Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.

Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.

Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.

Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti,

Birželio 1 dieną buvo paskelbti 2013 metų Venecijos bienalės nugalėtojai. Apdovanojimus skyrė Tarptautinės meno parodos žiuri: Sofía Hernández Chong Cuy (Meksika), Francesco Manacorda (Italija), Bisi Silva (Nigerija), Ali Subotnick (JAV), pirmininkaujant Jessica‘i Morgan (Didžioji Britanija).

Šitam tekstui vykstant ir baigiantis „oO“ sukonkretėjo. Dabar tai – pusė bendro su Kipru paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, kuruojama Raimundo Malašausko su galerija „Tulips and Roses“. Lietuviškus vardus čia nešioja šeši kūrėjai. Trys iš jų – Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris – buria idėjas ir kalbančius dūmus, trys – Algirdas Šeškus, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė – protingas substancijas. Visa sąstato stilistika panaši, tyli ir tanki kaip neutroninė žvaigždė (pvz., Jasono Dodge’o poezija arba Phanos Kyriacou maži augliai realybėje), kažkuo artima O raidės uždarumui, kurį tarsi laužia performatyvus judesys (jį turėtų atlikti Lia Haraki, Maria Hassabi arba Myriam Lefkowitz). Fragmentiškai išberta neva koncepcija sutampa su istorija, bando įtempti stygas ir kutenti artėjančios kulminacijos aromatu. Taip, dabar „oO“ laikosi ant sulaikyto kvapo. Bet tai dabar, o tekstui prasidedant dar net nebuvo aišku, pro kurią šnervę įkvėpti, tik kad

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma: