Simfoninės giesmės pergalei

Birželio 22-osios koncertas buvo turtingas tiek kontekstų, tiek meninių lobių. Kūrinių autorius ir atlikėjus kaip reta saistė įvairialypės – estetinės bei žmogiškosios – istorijos. Tad pirmiausia žvilgtelėkime į programą. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginiai atliko Valentino Silvestrovo „Himną – 2001“, visos sudėties orkestras – Mieczysławo Karłowicziaus Simfoniją e-moll („Atgimimo“) bei su Lucu ir Arthuru Jussenais (Nyderlandai) – Felixo Mendelssohno Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui E-dur. Dirigavo Andrzejus Boreyko (Lenkija).

Intrigą kūrė tai, kad beveik visi koncerto dalyviai vienaip ar kitaip yra susiję su Lietuva. Ukrainietis Valentinas Silvestrovas turbūt jau yra dažniausiai mūsų scenose atliekamų veikalų autorius, dar daugiau jo opusų mūsų muzikai yra įrašę. Vilnių pamėgę kasmet atskrenda broliai pianistai Lucas ir Arthuras Jussenai – patys entuziastingai teiraujasi galimybių rengti kitus koncertus Nacionalinės filharmonijos scenoje.

Ne tik Karłowicziaus, bet ir dirigento Andrzejaus Boreyko šeiminės kilmės saitai, pasirodo, taip pat įtvirtinti mūsų žemėje. „Atvykdamas į Vilnių (čia svečiuosiuosi jau antrą kartą) jaučiuosi ypatingai, nes būtent čia gimė, buvo pakrikštytas ir pirmuosius žingsnius žengė mano tėvas. Nuo 1929 m. Vilniuje jis praleido savo pirmuosius dešimt metų, tapdamas savotiška miesto dalimi, vaikščiodamas jo gatvėmis, kvėpuodamas jo oru“, – kalbinamas Faustinos Dedūraitės, pasakojo dirigentas. Jis pats, šeštąjį dešimtmetį gimęs Sankt Peterburge ir studijavęs tenykštėje konservatorijoje, vaikščiojo artimais keliais su lietuviais, nes jų tame mieste gyveno nemažai, o toje pačioje aukštojoje lavinosi mūsų dirigentai. Beje, studijuodamas Sankt Peterburge Boreyko koncertavo su savo įkurta progresyviojo roko grupe. Pastaraisiais metais jis eina Varšuvos filharmonijos orkestro meno vadovo pareigas, yra Milano simfoninio orkestro rezidentas.

Karłowicziaus tėvas Janas Aleksandras Karłowiczius kilęs iš Subartonių Merkinės valsčiuje, jo darbai ir kolegiški ryšiai liudija dėmesį ir lenkų kalbai, ir lietuvybei. Janas Karłowiczius bendravo su Jonu Jablonskiu ir kitais lietuvių kultūros veikėjais, surinko ir išleido Vilniaus, Naugarduko, Lydos kraštų sakmes, nagrinėjo lietuvių kalbos gramatiką ir pan. Jo sūnus kompozitorius Mieczysławas Karłowiczius gimė Vilniaus gubernijos Švenčionių paviete (taip sakoma Vytauto Landsbergio knygoje „Čiurlionio muzika“; „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodoma pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Vyšniavoje prie Rimšės Ignalinos r.). Iš ankstyvųjų prisiminimų nuausta atsirado Karłowicziaus „Lietuviška rapsodija“. Joje aidi „visas tos liaudies, kurios dainos skambėdavo mano vaikystėje, sielvartas, liūdesys ir amžių nelaisvė“ („Čiurlionio muzika“, p. 34). 

Išsivadavimo iš vergovės tema suformavo šio koncerto vaizdinį. Pergalės vilčių giesmės, skambėjusios vakarą pradedant ir baigiant, tarsi nubrėžė muzikinę triumfo arką.

Silvestrovo „Himnas – 2001“ dvasios jėgą spaudžia viduje, tai yra tapę kompozitoriaus mąstysenos išskirtine savybe. Nacionalinio simfoninio orkestro stygininkai kultūringai atskleidė tą vidinę pulsaciją, kvėpavimą tarp sluoksnių, atskirų instrumentų motyvėlius lyg inkrustacijas. Iki ašarų nuoširdžiai orkestrantai įsiklausė į antrųjų smuikų grupės koncertmeisterės Kristinos Morozovos griežiamą begalinę melodiją. (Už orkestro solistų pavardžių patikslinimą esu dėkinga orkestro koncertmeisterei Rasai Vosyliūtei.)

Tokiomis aplinkybėmis suskambęs Medelssohno Koncertas beveik prarado savo ir taip nebrandų prasmingumą. Keturiolikmečio autoriaus ilgas, visų privalomų trijų dalių Koncertas parašytas dar neišsivadavus iš praeities autoritetų mokyklos. Laimė, visas mendelsoniško žavingumo akimirkas sugaudė broliai Jussenai, vienas daugiau, kitas mažiau ėmęsi papildomos artistinės raiškos. Pianistų poveikis dar labiau sustiprėjo per bisus, kai jie paskambino džiazo stiliumi rekomponuotą popuri iš Johanno Strausso „Šikšnosparnio“. Kartu buvo aišku, kad vien efektais tikrų menininkų Jussenų pasirodymas neturėtų baigtis. Įsiaudrinusią publiką jie pakylėjo Johanno Sebastiano Bacho tylutėle lėta pjese keturioms rankoms. Beje, itin retai viešai kreipiamas dėmesys į solinių instrumentų skambesį. Fortepijonų „Steinway & Sons“ gyvastingas ir šiltas tonas tą vakarą traukė grožėtis jais lyg kokiais savarankiškais scenos personažais.

Jauno meno proveržis siejo amžininkus Mieczysławą Karłowiczių ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurie tuo pačiu metu gyveno Varšuvoje ir buvo įsilieję į modernaus meno sūkurius, kalbančius apie bendrą meno ir šalies laisvę. Tą kruopščiai ištyręs profesorius Vytautas Landsbergis pastebi to laikotarpio jaunųjų kompozitorių užmojį muzikos mąstyseną „europinti“, kas anuomet reiškė telkimąsi po vėlyvojo romantizmo vėliava, gėrėjimąsi galingais Wagnerio bei Richardo Strausso muzikos jausmais. Karłowiczių su Čiurlioniu muzikologas pavadina „Wagnerio anūkais“.

Taigi, nacionalinio atgimimo idėjų vėtros siaučia ir Karłowicziaus Simfonijoje e-moll. Jos tautinis pradas yra ryškiai slaviškas, primena Bedřicho Smetanos poemų ciklą „Mano tėvynė“, Antoníno Dvořáko legendas įvairiems instrumentams. Kartu tai jaunatviškai maksimalistinis keturių dalių veikalas, kupinas audrų ir lyrikos, su pergalingu varinių pučiamųjų chorališku himnu pabaigoje.

Turtingos instrumentuotės Simfonijoje rūpestingai solavo Giedrius Gelgotas (fleita), Viktoras Palėjus (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Egidijus Stanelis (valtorna), savo amplua su meile atliko lėtųjų dalių dainius violončelininkas Edmundas Kulikauskas. Ir apskritai orkestras buvo nuostabus. Per visą koncertą griežė kaip brandus, išpuoselėtas kolektyvas, neturintis muzikalumo problemų ir tiesiog atsidavęs muzikai.

Dirigentas Andrzejus Boreyko scenon žengė prisisegęs ryškią Ukrainos vėliavos spalvų juostelę, o atsisveikindamas rodė pergalės ženklą.