, artimesnė nei, tarkim, prancūzų ar britų. Ir gal ne tik Austrijos, bet viso šio regiono muzika. Dabar esu labai įsigilinusi į čekų muziką, kultūrą, esu absoliuti Leošo Janáčeko muzikos gerbėja. Labai įdomi ta čekų ir austrų kultūrų sandūra. To slaviško kolorito akcentai. Tad labiausiai dabar domina ne tik Austrija, bet ir Bohemija, Moravija.

Neseniai pasirodė tave pristatantis straipsnis rugsėjo-spalio Vienos „Musikverein“ žurnale „Musikfreunde“, nes spalio 11 ir 12 d. debiutuosi garsiojoje „Musikverein“ Didžiojoje salėje su „Wiener Symphoniker“ orkestru, diriguosi Bélos Bartóko, Roberto Schumanno, Antonino Dvořáko kūrinius. Būtų naivu klausti, ar džiaugiesi ir kaip jautiesi prieš šį debiutą. Taigi, atmetus tuos parodyto pasitikėjimo, garbės dalykus, įdomiau būtų sužinoti – ką profesionalas muzikas sieja su šia sale?

Žinoma, tai vienas laukiamiausių mano projektų. Nemažai kartų esu buvusi toje salėje kaip žiūrovė, nemažai esu lankiusi kitų salių, bet man, jau tiek laiko gyvenančiai Austrijoje, tai pati svarbiausia salė. Ta atmosfera, aura nulemta istorijos – to, kokie kūriniai čia buvo pirmąkart atlikti, kas yra joje dirigavęs, grojęs, kokie įrašai joje daryti. Nors nesu linkusi savo veiklos grįsti kažkokiais konkrečiais norais, faktais, bet koncertuoti „Musikvereine“ – iš tiesų viena mano svajonių.

Turėsi puikią progą „iš vidaus“ pajusti ir Vienos miesto muzikinio pulso istoriją. Tačiau dar trumpam grįžkime į tavo muzikinio kelio pradžią Vilniuje, Čiurlionio mokykloje. Iš tos patirties, kai išgyvenome mokinės ir mokytojos fazę, prisimenu, kad labai gerai mokeisi, dėjai akivaizdžias, sveikas pastangas aprėpti visą krūvį – ne tik specialybės, bet ir muzikos teorinių dalykų, muzikos istorijos. Ir neatrodė, kad dėl to esi „suvargusi“, „nualinta“. Ar vėliau „atsipirko“ ši laiko, kantrybės, pastangų, gebėjimo susikoncentruoti ir padaryti kažką iki galo investicija? Juk neretai moksleiviai kiek apleidžia kitas muzikines disciplinas, susitelkdami tik į specialybę.

Manau, visas mokymasis, kuris prasidėjo mokykloje, ir šiandien lygiai taip pat tęsiasi. Juk žmogiška, kad ir aš turiu visokių neigiamų savybių. Bet ką tikrai turiu teigiamo, tai susidomėjimą ir norą gilintis į tuos dalykus, kurie svarbūs, ir gilinuosi stengdamasi juos išsemti iki dugno. Tarkim, kai pradėjau gilintis į Janáčeko kūrybą, tai korektoriumi užbalinau vokišką ir anglišką partitūros tekstus ir pasinėriau į čekų-moravų dialekto subtilybes, gilinausi į Bohemijos ir Moravijos dialektų skirtumus. Tai yra toji savybė, kurią mokykloje išsiugdžiau ir toliau ja naudojuosi. Ir į tą susikrautą bagažą toliau vis ką nors kraunu – mokausi kalbų, daug skaitau. Man regis, nebuvo jokio lūžio: štai pasibaigė mokyklos laikas, o dabar jau viskas kitaip. Ne, viskas toliau tęsiasi. Visada buvau truputį „moksliukė“, tokia ir likau. Tai yra mano kaip dirigentės ir kaip žmogaus dalis. Manau, kad tam tikrų dalykų žinojimas, nuovoka praturtina ir dirigavimą.

Dėkoju, Giedre, už nuoširdų pokalbį.